Rasa Martens

Šiek tiek įdomiosios statistikos

Kažkur skaičiau, kad buvo atilkti tyrimai 19 Europos šalių apie šalių kaimynystę, apie tai ką jie galvoja apie kitas tautybes ir pan.

Kai kurie rezultatai buvo tokie:

• 27 proc. apklaustųjų mano, kad iš visų europiečių vokiečiai yra patys nedraugiškiausi ( šitoje kategorijoje laimėti nenori niekas);
• 45 proc. mano, kad patys darbščiausi yra taip pat vokiečiai;
• anglai laimėjo kategorijoje, kuria tauta turi didžiausią jumoro jausmą;
• olandai yra patys atviriausi;
• ispanai ir italai laimėjo labiausiai mylimų tautų kategorijoje.
• Italija taip pat yra šalis, kurioje norėtų gyventi daugiausia eurpoiečių. Žinoma, pica,pasta, Roma ir raudonasi vynas gero gyvenimo garantija.

Tačiau labiausiai nustebino rezultatas, kad 22 proc. europiečių visiškai nenorėtų turėti vokiečių kaip kaimynų..

Na, o įdomu kaip lietuviai balsuotų ir kokiose kategorijose patys būtų lyderiai..

Graži meilės istorija per Kalėdas

Šį kartą būnant Bonoje ir dar per Kalėdas nutiko viena keista  istorija, kurią girdint tik šiaip galvotum, kad taip nebūna. Tačiau tai atsitiko su mano vyro brolio sūnumi, todėl netikėti  ja nėra pagrindo.

Žodžiu, du jauni, gražūs žmonės ( vaikinas 30, mergina 25 metų ) gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose. Jis- Kanadoje, ji- Australijoje. Abu gimę Vokietijoje, bet su tėvais išvykę į skirtingas šalis. Jis dirba IT srityje, ji- studijuoja ir turi piloto licenziją.

Per šias Kalėdas visa giminė sužino, kad jie tuokiasi, nors pamatė vienas kitą tik prieš 3 dienas. Nieko nesuprantame..juk jie netgi atneše gražiai išspausdintus kvietimus į vestuves; pasakoja, kad nuotakos suknelė jau siūdinama Olandijoje..

Taigi, pasirodo, prieš maždaug 4 mėnesius jie susipažino internete ir kasdien bendraudami Skype ir telefonu įsimylėjo viens kitą. Nie vienas, nei kitas tuo metu negalėjo skristi į svečius viens pas kitą, nes spaudė darbai ir mokslai..ir jie pagrindinį sprendimą padarė internetu.

Susitikimas buvo suplanuotas dabar, Vokietijoje, per Kalėdas, nes tuo metu abu turi atostogas. Vaikinas nupirko jai sužadėtuvių žiedą su deimantu ( pagal amerikonų ir kanadiečių tradicijas žiedo kaina turi būti tokia, kokia yra 2 mėnesių vyro alga ) ir atskrido į Vokietiją..

Rizika begalinė..tačiau kai jie vienas kitą pamatė, tai buvo tikra meilė.

Žinoma, daugelis iš mūsų negalėtų taip aklai nerti į santuoką nepažinus žmogaus, tačiau juk yra atvejų, kai žmonės vos kelis kartus pasimatę ir susituokę gyvena labai laimingai..

Ir tai dar vienas įrodymas, kad visai neblogas tas internetas. Beje, jie susipažino kažkokiame puslapyje, kur skelbiasi ieškantys pažinčių krikščionybę išpažįstantys žmonės.

P.S.Ir dar…jų vestuvės bus kovo pabaigoje, o medaus mėnesį, t.y. savaite, abu nusprendė praleisti Vilniuje. Na, aš tuo ypač džiaugiuosi..

Mano močiutės gimimo diena

Šiandien vis neprisiruošiu parašyti dienoraščio įrašo. Ir labai gerai žinau kodėl..Bijau pradėti verkti, nes šiandien gana liūdna diena man.

Prieš 1,5 metų mirė mano močiutė ( mamytės mama ), kurios gimimo diena yra Kūčių vakarą. Ir mes labai laukdavome tos dienos, nes visa šeima žinojo, kad susitiksime pas močiutę. Netgi tada, kai dėl sunkios ligos mano močiutė jau nebeatskirdavo žmonių, sunkiai kalbėdavo, mes visi iš visų pasaulio kampelių važiuodavome pas ją.

Taigi, antrosios Kalėdos visai kitokios. Nors vis tiek visą dieną galvoju apie ją ( nors ir šiaip beveik nebūna dienos, kad apie ją nebegalvočiau).

Žinoma, kiekvienam iš mūsų savosios močiutės yra nuostabiausios.Manoji, kurios jau nebėra, visada buvo kompanijos siela ( tarp jaunų ir senų), visada buvo linksma, nepaprastai darbšti ( mudvi su pusesere buvome ir “apmegztos” ir “apsiūtos” ).Močiutė buvo nepaprastai moderni ( mados būdavo tik iš “BURDA” žurnalo; slėpdavo mus nuo senelio kai eidavome į šokius, sakydama, kad pas drauges; ji net “gramuką” išgerti mums davė pati, kad to nereiktų išbandyti kažkur gatvėje).

Močiutė būdavo gražiausiai apsirengusi, pasitempusi. Niekada negirdėdavom jos bėdavojant, o juk gyvenome laiku, kai nebuvo net normalaus tualetinio popieriaus (jo pirkti važiuodavo į Baltarusiją). Nors gyveno mieste, ji sugebėdavo pagaminti naminių dešrų, kompotų ir viską darydavo su tokiu lengvumu, kad mes net nesuprasdavome, kad tai didelis darbas..

Tik dabar suprantu, kodėl niekada nemačiau savo močiutės su lakuotais nagais ar skaitančios knygos…

Tik dabar suprantu, kad padariau didelę klaidą laiku jos nepaklaususi mėgstamo trupininio pyrago recepto, kuris man pats skaniausias..

Tik dabar žinau, kad per mažai buvau su ja, per mažai supratau netgi būdama su ja, nes buvau tik paauglė..

Netgi kai šokau LTV projekte, dažnai galvodavau, kad močiutė taip būtų apsidžiaugusi jei mane būtų mačiusi..( žinoma, ji tai mato ir dabar).

Mane guodžia tik tai, kad turiu dar viena močiutę, kuri nemažiau šauni, bet visiškai kitokia. Ir stengiuosi būti su ja kuo daugiau..

Na, o visiems tiems, kurie šį Kūčių vakarą dar turi močiutes, linku prisiglausti prie jų ir pajusti tą nepakartojamą šilumą..kurią tik jos ir tegali mums skleisti.