Šiandien tęsiant trečiadieninę “Draugai apie..” rubriką skaitykime labai smagų straipsnelį, kurį parašė mano kolega Gintas Stankevičius ( kelionių agentūros “Incentive travel” direktorius ). Beje, Gintas dažniausiai mąsto gana netradiciškai ir tuo žavi ne vien tik mane. :)

“.Žiurėjau Anglijos Premier Lygos futbolo rungtynes ir atkreipiau dėmesį į vieną reklamą – “Nowadays we must reduce everything…, but not our creativity“ (šiuo metu mes privalome mažinti viską…, tik ne mūsų kūrybingumą). Net nepamenu kokia įmonė taip reklamavosi, bet man tai priminė vieną neseną darbinį epizodą.
Diskutuojant apie Fissler puodų reklamą, Rasa, kažkaip spontaniškai, pasiūlė reklaminį skelbimą spaudoje ir salono lange atspausdinti ryškiai žaliame fone …Ir matyt pati kiek išsigando ☺ Prestižiniai, brangūs gaminiai, mūsų supratimu, turi būti reklamuojami juodame arba raudoname fone. Turbūt du trečdaliai nuolaidų skelbimų šviečia raudonai, o čia staiga ryškiai žalia. Suabejojom, palikom juodą foną. Solidu, tvarkinga, bet ar pakankamai veiksminga?
Specialiai nuėjau pažiūrėti kaip ta reklama atrodo salono lange. Teisingai atrodo, solidžiai. Bet ar pastebima, ar išsiskiria? Ne itin ☹
Beje, tose futbolo rungtynėse žaidė mano mėgstamas “Liverpool“ klubas. Vienas iš pagrindinių jų rėmėjų yra Carlsberg, kurio logotipas žaliame fone visiems iki skausmo pažįstamas. “Liverpool“ gi žaidė raudona apranga ir Carlsberg logotipas šįkart puikavosi netradiciniame raudoname fone. Ir atrodė puikiai.
Gal kartais verta “aplaužyti“ kai kurias taisykles? Ar atkreiptumėte dėmesį į žalias Coca Cola etiketes? Esu nusistatęs prieš šį gėrimą, bet dėmesį atkreipčiau, turbūt netgi nusipirkčiau iš smalsumo ☺
Gal reikia neišsigąsti galvoti kažkiek kitaip.
Think positive, think differently (mastyk pozityviai, mastyk kitaip) – nežinau kas tai pasakė, bet man patinka ☺

Šiandien vienas pamąstymas, kurį man atsiuntė netgi 3 mano Blog’o skaitytojos. Labai apsidžiaugiau, kad visos jos pagalvojo, kad mano dienoraščiui ši istorija labai tiktų. Iš tiesų, tai nepaprastai graži ir pamokanti istorija.Ačiū Audrone, Danute ir Irena.

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.

Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo
grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais.

Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį
įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną,
kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo
savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią
dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol,
kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas
eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė
juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam
buvo sustoję “valandėlei”. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko
dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.

Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.
Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad
čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell .
Smuiku, kurio vertė 3,5 mln $, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių
kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.

Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo “Washington post” kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir
prioritetus.

Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar
mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste?
Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

Šis eksperimentas yra nufilmuotas.

Paklausykite, kaip groja Joshua Bell.

Kiekviena Jūsų gyvenimo diena yra didžiausias stebuklas, sustokite minutėlei ir pasidžiaukite juo.

Šiandien “Draugų lūpomis apie..” rubrikoje labai įdomūs Egidijaus Tutkaus ( mano Blog’e beveik visos fotografijos jo ) pamąstymai apie sprendimų jėgą, sprendimus visam gyvenimui ir t.t. Netradiciškas požiūris. Kaip ir pats Egidijus.

Žmogus gali padaryti tai, ką gali. Negali reikalauti padaryti to, kam jis nėra pajėgus konkrečiu momentu. Žmogus negali kažko konkretaus padaryti, pasakyti, pasiekti, kol neateina tinkamas laikas.

Suprasti kada, TAS TINKAMAS LAIKAS atėjo (beje, jis niekada neateina savaime, o tik lydimas didelių pastangų), reikia labai daug išminties. Netgi supratus, kad “štai, jau laikas” reikia daug vidinės jėgos, disciplinos ir drąsos, kad pradėtum daryti tai, kas atrodo teisinga ir reikalinga.

Visi turi daug galimybių, tačiau mažai kas jomis pasinaudoja.

Labai svarbu žinoti savo galimybes ir savo norus. Aplinka nepasikeis, pasikeis pats žmogus (žinant ko nori ir dirbant su savimi) ir tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – pasidaro įmanoma. Reikalinga aktyvi pozicija. Mano gyvenime, ten kur pozicija būdavo pasyvi – visuomet pralaimėdavau. Gaila, kad protas vaikšto iš paskos poelgių, tačiau, bent jau tai yra pamokos, kurių niekuomet nepamiršti. Ir, sprendimuose, jeigu planuoji juos ilgam, negalima išnaudoti, naudotis ar kenkti aplinkiniams. Jeigu tai santykiai, jie privalo būti tik lygiaverčiai, tuomet jie bus stabilūs ir ilgalaikiai.

Neišmintinga yra imtis to, kam nesi pasirengęs, nesi įvertinęs daugelio kintamųjų, neturi tvirtos nuostatos, ištisai ieškai patvirtinimo iš išorės. Neišmintinga kažką pradėti, kol nepabaigi to, ką darei anksčiau. Kol VIDUJ visko neužbaigi.

Tam reikia laiko ir reikia vidinės ramybės. Laiko galima surasti, galima susiplanuoti poilsio, bet kaip įgauti vidinę ramybę?…

Apie pažinimą ir mokymąsi vėl pamąsčiau paskaitęs Norbekovo knygą “Opyt duraka ili kliuch k prozreniyu”. Priimant spendimus labai svarbu išnaudoti anksčiau gyvenusių žmonių patyrimą (man visuomet malonu, kai randu knygose tokias pačias išvadas, kurias aš pats kažkada padariau savarankiškai).

Pirmąjį kartą apie savo kelią ir mokymąsi, savaip, susimąsčiau dar tik pradėjęs studijuoti, perskaitęs Herman Hesse knygą “Sidharta”. Tai labai reikšminga knyga mano gyvenime. Būtent “Sidharta” paskatino ieškoti savo pažinimo ir suvokimo kelio. Tai savaip perpasakota Budos nušvitimo istorija. Joje sulyginti du žmonės – Sidharta, kuris ėjo savo keliu (su aukštais pakylimais ir labai skaudžiais nuosmūkiais) ir galiausiai pasiekė, pavadinkim – tobulumą, nušvitimą. Ir Govinda, kuris laikėsi kitų žmonių sukurtų taisyklių ir apeigų. Govinda išlavino savo kūną ir protą, tačiau tikslo nepasiekė.

Labai svarbu eiti savo keliu.

Ta pati Norbekovo knyga dar labiau sujudino ir taip klibantį tikėjimą, kad kitų žmonių protingos mintys reiškia kažką labai vertingo (taip, tai vertinga, tačiau tai ne mano gyvenimo išvados). Aš augau tarp knygų ir citatų, o sprendimai buvo daromi remiantis knygine patirtimi ir knyginiais dėsniais. Tai buvo DIDŽIAUSIA mano gyvenimo klaida. Klaidos esmė tame, kad pirminė sąlyga, suvokiant aplinką (pvz., kad žmonės atsakingi ir sąmoningi, turi bendrumo jausmą), buvo buvo klaidinga. Suvokiant ir komunikuojant, kalbant apie nervų sistemos darbą, išskiriamos, taip vadinamos, dvi signalinės sistemos.

Pirmąją signalinę sistemą galima suprasti kaip instinktus, paprastus jausmus, pojūčius (duoda – imk, muša – bėk), tai seniausia sistema, bazinė. Antroji signalinė sistema – tai aukštoji nervinė veikla, intelektas, tiksliau, intelekto pakoreguotos emocijos -  sudėtingi jausmai (meilė, paguoda).

Tai va, knyginio suvokimo didžiausia problema ta, kad knygose labai išryškinama antroji signalinė sistema, o realiame gyvenime absoliučiai dominuoja pirmoji. Gaila, bet nežiūrint prieinamos ir privalomos švietimo sistemos, visuotinio raštingumo, ne kažkas pasikeitė nuo antikinių laikų. Tas pats instinktų dominavimas ir poelgiai, planuojant tik vieną žingsnį į priekį, kaip ir antikoje, kaip ir viduramžiais.

Daugelis sprendimų daromi pagal patinka/nepatinka (be to pagal momentinę nuotaiką), todėl apie sprendimų jėgą ir išbaigtumą nėra net kalbos.

…sprendimai visam gyvenimui.

Klaidos nėra baisu (jų nepadaro tas, kas nieko nedaro, tačiau tokių gyvenimas – yra viena, nesibaigianti klaida).
Baisu yra likti klaidoje, todėl, jeigu nepavyksta jos ištaisyti, nereikia likti klaidoje.
Savaime niekas neišsisprendžia. Kai ateina laikas, esi priverstas rizikuoti. Laimi arba pralaimi. Tačiau, kovoji, stengies iš visų jėgų. Kovoji su klaida ir vardan to, kad viskas būtų geriau.
Galbūt nepavyks, tačiau būsi kovojęs dėl to, kas tau yra svarbu. Kovojęs dėl savo asmeninės legendos.
Ir bent jau nežudys mintis, kad “galėjau, bet nepadariau, galėjau, bet išsigandau…”

Štai dar vienas debiutas mano Blog’e.

Tai skaitytojos, slapyvardžiu LELIJA, man atsiųstas tekstas, kuris jos nuomone ( o mano taip pat ) čia mums labai tiktų..kalbant apie laiką, draugus ir tikrąsias vertybes.

Taigi, skaitykite. Ir ačiū, Lelija Tau.

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo
ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų.
Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių
ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų.
Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį.
Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai
užpildydamas stiklainį.
Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas.
Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį.
Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
-Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas.
Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus:
šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą.
Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
Smulkūs akmeneliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos.
Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus.
Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams.  
Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam …
Rūpinkites pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus priorotetus, o visa kita – tai tik smėlis.

Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.
Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
Džiaugiuosi, kad paklausėte.
Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS BŪTŲ,
PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI  LAIKO ! :-)

Šiandien mūsų draugų rubrikoje, vieši OSVALDAS MARKEVIČIUS, kuris mano gyvenime atsirado per LTV “Šokių dešimtuką” ir yra iki šiol. Jis man didelis autoritetas kalbant apie knygas ( niekuomet nepamiršiu kaip po transliacijos atvažiavome pas jį į namus daryti “pratęsimo” ir aš pamačiau dideles lentynas iki lubų knygų..ir jis visas jas perskaitęs, ne tik lietuvių kalba). Žodžiu, tikiuosi, kad Osvaldas viešės čia dažniau, nes jis iš tiesų turi ką pasakyti..

O šiandien jo mintys apie patį rašymą..

Sveiki,

Taigi, nusprendžiau ir aš prisidėti prie tų rašančiųjų…
Ir, kaip tokiais atvejais visada būna, atsiveri tuščią dokumento lapą kompiuterio ekrane (dar prieš kokius 15 metelių – pasidedi tuščią popieriaus lapą ant stalo) ir susimąstai: „O ką rašyti? Jei žinai, ką rašyti, tada – o kaip pradėti?“ Ar pažįstamas jausmas?

Man tai labai. Todėl nusprendžiau pirmai pradžiai parašyti apie „rašymą“.
Prisimenu vieną paskaitą Vilniaus universitete, kurios metu dėstytojas šaipėsi iš tų „literatūrologų“, kurie, perskaitę kokį romaną ar apsakymą, abejingu tonu pareikšdavo: „Šitaip ir aš galiu parašyti“. Na, atseit, banalu, paprasta, neįdomu, nėr intrigos ir t.t. Tai tas dėstytojas ir klausdavo jų: „Tai ko tada neparašai? Jei jau ir Tu taip gali, tai parašyk, nes anas autorius parašė bent taip…“ Aišku, daugiau šie kritikai taip nesakydavo, nes nei taip, nei anaip parašyti jie nesugebėdavo.

Taigi, apie ką aš čia? Apie rašymą. Ir aišku apie šio blogo savininkę Rasą. Negaliu nutylėti, jog po to, kai Rasa atidarė šią savo minčių skrynią, daugelis murmėjo panašiai kaip ir tie „literatūrologai“ – na ir ką jau čia ta Rasa dar gali parašyti? Na, nebent savo restorano meniu įdėti… Tai vat jiems aš ir skiriu šią įžangą, sakydamas: „O Jūs ar bandėte diena iš dienos rašyti vis skirtingomis temomis ir vis ne apie „orą“, o apie labai žemiškus, problemiškus, kasdieninius ir nekasdieninius dalykus? Ar bandėte sudėlioti mintis taip, kad norėtųsi perskaityti ne tik sakinį, bet ir visą straipsnelį iki galo? Ar bandėte parašyti ką nors taip, kad mintys sklandžiai tekėtų kaip Vilnelė į Nerį ir nelūžinėtų kaip perdžiūvę spagečiai ar nešokinėtų kaip žvirbliai po dulkes?“ Manau, kad ne visi tuom galėtume pasigirti.

Kodėl aš dabar būtent taip čia viską kreipiu? Ogi todėl, kad ne kartą gyvenime teko susidurti su žmonėmis, tiek su ką tik baigisiais aukštuosius mokslus, tiek jau ir su solidesnio amžiaus žmonėmis, kuriems parašyti motyvuotą atsakymą su paaiškinimu į kokio nors firmos kliento laišką ar suformuluoti uždegantį pasiūlymą naujam klientui būdavo neįkopiama viršukalnė. Daugų daugiausia rišli mintis tęsdavosi du su puse sakinio. Po to prasidėdavo košė, kurią galima būtų pavadinti taip: „viskas apie viską ir nieko nebeaišku, bet mūsų produktas geriausias…“. Tada kyla klausimas, o kur išmokstama tokių dalykų. Na, man pradžioje lyg ir buvo aišku, jog mokydamasis mokykloje ar po to studijuodamas aukštojoje mokykloje žmogus yra mokomas ir išmoksta sklandžiai reikšti savo mintis žodžiu ir nuosekliai jas išguldyti raštu, nes trimestriniai, kursiniai, diplominiai, magistriniai ir kitokie darbai yra pateikiami rašto forma. Tačiau diskusijose su jaunimu tada teko išgirsti ir tokių naujienų, kurios mane ir stebino, ir jau nebestebina. Pasirodo studijuojant galima daugelį reikalingų rašto darbų „nusikrauti“ iš interneto ir tereikia sugebėti pakeisti reikalingus rekvizitus…

Va tada ir supranti, kodėl tie ar tokie žmonės gyvenime kartais nesugeba sujungti dviejų ar trijų sakinių į vieną mintį. Ar dar blogiau, jog jiems per sunku savo padrikas mintis surikiuoti į nuoseklų tekstą, turintį ir aiškią pradžią, ir aiškią pabaigą. T.y. jam sunku pasakyti, ko jis nori ir ką jis nori pasakyti. Apsidairykime ir pastebėkime mūsų draugus, pažįstamus ar įžymybes. Kaip jie reiškia savo mintis? Bet tai jau kita tema.

Taigi, apie rašymą.

Jei jau įsivaizduojame, jog rašyti gali kiekvienas, tai suprantame, jog parašyti geba ne visi. Šioje vietoje atsiranda dar dvi naujos aplinkybės, lemiančios rašymo kokybę, tai apie „ką“ rašome ir kaip mes apie „tą“ parašome. Kodėl skaitant Tomo Mano romanus ima skaudėti galva, o skaitant Juozo Erlicko apsakymus raitomės ant grindų nebesuvaldydami juoko? Kodėl nuo vieno romano užmiegame tuoj pat, o skaitant gera kriminalą kartais nesinori užmigti tol, kol neperskaitai visko iki galo?

Vadinasi rašant reikia dar ir pagalvoti, ką ir kaip parašyti, jog skaitant būtų galima suprasti, ką norėjai pasakyti. Nors, kaip teigia lietuvių literatūros klaiskas J. Erlickas, plunksna lengvesnė, nei kastuvas, tai dar nereiškia, jog rašymas yra lengva pramoga nereikalaujanti prakaito. Juo labiau, jog po to, kai jau kažką parašai ir atiduodi save skaitytojui – tai tokį tave tas skaitytojas ir mato. Ir pasirodo, jog pats visai ne tai norėjai parašyti, bet gavosi taip, kaip gavosi… Bet gal apie tai jau taip pat kitą kartą.

Šioje vietoje kažkaip jau reikia pabaigti tą savo trumpą rašinį apie rašymą ir atsisveikinti iki kito karto, bet nebegaliu nutraukti minčių eigos: galvoje jau krebžda naujos mintys, kurios lenda į priekį ir nebeleidžia senosioms sklandžia atsisveikinti… Pažįstamas jausmas? Matau linkčiojant galvą, vadinasi ir Jums yra taip, buvę, kai padavėjas pagrindinį patiekalą atneša kaip tik tada, kai Jūs vos įpusėjote pasakoti anekdotą, pasiekdamas jo kulminaciją, tačiau stalo etiketas įpareigoja užsičiaupti, nespėjus paaiškinti, kodėl ta uošvienė tų nuodingų grybų užvalgė, nes dabar tostą turi sakyti vakaro šeimininkas. Taip ir čia. Dar norisi parašyti ir apie gramatikos ypatumus, ir apie lietuvių kalbos žodžių reikšmes, ir apie laiškų rašymą, ir apie rašymą eilėmis ar net apie SMS žinučių rašymą, o taip pat apie laiką, kurio visada pritrūksta paskutinei minčiai išsakyti. Bet reikia baigti.

Tad ir baigiu, sakydamas, jog pasiryžimas rašyti, o svarbiausia parašyti, tikrai padeda visiems geriau suprasti pačius save bei aplinkinius, primena apie žodžio, minties ir asmeninę discipliną ir priverčia perskaityti kitų parašytus rašinius plačiaja prasme, nes negalima atsilikti nuo rašymo mados, stiliaus, naujų manierų ir t.t.

Belieka tik sušukti: „Tegyvuoja rašytojai!“

NA, ŠTAI PIRMASIS MANO SKAITYTOJO TEKSTAS. TAI KARTU IR MANO KOLEGOS, KURIS PASKATINO MANE RAŠYTI BLOG’Ą, MINTYS ( todėl manau, kad logiška pradėti šią “Draugų lūpomis apie..” rubriką nuo jo). PRIMENU, KAD LAUKSIU JŪSŲ MINČIŲ IR TIKRAI JAS PUBLIKUOSIU ČIA, O ĮDOMIAUSIO STRAIPSNIO AUTORIAUS LAUKIA MAŽA DOVANĖLĖ.

TAIGI, ŠIANDIEN SKAITYKITE JUSTO JASKONIO MINTIS APIE…

Magnetukas kabantis ant šaldytuvo su italų poeto Cesare Pavese žodžiais byloja: “We don’t remember days. We remember moments”. Ir matyt reiktų nulenkti galvą šiai poeto atrastai tiesai, idant svarbu yra tik TAI, ką mes gebame sukurti įsimintino žingsniuodami savo gyvenimo keliu.

Laikas yra, greičiausiai, žmonių išrastas ir todėl dirbtinis resursas – turintis visgi unikalią savybę – negebėjimą kauptis. Tačiau laikas pasižymi ir kita savybe – jis prieinamas visiems ir net po lygiai. Bet laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, nes kai esi laimingas ar išgyveni akimirką – laikas tiesiog pradingsta.

Kalbant apie laiko vadybą šiomis dienomis – labiau tiktų terminas – darbų valdymas (Task management). Nes rodos, tie laikai, kai visi vaikščiojo su kalendoriais ir ten žymėjosi darbus – po truputį baiginėjasi. Užduotys jau nebe taip griežtai susiejamos su konkrečia diena.

Vienais žymiausių pasaulyje “laiko valdovų” reiktų vadinti amerikietį David Allen su “Get Things Done” metodologija bei britą Mark Foster su savo žymiausiu veikalu “Do It Tommorow“. Ir tai dvi visiskai skirtingos užduočių suvaldymo strategijos, bet jomis kasdien sėkmingai naudojasi milijonai žmonių. Taip pat, jos turi nuostabią bendrą savybę – nuima stresą dėl begalės darbų. Ir vien šis žinojimas bei ramesnė būsena padeda užsiimti konstruktyvia veikla.

D. Allen “Get Things Done” principo esmė paprasta: kiekviena užduotis/ el. laiškas/ dokumentas yra veiksmingas (actionable) arba ne. Jei nusprendžiame, kad yra ką veikti su ta užduotim, turim pasirinkti ar tai darytina dabar (Action), ar atlikimui kažko trūksta(Next Action), ar reiktų deleguoti kitam (Delegate). Po to, kiekvienai užduočiai priskiriamas antras kriterijus – kontekstas – kuriame ta užduotis gali būti padaryta (biuras, namai, automobilis, kompiuteris, telefonas). Dar galima priskirti ir trečią kriterijų – projektą. Ir taip gaunam kiekvieną užduotėlę įtinklintą 3 dimensijų sistemoje. Visa tai padeda išgryninti darbus, kuriuos vienu metu galima padaryti būnant tam tikram kontekste – tarkim, važiuojant automobiliu galima atlikti visus reikiamus skambučius telefonu. Bet geriausia šios sistemos savybė – žinojimas, kad viskas sudėliota į lentynėles.

Tuo metu M. Foster savo knygoje “Do It Tommorow” siūlo dar paprastesnį būdą: naujus darbus rašytis TIK į rytojaus dienos sąrašą. Taip visada iš vakaro žinosi, kokie ir kiek darbų laukia kitą dieną. Žinoma, reikia stiprios valios atsispirti norui ar kitų prašymams padaryti ką nors skubiai, nes “to reikėjo jau vakar”. Tačiau laikantis principo, išsisprendžia per dieną išaugančio darbų sąrašo problema, kai ryte sudėliotas svarbių darbų sarašas, per dieną taip išsikeroja ir aplimpa skubiais darbais, kad dienos  pabaigoje apima liūdesys, kad kas planuota iš ryto, taip ir nepadaryta, nors tai buvo žymiai svarbiau už atliktus skubius, bet menkaverčius darbeliūkščius.

Šių metu išvakarėse tas pats M. Foster paskelbė apie naują savo sukurtą pricipą pavadintą “Autofocus”. Kaip tik šiuo metu tūkstančiai įvairių šalių žmonių testuoja naują metodą ir dalinasi teigiamais įspūdžiais. Šio naujo metodo esmė dar paprastenė: susirašai visus darbus į sąrašą ir pasirenki tą užduotį, kuri labiausiai traukia dėmesį. Atlikus vieną užduotį, ieškoma kitos
traukiančios akį. Nebelikus patrauklių užduočių – jos tiesiog nedaromos – vadinas šiuo metu dar neatėjo laikas. Skamba paprastai – tiesa? Principo “kabliukas” slypi tame, kad kaip teigia autorius: pasąmanonė geriau nei bet kokia dirbtinė sistema gali patarti kas šiuo metu mums iš tiesų yra aktualiausia, tik reikia parodyti visas pasirinkimo galimybes ir dėmesys bus pasąmonės automatiškai nukreiptas į tikrąjį taikinį(Autofocus).

Apibendrinant, galima teigti, kad kiekviena sistema turi savo ypatumų, pagal ką kiekvienas sau patogesnį principą. Sistema – reiškia griežtą tvarką – tad tik valingai laikantis metodo taisyklių, pavyksta sistemą priversti dirbti sau. O jei pavyksta, tada atsiskleidžia privalumai: visų pirmą “nurašius” nuo atminties visus darbus ir užduotis sistemai – mes tuo pačiu atsikratome streso – nuostabus ramybės jausmas. Be to, į tokias sistemas galima įvesti užduotis kaip: pailsėti ar padūmoti. Ir naudojant, tarkim, “Autofocus”  principą, labai tikėtina, kad nutiks TAI, kam nuolatos nerandame laiko..

Viso šio teksto esmė paprasta – mes galime rinktis: būti laiko vergais arba – laiko valdovais.. Ir tam yra puikų būdų kaip išslaisvinti arba išgryninti save, kad išgyventume akimirkas!..

Viskas keičiasi, keičiuosi ir aš.

Kažkaip gana ilgai galvojau kaip padaryti, kad mano Blog’e atsirastų daugiau įdomesnių temų, galbūt daugiau tvarkos. Iš savo skaitytojų gaunu įdomių minčių ir galvoju, kad nemažai iš jų būtų įdomios visiems mums.

Paskutiniu metu bandau savo Blog’o temas skirstyti pagal savaitės dienas, t.y. pirmadienį, antradienį rašyti verslo temomis, ketvirtadienį apie maistą, restoranus, šeštadienį filosofiniai pamąstymai, sekmadienį poezija ir pan.

Manau, kad turbūt kiekviename iš mūsų slypi visas minčių ir išminties vulkanas, tik retai kas išdrysta jas parašyti.

Žinoma, jei esi žurnalistas, tai gali rašyti į laikraščius, didelius interneto portalus, tačiau ne žurnalistams rečiau pavyksta ten pakliūti ir pasiekti didesnę auditoriją.

Žinoma, galima daryti ir savo Blog’ą, kas tikrai labai įdomu, tačiau reikalauja nemažai disciplinos ir kantrybės, susikaupimo. Tai papildoma atsakomybė, bet ji smagi.. 

Taigi, aš nusprendžiau visus jus pakviesti pasisvečiuoti mano Blog’e su savo mintimis ir savo patirtimi. Bus įvedama naja rubrika: DRAUGŲ LŪPOMIS APIE…

Daugiausia  šios temos straipsnių pasirodys trečiadieniais, na, o paskui matysime.

Nemažai mano draugų pažadėjo atsiųsti tekstus iš verslo, filosofijos srities. Tačiau manau, kad toje rubrijoke gali būti visos sritys- nuo skanaus patiekalo recepto iki filosofinio traktato.

Taigi, dar noriu papasakoti apie tai, kad mintys persiduoda. Jau praeitą savaitę pradėjau galvoti apie tai, kad kviesiu savo skaitytojus dalintis savo mintimis ir siųsti tekstus man. Ir štai vieną ryta atsikėlusi savo email radau vienos mano draugės laišką, kuriame parašyte, kad ji rado įdomų tekstą ir kadangi skaito mano Blog’ą, tai mano, kad jis tiktų kaip tik mano skaitytojams. Džiaugiausi  tokia žinia ir tai man buvo tarsi patvirtinimas, kad einu teisinga linkme.

Taigi, lauksiu Jūsų minčių, o įdomiausio, daugiausia diskusijų sukėlusio straipsnio autorius kiekvieno mėnesio gale gaus prizą. Vasario mėnesio prizas yra nuostabus anglų kompanijos “Dunoon” porceliano puodelis iš mūsų parduotuvės ”Zwilling”Stalas ir Virtuvė” .

Netgi ir tie, kurie niekada nerašė – pabandykite. Tai nerealiai smagu.. :)