Rasa Martens

Vartojimo instrukcija vis kitai šaliai

Vos nusileidus Frankfurto oro uoste knygyneliuose mirga knygos apie Pietų Afriką..geriausiose lentynų vietose, įvairios..tik po kiek laiko suvokiu, kad šitaip reaguojama į tai, kad šiais metais būtent Pietų Afrikoje bus futbolo čempionatas.

Taigi, vokiečiai moka daryti staigiai iš kiekvienos progos biznį ( beje, šiuo metu visi be išimties restoranai siūlo įvairiausius patiekalus iš šparagų, nes kaip tik jų laikas. :)  Net su Vienos šniceliu ir tuo siūlomi šparagai).

Kitas momentas, knygos apie šalis ( šiuo metu Pietų Afriką), kurios taip ir vadinamos- vartojimo instrukcijos. Jos yra daug įdomesnės nei sausi ir techniškai parašyti kelionių gidai apie šalis jau vien dėl to, kad jas rašo vienas ar du autoriai kaip atskirą knygą su savo įspūdžiais, išgyvenimais, anekdotinėmis situacijomis. Be abejo, istorinės vietos nėra pamirštamos.

Esu skaičiusi tokias instrukcijas apie Ameriką, apie Vokietiją, apie Kiniją ir visos jos buvo nepaprastai skirtingos ir su didele humoro doze. Apie Vokietiją skaičiau netgi dviejų skirtingų autorių- vienas vokietis, kita amerikietė gyvenusi Vokietijoje 5 metus – ir buvo smagu atrasti jau mano pačios atrastas vokiečių savybes.

Taigi, nejučia peršasi idėja, kad Lietuvai taip pat būtų labai smagu turėti tokią “instrukciją” svetimšaliams, kuri būtų su tam tikra humoro gaidele, su nutikimais ir gyvenimo pavyzdžiais..

Žodžiu, gyva knyga apie Lietuvą ir lietuvius. Manau, kad ir patiems lietuviams būtų labai smagu tokią knygą paskaityti ir atpažinti save.

Stiprios moterys istorijoje..

„Maištingumas- proto, bet anaiptol ne išminties požymis.“

„Pirmiausia diplomatas buvo išmokytas diskutuoti ir ginčytis tiktai tada, kai yra vilčių pasiekti teigiamų rezultatų..“

„Grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri.“

„Paminklai turi priklausyti piliečiams, antraip jie neteks prasmės. Jie įsikūnija mūsų, kaip tautos, laimėjimus, o ne vieno žmogaus pastangas.“

„Komedijose visuomet buvo šaipomasi iš aukštuomenės ir galingųjų – tų išpuikėlių, kurių vardai nuolat sukdavosi kiekvienam miestiečiui ant liežuvio,- tad jas būdavo ypač smagu žiūrėti.“

“Tobulumas prie žiūrovų nesitaiko. Jis egzistuoja savaime, nuo nieko nepriklausydamas ir nepaisydamas to, ką apie jį pagalvos ar kam jį panaudos.”

( Karen Essex „ Atėnės pagrobimas“ )

Paskutiniu metu beveik nerašiau. Pavasaris..

Knygų perskaičiau ne tiek ir daug, tačiau vieną būtinai turiu paminėti- tai Karen Essex istorinis romanas „Atėnės pagrobimas“. Viršuje parinkau tik keletą citatų iš šios knygos, bet čia įdomių minčių gali rasti tiek vyrai, tiek moterys..

Mokykloje man patiko istorija, bet ne tiek, kad papildomai ja domėčiausi laisvalaikiu ( mėgstu tik biografines knygas), todėl kai į rankas pakliuvo ši knyga dar kartą pasidžiaugiau, kad galima puikiai suderinti  sausus istorinius faktus su pvz. man įdomia tema- moterų įtaka valstybės vyrams. Ir ta įtaka dažnai būna didelė, moterys labai protingos, o ne vien tik gražios. Subtili visuma daro stebuklus..

Taigi, šioje knygoje pasakojama apie dvi moteris ( Atėnų filosofę ir kurtizanę Aspasiją ir Napoleono laikais gyvenančią turtingą ambasadorienę škotę Merę), kurios gyvena visiškai kitais laikotarpiais, tačiau esmė ta pati- jos savo bendravimo ir žavesio dėka ( kartais vyrai bando tai vadinti jų manipuliavimu) sugeba pasiekti savo tikslą. Šiuo atveju jų tikslas buvo tolygus jų mylimų vyrų tikslams, t.y. Aspsija įkvėpė Atėnų prieštaringai vertinamą Periklį išdabinti Partenoną nuostabiais marmuro paminklais, o Merė po begalės metų sugebėjo tuos paminklus „išsaugoti“, t.y. išrūpino savo vyrui leidimą išgabenti jas į Angliją.

Manau, kad daugelis jau žino, kad iki šiol šios Partenono skulptūros yra Britų muziejaus galerijoje, tačiau iki šiol dėl jų vyksta nesutarimai tarptautiniu mastu vis dėl to kam priklauso tas lobis. Graikijos vyriausybė net pastatė 2009 metais naują Akropolio muziejų, kad turėtų kur  eksponuoti skulptūras, jai jiems pavyktų kada nors jas atgauti.. Įdomu, o kaip būtų vertinama moteris dabar, kuri savo protu ir žavesiu sugebėtų tai pasiekti?

Beje, dar įdomus pastebėjimas skeptikams, kurie galvoja, kad tuo metu moterims viskas buvo įmanoma tik „per lovą“- ledi Merė laukėsi vaikelio ir puikiai sutarė su savo vyru Anglijos pasiuntiniu Konstantinopolyje, kai Konstantinopolio turtingieji valdžios vyrai klojo po jos kojomis brangakmenius, pildė jos vyro užgaidas..

Žodžiu, įdomi istorija. Net neabejoju, kad ir dabar tokių stiprių moterų yra..

Štai ką sako G.Dauguvietytė apie paskutinį skrydį..

Pačioje trečiosios savo knygos “Dialogai su savimi” pabaigoje Galina Dauguvietytė nepaprastai giliai ir gražiai kalba apie paskutinį skrydį..

“…O kol kas skendžiu vienumoje. Tylu. Nei lėktuvų, nei motociklų, kuriais skraidžiau. Ir suknelė nebe taip plevena, nes nebe taip greitai einu, o jeigu ir einu, tai žiūriu, kad vėjas kuo mažiau pūstų. Atrodo, skrisčiau, skrisčiau, jei galėčiau, paukščio sparnus jei turėčiau. Sparnai jau pakirpti, bet liko dar vienas paskutinis skrydis-ten, kur nuskrenda visi. Iš visų skraidymų liko paskutinis. Jo niekas neišvengsime. Tik vieni išskris žinodami, kad skrenda, kiti nežinodami.

Paplevėsuoti dar vieną kartą teks. Paskutinį, tačiau tai priklausys ne nuo manęs ir niekas neklaus, ar aš to noriu. Gali tekti skristi bet kurią dieną. Dienos, metų, mėnesio, valandos nežinau, tik žinau-skrydis laukia.

Visi žmonės, kurie mane mylėjo ir kuriuos mylėjau aš, iškeliavo, iškeliavo meilė. Nieko neliko. Liko tik vėjas.”