Šį kartą rastos mintys apie užuojautą Stefano Zweig’o ( 1881-1942) knygoje “Širdies nerimas”.
” ..užuojata velniškai slidus daiktas; kas nemoka su ja apsieiti, geriau visai nekišti prie jos rankų, o tuo labiau širdies. Tik iš pradžių užuojauta – lygiai taip pat, kaip ir morfijus – yra išganymas ligoniui, ji yra gydymo priemonė, ir pagalbos priemonė, bet jeigu nemoki jos gerai dozuoti ir laiku nutraukti vartojęs, ji tampa mirtinais nuodais. Pirmosios kelios injekcijos veikia palaimingai, nuramina, sustabdo skausmus. Bet organizmas – ir kūnas, ir siela – turi nelemtą prisitaikymo galią: kaip nervai vis daugiau ir daugiau reikalauja morfijaus, taip ir jausmai trokšta vis daugiau ir daugiau užuojautos, kol galiausiai pareikalauja daugiau, negu galima duoti.
Bet vieną gražią dieną neišvengiamai ateina momentas, kada reikia pasakyti “ne”, ir nevalia galvoti, ar nebūsi tu už tai neapkenčiamas labiau, negu jei iš viso būtum nepadėjęs.
…taip, savo užuojautą reikia laikyti pažabojus, jei ne, ji pridarys daugiau bėdos, negu bet koks abejingumas – tai žinome mes, gydytojai, žino tai ir teisėjai, teismo anstoliai ir palūkininkai; jeigu jie visada pasiduotų užuojautai, mūsų pasaulis visiškai apmirtų – pavojingas daiktas ta užuojauta, labai pavojingas! “
Prasmingi zodziai.. Ir siaip labai geras tinklapis, yra ka paskaityti:)
Aciu, Rasa:)
Jaudindamasis žmogus iš desperacijos kabinasi į bet ką, o įsikabinęs gali greitai išsekti pats arba išsekinti tai, į ką yra įsikabinęs. Kovotojas – medžioklis, priešingai, žino, kad vis įvilios auką į spąstus, todėl jis nesijaudina, jaudintis – vadinasi tapti prieinamu, neapdairiai prieinamu. C.Castaneda. ‘Kelionė į ikstleną”
Nors ir kartus,bet teisingi zodziai.Taciau…negalima matuoti visu vienu matu.Ir smerkti zmoniu,kurie ,kurie vartoja sirgdami morfiju,nes prie jo priprantama ir reikia didesniu doziu.prie visokiu vaistu priprantama,net prie citramono!Ir ,jei jums ateitu tokia diena,kai tektu pasirinkti paciam sau-ka geriau vartoti-morfiju ir didinti jo dozes,bet nekenteti,o tada galima gyvenima nugyventi beveik iki paskutines dienos vaiksciojant,ar nevartoti to morfijaus(ar kitokio brudo) ir verkti is skausmo,varyti tuo is proto artimus zmones,neleisti nei sau,nei kitiems gyventi.Va,tada ir spreskite.O cia tik knyga.ir morfijus,bei uzuojauta tada-sioje knygoje-man visiskai nebeatitinka suprantancio zmogaus mastyma.Atrodo,kad tai raso zmogus,nepatyres jokio skausmo,saltas,bejausmis,vienisas,o tokie paprastai pajute net menkiausia skausma saukiasi pagalbos ir uzuojautos.Va,kaip negraziai parasiau.