Prieš keletą savaičių Vokietijos evangelikų bažnyčios vadovė vyskupė Margot Käßmann buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Jos kraujyje rasta 1,54 promilės alkoholio.

Moteris, 4 mergaičių mama; bažnyčios, kuri Vokietijoje vienija apie 25 milijonus tikinčiųjų galva, pasninko metu vairuoja girta..

Ji iš kart savo noru atsistatydino, tačiau labai įdomus momentas yra tas, kad Evangelikų bažnyčios taryba didžiąja dauguma siūlė jai neatsistatydinti ir išreiškė visokiariopą pasitikėjimą bei palaikymą..

Vis tik pati p.Margot Käßmann nusprendė, kad jos elgesys neatitiko vertybių, kurias ji propogavo ir ji negali toliau vadovauti, nes tai gali pakenkti bažnyčios reputacijai.

Taigi, žmogus supranta ir vertina savo darbą, gerbia žmones, kurie ja pasitiki..ir juos nuvylus jis padaro sprendimus. ( Prisiminkime didžiai gerbiamų Lietuvos politikų keliones išgėrus ir jų elgesį kai juos pagauna.. atsakomybę, supratimą..)..Na, bet aš esu pasižadėjusi čia nepolitikuoti.

Vienas gražus pastebėjimas apie žmonių klaidas:

Savo atsistatydinimo kalboje vyskupė Margot Käßmann labai gražiai pasakė apie nupuolimą..( bandysiu išversti iš vokiečių kalbos, bet sunkiai gausis tai padaryti su tokiu pačiu gražiu skambesiu)- kad ir kaip žemai mes krintame, pačiame dugne vis tiek mūsų laukia Dievo glėbys..

Berlyne vienas vietinis restoranėlis, t.y. jo savininkė nusprendė įrengti papildomą salę restorane, kur vaikai neįleidžiami. Kaip yra nerūkymo zona, taip čia yra ir zona be vaikų.

Taip visų pirma norėta apsaugoti tuos, kurie nori ramiai pasėdėti, pavalgyti ir jiems garsiai krykštaujantys bei bėgiojantys vaikai tarp staliukų nekelia apetito. Svečiai skūsdavosi, kad klyksmai, riksmai tiesiog per dideli.

Diskusijos vyksta karštos, bet įdomu tai, kad nemažai tėvelių, kurie patys turi vaikus, bet labai palaiko šią idėją. Jų argumentas toks- mes irgi norime pabūti tylumoje, ramiai pavalgyti ir todėl jei pavyksta išeiti į restoraną palikus vaikus auklei, jame jau norisi tik ramybės, o ne vėl to pačio- t.y. vaikų.

Čia man vėl panašu kai užkietėję rūkoriai visai sveikina idėja, kad restoranuose negalima rūkyti, nes anot jų- rūko mažiau, o ir drabužiai neprisigeria to dūmų kvapo.

Žinoma, visokių vaikų būna. Juk kiti restorane elgiasi labai tvarkingai, ramiai ir mandagiau nei kiti suaugę. Be to, manau, kad būtina pagalvoti kuo vaikus užimti restorane, t.y. būtina turėti žaidimų, spalvinimo knygelių ir t.t. Tada jie net valgyti “neturi kada”..o ką jau kalbėti apie spygavimus ir t.t. mes pvz. net vaikų meniu esame padarę kaip spalvinimo knygelę, kurią jie gali po to išsinešti, nes nespėja visko nuspalvinti.

Man patinka vaikai restorane.

Aš ir pati prisimenu kaip mane senais gerais laikais teta nusivedė su pusesere į restoraną Druskininkuose. Mokėmės taisyklingai laikyti šakutę, servetėlę ir stebėjomes, kad ne mama, o padavėjas atneša mums maistą. Įspūdis begalinis..

Majai laiką matavo kitaip ir jų kalendorius skiriasi nuo mūsų šių dienų naudojamo. Ši kultūra išnyko, tačiau filosofija liko. Tai ėjimas iš vien su gamta.

Netgi didžiausi vandenynai gyvena Mėnulio ritmu, t.y. potvyniai ir atoslūgiai susiję su juo. Pagal viską mes irgi turėtume taip gyventi- juk mėnulio fazės labai veikia ligonius, augalų augimą ir t.t.

Nutolome nuo tokio laiko matavimo. Galbūt todėl, kad negyvename tame natūraliame kalendoriuje, t.y. 4 mėnulio fazės po 7 dienas ( visada 28 dienos mėnuo, o ne 28 d.,30 d., 31 d. ) ir nespėjame, laikas rodos bėga atsiskyręs nuo mūsų..

Kitas įdomus dalykas mano surastas žymaus dokumentinių filmų kūrėjo olando W.Lenssen knygoje ” Der Ruf der Mayas” tai, kad kryžius buvo naudojamas visiškai vienodomis kraštinėmis, o ne toks, koks dabar naudojamas bažnyčiose. Kodėl?

O gi todėl, kad jie manė, kad Žmogus yra Visatos centras ir jis turi gyventi ČIA ir DABAR.

Keturios vienodos linijos vaizduoja keturias vėjo kryptis, kurių viduryje stovi Žmogus ir jis yra visiškoje pusiausvyroje. Taip pat buvo aiškinama, kad viršutinė strėlytė yra energija iš Dangaus, apatinė- iš Žemės, o strėlytė iš kairės einanti iki dešinės galo yra bėgantis Laikas. Žmogus ir vėlgi stovi pačiame centre tarp viso to, kad duoda jam gyvenimą ČIA ir DABAR.

Vos prieš 20 metų Gvatemaloje toks vienodų kraštinių ilgio kryžiaus laikymas buvo katalikų bažnyčios griežtai baudžiamas, todėl tie, kurie tiki majų filosofija gamindavo tokį lankstų kryžių, kuris reikalui esant atrodydavo kaip katalikų, t.y. susikryžiavęs 2/3 aukštyje, o tikrintojams išėjus iš kambario jie vieną kraštinę užlenkdavo, kuri būdavo ant vyrių ir tada žmogus turėdavo savo tikėjimo kryžių su vienodomis kraštinėmis..

Anot vienos labai žymios astrologės nereikia nešioti tradicinio katalikiško kryžiaus kaip papuošalo..tai tarsi “ant savęs” užsidėti likimo kryžių..gyventi ir taip nėra labai lengva, todėl patys neturėtume savo noru kryželio dėtis..

“Mabre viešbutis”- štai kokiu pavadinimu yra Lietuvoje knyga.

Iš pat pradžių išgirdusi iš savo kolegės klausimą ar jau mačiau tokią knygą pamaniau, kad ji juokauja, tačiau įsijungusi kompiuterį radau man atsiūstą nuordą, kad yra išleista poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga- “Mabre viešbutis”. Va taip!

Visus darbus metusi nuvažiavau į Rašytojų Sąjungą jos nusipirkti. Ir kai paėmiau į rankas šią knygą supratau, kad tikrai dažnai gyvenime nutinka stebuklų- knygoje netgi yra eilėraštis, kuris yra apie mūsų kiemelį. Žinoma, tada, kai apleistame name 1954 metais gyveno poetė, tas kiemelis buvo jos..ir taip visų, kurie kažkuriuo metu ten buna..

Knygos puslapiuose ( nuo 95 iki 102 psl. ) rašoma apie pastatą, apie kaimynus, apie tai, kad šiuo metu yra, t.y. apie mūsų viešbutį ir restoraną “Hazienda”, apie kiemelį, jo medžius, apie pasimatymus prie vartų..esu nepaprastai dėkinga jau mirusiai poetei už šią istoriją.

Kartais pasimetęs kasdienybėje net nesuvoki, kad darai kažką, kas įsimena kitam žmogui.. mes turbūt esame vienintelis viešbutis Lietuvoje, kuris savo pavadinimą gali išvysti ant knygos viršelio ir tai ne užsakyta, o paties žmogaus pasirinkta..poetė pavadinimą buvo parašiusi nelygia rašysena  ir tas pavadinimas rašytas ranka yra išspausdintas ant viršelio..

Vokietijoje stipriai siautėja kiaulių gripas. Diskutuojama ar jis nepersiduoda per pinigų banknotus.

Bet man va pasirodė įdomi kita detalė: JAV chemikai užfiksavo, kad 95% visų dolerių banknotų, esančių Vašingtono mieste turi kokaino pėdsakus.

Tai yra net 20% daugiau, nei pernai metais ir žinoma, kad daugiausia iš visų kitų miestų bei valstijų.

Pavyzdžiui, Tokijuje tik 20% visų rinkoje kursuojančių banknotų yra turėję kontaktą su kokainu.

Mokslininkai aiškina tokį JAV kylantį narkotikų vartojimą tuo, kad žmonėms pasaulinės finansinės krizės metu kyla psichologinis spaudimas ir tik taip jie randa nusiraminimą.

Įdomu, o kiek gi mūsų lietuviškų litukų procentaliai turėję salyčio taškų su kokainu?

Viena iš smagesnių laidų, kurioje dalyvavimas paliko puikų įspūdį buvo “Savaitės blykstė”. Ir dabar prisimenu ją ir juokiuosi..

Būtent šitą laidą pasižiūriu jei tik galiu ir man ji gana tinkančio formato- šiek tiek rimta, šiek tiek juokinga ir aišku, aktuali.

Esu bendravusi ir su laidos vedėja Živile, ir su Kristupu prieš tai, todėl nebuvo jokio nerimo dėl to ir baimės. Žinoma, tema į kurios filmavimą mane kvietė irgi buvo įdomi- pinigai.

Buvo smagu, kai pensininkas Vydas man restorane pasiūlė į meniu įtraukti naują patiekalą- ubagynę- vanduo, duona ir cukrus.

Tačiau pagrindinis laidos herojus buvo milijardierius Vladimiras Romanovas.  Su juo tokioje aplinkoje susitikau pirmą kartą, tačiau likau sužavėta- jis iš tiesų daro tai, kad jam patinka ir į nieką nekreipia dėmesio.

V.Romanovas kiekvienai temai turėto po eilėraštį, juos dedikavo ir vedėjai Živilei, ir man..o taip pat ir “barakudoms”. Jis pasakojo  asmenines istorijas visai nebijodamas kaip tai vertins žmonės. Klausydamas jo suvoki, kad tas žmogus turi žaibišką reakciją ir labai guvų protą. Jis į kiekvieną klausimą ar repliką turėdavo staigiai protingą ir kartu šmaikštų atsakymą.

Jam, beje, turėčiau būti dėkinga ir už galimybę sušokti su didžiai gerbiamu Saulėnu, nes būtent Vladimiras Romanovas vėlgi eteryje nesibodėjo pasiūlyti pašokti ir pakviesti visus tai daryti. Tada jau pensininkui Vydui bei Saulėnui neliko nieko kaip tik pakviesti ir mus.

Ir dar..laidos metu juokiausi beveik visą laiką ( išskyrus mane totaliai iš vėžių išmušusį klausimą apie ligas)ir buvo smagu ten būti.

Matosi, kaip “LNK” vertina savo pašnekovų laiką- viskas vyko be vėlavimų, grimas daromas greitai ir tiksliai. Visi susitelkę bendram tikslui, tačiau ir labai draugiškti,paprasti.  Respect -pasakytų ir Saulėns..

Visai neseniai Italijoje buvo laimėtas LOTTO rekordinis pagrindinis prizas- 147 milijonai eurų.

Suma iš tiesų įspūdinga. Suprantant tai, kad tai ne po truputį uždirbta iš verslo, o tiesiog vieną dieną LAIMĖTA suma, nori nenori imi galvoti ką darytum su ja ir kaip tai gali pakeisti žmogaus gyvenimą.

Viename Vokietijos žurnale ta proga buvo klausinėjama įžymių žmonių, o ką gi jie darytų laimėję tokią sumą. Vieni iš jų sakė, kad paaukotų dalį pinigų labdarai, kiti, kad padėtų savo šeimai, kiti atsakinėjo nevengdami pajuokauti ( maudytūsi pinigų baseine ir pan. ).

Lietuvoje galbūt būtų galima padaryti privatų fondą ir šiuo metu padėti gelbėtis mažoms ir vidutinėms firmoms, kurios negali gauti kredito iš banko, tačiau praėjus krizei tikrai atsigaus ir generuos gerą pelną?

Keletas  iš Vokietijoje žinomų žmonių atsakė, kad jų gyvenime niekas nesikeistų ir jie gyventų kaip gyvenę..

Atrodo gražus noras ir nusistatymas, tačiau nelabai tikiu, kad taip būtų. Žinoma, milijardieriui gyvenimas nesikeistų, tačiau kitiems, net jei ir turi labai daug pinigų, tokia suma yra labai didelė, kad nieks nesikeistų gyvenime.

Manau, kad laimėjus tokią sumą pinigų net ir labai besistengdamas gyventi “po senovei” nejausi ramybės..persekios mintys, kad gali daugiau sau leisti keliauti, išleisti ar daryti gerų darbų.

O kaip jums atrodo, ka darytumėte ir kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei staiga sąskaitoje atsiranda tokia suma- 147.000.000,- EUR?

Kai mokiausi universitete daug studijavau apie reklamas, ryšius su visuomene, spaudą, televiziją ir t.t. Todėl ir toliau komunikacijos tema nuolat skaitau, mokausi ir domiuosi.

Skaičiau vieną labai įdomią knygą apie televiziją: kaip formuojamos programos, siekiama reitingų ir reklamos sutarčių, kas vadovauja ir t.t. Ją parašė vokietis, kuris buvo Vokietijos privataus televizijos kanalo SAT1 vadovas ir jo vadovavimo metu šis kanalas buvo pačiame klestėjimo viršuje.

Ten skaičiau vieną įdomų dalyką apie tai, kad kartais visai nereikia būti orginaliu, kad turėtum sėkmę. Štai niekas niekada savo reitingais negali prilygti meksikiečių ir amerikonų serialams.

Meksikiečių serialuose visada labai ryški meilės linija, turi būti meilės trikampis ir pagrindinė filmo herojė būtinai yra moteris, kuri kenčia, daug dirba ir t.t. Vokiečiai gi manė, kad nereikia tokio banalumo ir sukūrė serialą, kuriame pagrindinis herojus yra vyras, jis tarsi supermenas ir…serialas buvo visiškas fiasko. Pasirodo, kad daugiausia serialus žiūri moterys ir jos nori heroję identifikuoti su savimi, o vyrai jas domina tik kaip dalyviai, kuriuos jos myli, jie turi būti romantiški, tačiau jie yra truputį “blogiečiai’. Moterims kančios vaidmuo yra labiau priimtinas nei laimingos..

Nežinau aš čia matyt nesutinku su tuo, tačiau TV marketingo specialistų tyrimai matyt geresni.

Arba dar vienas tyrimas: reikia dėti vienodo stiliuko serialus ( pvz. kriminalinius, jaunimo ar kt. ) vieną po kito 2 iš eilės. Tai daroma tam, kad mėgstantis tą žanrą galėtų “įšokti” į traukinį dviem laikais, t.y. jeigu jis nespėjo iš kažkur grįžti ar namuose nudirbti darbų iki serialo, kuris prasideda 20:15, tai gali spėti į kitą, kuris prasidės 21:15 ( čia vokiški vakarinių programų pradžios laikai).

Arba dar: geriausias maistų produktų, skalbimo miltelių ir kitų namų ruošoje reikalingų daiktų ir produktų reklamos laikas yra ketvirtadienio vakaras, nes tada žmonės prieš savaitgalio apsipirkimą įsikala į galvą ir dar nespėja pamiršti ką matę..

Įdomu tai, kad viskas apskaičiuota, sudėliota ir sugalvota, o mums dažnai atrodo, kad taip nėra arba mes visai apie tai nepagalvojame..

Šiandien buvau labai gražiame ir naudingame renginyje- “DIENA BE DIETŲ”. Šį rengninį organizavo modelis Aistė Jasaitytė  ( mudvi kartu dalyvavome Šokių 10 projekte LTV ir susidraugavome) bei Valgymo sutrikimų centras. Aistė budama modelis, niekada nebuvo praradusi sveikos nuovokos ir nesikūdino iki išsekimo. Džiaugiuosi, kad turime tokį įžymų modelį, kuri galvoja ir apie kitų žmonių sveikatą ir inicijuoja tokius renginius.

Pagrindinis šiandien dienos renginuko akcentas buvo tai, kad paaiškinti jauniems žmonėms, kad ne vien tik liesas kūnas yra gražu ir apskritai, kad ne kūno grožis garantuoja žmogaus sėkmę.

Buvo atidaryta Gedimino Žilinsko fotografijų paroda “Mylėk save” ( vieną iš foto matote viršuje), kurioje buvo nemažai moterų nuotraukų, kurios pasiekė savo tikslų ir yra laimingos tikrai ne dėl savo kūno linijų.

Renginio globėja Edita  Mildažytė  paskatino visas merginas pagalvoti apie savo sveikatą ir patikino, kad niekada negali būti laimingas žmogus, jeigu jis yra alkanas.

Kai kalbėjau aš turbūt pats pagrindinis akcentas man buvo tai, kad priminiau Antuano de Sent-Egziuperi mintį iš “Mažojo Princo”, kad tai kas svarbiausia akimis nematoma, matyti galima tik širdimi.

Kai būni Lietuvoje, jautiesi tarsi būtum stora, tačiau išvažiavus kažkur į užsienį supranti, kad lietuvaitės yra nepaprastai lieknos ir gražios. Tą sako ir užsieniečiai, kurie atvyksta į mūsų šalį. Tik kažkodėl nesidžiaugiame savimi, o vis dar kažką norime tobulinti ir tik lieknėti…dažnai tai tampa pražūtinga, nes sutrinka psichika, o ką jau bekalbėti apie fizinį kūno alinimą.

Žodžiu, linkiu visiems, kad “Diena be dietų” mums būtų kasdien.

Beje, dar vienas dalykas- simboliškas ženklelis yra ženkliukas-kriaušė, kurį esame įsisegę. Juo norima uždėti akcentą, kad moters kūno forma yra tarsi kriaušės forma. Čia Aistė ją ir parodo:

Būtent Motinos dieną prisiminiau vieną labai keistą epizodą iš televizijos.

Buvo kalbama apie didžiausius TV skandalus ir bene 1-ąją vietą skandalų sąraše užėmė buvęs realybės šou, kuriame dalyvavo tik vaikai.

Jiems buvo nuo kokiu 5 iki 14 metų, ir jie buvo patalpinti name, kuriame nebuvo nieko iš suaugusių ( išskyrus operatorių). Vaikai ten gyventi nuolat filmuojami turėjo 2 savaites. Realybės šou..

Baisiau nieko negalėčiau įsivaizduoti..visiškas chaosas dieną, nes tie vaikai nemoka patys nei gaminti, nei apsitvarkyti..ištisai mušasi ir skriaudžia vienas kitą.. Atėjus vakarui prasidėjo jų baimės miegoti be mamų, vaikai pradėjo verkti, bijoti pasilikti tamsoje ir t.t.

Bet ne tai baisiausia..man siaubinga buvo tai, kad visą veiksmą per monitorius stebėjo vaikučių mamos ir tėveliai ir nei vienas nepaprašė, kad atsiimti savo vaiką iš to šou, o netgi priešingai, išaušus pirmam rytui tame name, jie nuėjo ten ir visaip įkalbinėjo savo vaiką, kad ten pasiliktų..visi vaikučiai buvo paimti tik po tų 2 savaičių praleistų “nelaisvėje”.

Taigi, mamų būna visokių..ir jos daro viską iš didelės meilės savo vaikui ir įsitikinimo, kad jam taip geriau, nors iš šono atrodo visai kitaip.

O ir vaikams, kokia mama bebutų ji visada bus pati svarbiausia ir pati geriausia.

P.S. Gerai prisimenu kai per kažkurią mamos dieną mano Vipukas išbėgęs į lauką parnešė namo negyvą pelę. Bariausi, šaukiau, ploviau jį ir visus namus, nes man buvo taip šlykštu..o mano vyras pasakė: juk jis mamos dienos proga tau dovaną parnešė, o tu taip pyksti..