Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.

Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)

Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.

O kokia buvo Jūsų vasara?

” -O kaip atsiranda dykumos?

- Iš daugybės sudužusių širdžių. Sumaltų į dulkes.”

(A.ZALATORIENĖ  “Pasadoblis”)

P.S. Negalvojau, kad pradėti vėl rašyti bus taip sunku. :)
Perskaityta begalė knygų, kurios neaprašytos..
Nemažai keliauta ir jokio įspūdžio aprašymo..
Begalė minčių apie paslaugas, pirkinius ir jų kokybę..

P.S.S. Ačiū Mindaugai, Jūsų žodis šiandien padėjo. :)

Kaip dažnai vaikystės prisiminimai būna tarsi stebuklingi, o paskui stebuklų turbūt vis mažėja..

Prisimenu kai buvau dar labai maža ( negaliu prisiminti metų..5-7 gal..) mano Vilniuje gyvenantys seneliai, tiksliau močiutė vis vesdavosi mane į operos ir baleto teatrą. tai prilygdavo stebuklui iir tikrai ne dėl per pertraukas valgomo nuostabaus karšto šokolado. Nors gal jis musm visiems ir dabar užtat toks skanus, jog tai vistik vaikystės prisiminimai. Kaip ir multikai “Na, palauk”, limonadai “Baikalas” ar  žalios spalvos “Tarchunas”.

Pamenu buvau tada balete “Kopelija”. Sėdėjome netoli scenos. Visos pieštos spektaklio dekoracijos man atrodė kaip tikras pasaulis, į kurį mes nusikėlėme. Ir dabar prieš akis stovo Loretos Bartusevičiūtės figūra, ryškiai salotinė suknelė, jos rankos.. Man tada ji atrodė nuostabi princesė. O va lėlių meistro Kopelijaus, kuris atrodė senas, baisiai apsirengęs ir blogas aš labai bijojau.. :) Tačiau įspūdis buvo begalinis.

Neseniai buvome nuėję į Operos ir baleto teatre statytą baletą “Kopelija”.

Gražu, naujoviška, puikūs atlikėjai, nuostabi muzika, drabužiai apgalvoti ir gražūs. Viskas tarsi perfect ir suvokiu, kad įdėta nepaprastai daug darbo, kad būtų sėkmė.

Sėdime centrinėje ložėje, visi aplink pasitemę, ploja tada kai galima ir reikia, per pertrauką vaišto koridoriuje ir geria šampaną..

Aš vaikštau ir mintyse savo močiutei dėkoju už tą stebuklą, kurį ji man padovanojo tada, kai buvau vaikas. Juk galėjo nesivesti vaiko į spektaklį, o nueiti su drauge..

Mano mintyse tikroji “Kopelija” vistik išliks tas senesnis pastatymas. Suprantu, kad negaliu objektyviai vertinti..net ir nenoriu..šioje vietoje pasiliksiu prie savo pasakos.

Visų pirma, turiu pasakyti, kad aš esu UŽ Kaziuko mugę Vilniuje, aš esu UŽ renginius Vilniuje.

O visa kita, papasakosiu dabar.

Visi džiaugiasi, kad Kaziuko mugė plečiasi, daugėja lankytojų, daugėja ir pardavėjų, menininkų. Tačiau negaliu tylėti ir apie mugę galvoti tik kaip pirkėjas, nes mūsų viešbutis, restoranas, o tuo pačiu ir mano darbo vieta ( ir ne tik mano, o daugelio), yra gatvėje, kurioje per Kaziuko mugę vyksta prekyba ir uždaromas eismas.  Ir eismas uždaromas ne kelioms valandoms, kaip pvz. per maratono bėgimą ar kokį kitą renginį, o 3 dienoms. Ir tai eismas gana svarbiose eismui Vilniaus gatvėse.

Tada tose gatvėse esančias įstaigas, kuriose ne vien tik darbuojamasi ofise, bet lankosi miesto svečiai, užsieniečiai paraližuojamas visas veiksmas- mūsų svečiai užsieniečiai skundžiasi, kad negali vykdyti savo numatytų darbų, nes pas juos nepravažiuoja partneriai, restoranas beveik tuščias, nes daugiausia svečių taip pat atvyksta automobiliais, mūsų tiekėjai ( viešbučio skalbiniai, restorano maisto prekės ir t.t. ) vėluoja atvežti produktus ir t.t.

Sakysite, kad policija praleidžia miestiečius, kurie turi tose gatvėse butus arba darbus.

Taip, sutinku, tačiau ne visi miesto svečiai moka lietuviškai, ne visi ir mokantys lietuviškai yra drąsuoliai.

Jums reikėjo matyti žvilgsnius žmonių, kai 10km/val.   greičiu važiavau tuos 200 metrų..tarsi būčiau didžiausia kenkėja ir nusikaltėlė. Gerai, kad negavau kokiais iš ūkininko nupirktais kiaušiniais ar mediniu šaukštu į langus.. Suprantu ir tuos žmones, jie galvoja, kad uždaryta, tai reiškia uždaryta, ir jie oriai žingsniuoja. 

Smagu, kad mugė plečiasi, tačiau ar nebūtų gražu, kad ji vyktų parkuose, pvz. Sereikiškių parke, po to vingiuotų link Kalnų parko? Kitas paviljonas būtų ne Gedimino prospekte,  o Lukiškių aikštėje, o gal net Vingio parke..?

Sakote, kad niekas neitų iki ten? O kodėl gi ne, jei jau Kaziukas toks populiarus ir visų mūsų laukiamas?

Beje, aš jau nekalbu apie tai, kad šiais metais plastmasinės palapinės buvo jau tiek šalia įvažiavimo į mūsų viešbutį ( kairėje -žuvys, kalviai, auskarai, vėl žuvys, pynimai ir t.t.; dešinėje -mėsa, veltiniai, medis ir t.t.) , kad sunku ir pamatyti, kad esame.

Ir tokia situacija ne vien tik mums..kiti verslininkai taip pat tą jaučia. O mes juk šiame mieste dirbame ne 3 dienas per metus, o 365..gal ir į tai reiktų atsižvelgti ir pagalvoti apie bendrus sprendimus, kurie tenkintų visus.

Taigi, dar kartą sakau aš UŽ renginius, UŽ Kaziuko mugę, tačiau kiek pagarbesnę esantiems aplink.

P.S. Beje, šiandien “Lietuvos ryte” yra skelbimas, kad ” Kaziuko mugė ŠIEK TIEK pakoreguos eismą”.. :)

Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

            Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
            Jei šviesus vaiko juokas
            Nepaglostytų mūsų širdies,
            Meilei jos nepažadintų,
            Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

Sakau: tai mūsų sparnai -
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
           Svajonėj, fantazijoj, pasakoj -
           Ten galėtume būti laimingi.

Ak, nušluostyti ašarą vaikui!
Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
            Juk turim rankas -
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
            Juk turim gyvenimą -
Tebūna jis pratęstas kituose.

Justinas Marcinkevičius

Šį eilėraštį poetas sukūrė specialiai UNICEF.

O šiaip tai man didelis liūdesys jo netekus..Tarsi netekai dalelės savęs.

Praėjo jau beveik 3 metai, kai rašau savo dienoraštį šioje erdvėje. Ir štai šiandien jis pakeitė veidą..manau, kad atėjo laikas, kai jis turi tapti brandesnis, labiau funkcionalus.

Pirminis dizainas buvo su knygomis, nes pačioje pradžioje galvojau daugiau rašyti apie knygas. Viskas pasikeitė, kai supratau, kad temų yra labai daug ir kitu, kurios man įdomios ir jos tikrai gali būti įdomios jums.

Taigi, dabar rasite aiškiai sudėliotus pačius populiariausius įrašus, be to, galėsite sekti komentarus po įrašo jei pats komentavote ir norite sekti tolesnę diskusiją.

Taigi, lauksiu komentarų ir iš jūsų kaip patinka naujas dizainas ir pati svetainė.

Beje, didelis dėkui Justui ir Marijui už pagalbą įgyvendinant šitą projektą.

Perfekcionistas, reiklus, bet labai mylintis žmones. Toks buvo Freddie Mercury, tačiau šitą žino visi, kad bent kiek juo domėjosi.

Perskaičiau buvusio Freddie Mercury asmeninio asistento Peter Freestone knygą apie Mercury beveik vienu įkvėpimu.. Peter dirbo ir buvo su juo kartu beveik 12 metų, bet nebuvo meilužiais. Jis buvo ir paskutinėmis Mercurio gyvenimo akimirkomis.

Knyga prasideda veikėjų, realių žmonių pristatymu, tarsi turiniu, kuris paaiškina kas jie buvo ir kokiu kampu susiję su Mercury. Baigiasi knyga taip pat tokiu pačiu turiniu, tik baisumas yra tame, kad prie daugelio, kurie pradžioje buvo pristatomi kaip dainininko draugai ir meilužiai šį sykį parašyta- DEAD (miręs). Tai labai sukrečia.

Tai va, dar keletas dalykų:

• Mercury ypač atsakingai rindavo CD viršelį, nes jam būdavo labai svarbu. Jis sakydavo- o juk kai matai po Kalėdų eglute daug dovanų, tai vis tik pirmiausia paimi tą, kuri gražiausiai supakuota.
• Įrašinėjant albumus beveik viskas vykdavo improvizacija. Jie nebūdavo prisiruošę visų tekstų, visų melodijų. Darbas susitelkus, studijoje duodavo dažniausiai geriausius vaisius.
• Mercury mėgdavo dovanoti draugas, giminėms brangias dovanas, tačiau niekada nekviestavo į savo šventes ir draugų, ir giminių kartu. Tai buvo tarsi atskiri pasauliai.
• Kalėdos jam būdavo tarsi atvirų durų diena- į jo namus rinkdavosi nuolat visi draugai, kas žinodavo apie tai, nebuvo nustatoma fiksuotas vakarienės laikas, tačiau Mercury Kalėdos būdavo tarsi diena, kai susitinka draugai, kurių galbūt netgi visus metus nebematei. Ateiti galėjo visi.
• Peter mano, kad Mercury per visą gyvenimą nuo pradžios iki galo perskaitė vos 2 knygas- viena pasaulinis gėjų barų gidas, o antroji toks pats gidas, tik skirtas vien JAV.
• daugelis pasaulyje galvoja, kad daina “The Show Must Go On” sukurta jau paskutinėmis Mercury gyvenimo akimirkomis, tačiau tai nėra tiesa. Taip, ji sukurta, kai Mercuty žinojo, kad tai bus jo paskutinis albumas, bet jis net ne pats rašė žodžius. Ir kai atsitiko bėda, ši daina tapo labai pranašiška, dainos žodžiai įgavo kitą prasmę. O jei mirties nebūtų buvę, tai ši daina turi gana pergalingą toną.

Dar nežinojau, kad televizijos stengiasi, kad žiūrovai nežiūrėtų per jas transliuojamų reklamų. Bet smagu, kai tai nutinka.

Vienu metu, vienu laiku prasidėję tą patį žiūrovų segmentą prie ekranų pritraukiantys TV šokių projektai iš pradžių papiktino žiūrovus. Kam ta kova tarp kanalų, juk norisi žiūrėti ir ten ir ten. Tie, kurie domisi šokiais, niekada jais nepasisotina, o be to labai skirtingi veikėjai surinkti į tuos projektus.

Tačiau gera žinia tai, kad gali žiūrėti abu projektus, nes prasidėjus reklaminei pauzei viename tiesiog perjungi kitą kanalą ir žiūri šokius toliau. Taigi, taupai laiką, galbūt šiek tiek neįdomių kalbų praleidi, tačiau gali sekti eigą.

Bet kokiu atveju, tiek viename, tiek kitame kanale reklamos VISIŠKAI nežiūri. Taigi, mums gerai, o kaip reklamos užsakovams? Ar jie labai džiaugiasi?

Pvz.Vokietijoje, kai skirtinguose kanaluose rodomos itin didelį populiarumą turinčios laidos, kažkokiu mums nežinomu, o jiems patiems labai gerai žinomu būdu padaroma taip, kad reklamos visada beveik sekundė sekundei prasideda kartu skirtinguose kanaluose. Taigi, tu tiesiog lieki tame kanale, kurį žiūri, nes perjungti nėra prasmės. Tokiu būdu pasirenkam laida labai aiškiai.

Bet man labai smagu, kad per LNK galiu matyti savo buvusį šokių partnerį Artūrą, per TV3 klausytis komisijos pirmininko J.Smorygino ir t.t.

„Maištingumas- proto, bet anaiptol ne išminties požymis.“

„Pirmiausia diplomatas buvo išmokytas diskutuoti ir ginčytis tiktai tada, kai yra vilčių pasiekti teigiamų rezultatų..“

„Grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri.“

„Paminklai turi priklausyti piliečiams, antraip jie neteks prasmės. Jie įsikūnija mūsų, kaip tautos, laimėjimus, o ne vieno žmogaus pastangas.“

„Komedijose visuomet buvo šaipomasi iš aukštuomenės ir galingųjų – tų išpuikėlių, kurių vardai nuolat sukdavosi kiekvienam miestiečiui ant liežuvio,- tad jas būdavo ypač smagu žiūrėti.“

“Tobulumas prie žiūrovų nesitaiko. Jis egzistuoja savaime, nuo nieko nepriklausydamas ir nepaisydamas to, ką apie jį pagalvos ar kam jį panaudos.”

( Karen Essex „ Atėnės pagrobimas“ )

Paskutiniu metu beveik nerašiau. Pavasaris..

Knygų perskaičiau ne tiek ir daug, tačiau vieną būtinai turiu paminėti- tai Karen Essex istorinis romanas „Atėnės pagrobimas“. Viršuje parinkau tik keletą citatų iš šios knygos, bet čia įdomių minčių gali rasti tiek vyrai, tiek moterys..

Mokykloje man patiko istorija, bet ne tiek, kad papildomai ja domėčiausi laisvalaikiu ( mėgstu tik biografines knygas), todėl kai į rankas pakliuvo ši knyga dar kartą pasidžiaugiau, kad galima puikiai suderinti  sausus istorinius faktus su pvz. man įdomia tema- moterų įtaka valstybės vyrams. Ir ta įtaka dažnai būna didelė, moterys labai protingos, o ne vien tik gražios. Subtili visuma daro stebuklus..

Taigi, šioje knygoje pasakojama apie dvi moteris ( Atėnų filosofę ir kurtizanę Aspasiją ir Napoleono laikais gyvenančią turtingą ambasadorienę škotę Merę), kurios gyvena visiškai kitais laikotarpiais, tačiau esmė ta pati- jos savo bendravimo ir žavesio dėka ( kartais vyrai bando tai vadinti jų manipuliavimu) sugeba pasiekti savo tikslą. Šiuo atveju jų tikslas buvo tolygus jų mylimų vyrų tikslams, t.y. Aspsija įkvėpė Atėnų prieštaringai vertinamą Periklį išdabinti Partenoną nuostabiais marmuro paminklais, o Merė po begalės metų sugebėjo tuos paminklus „išsaugoti“, t.y. išrūpino savo vyrui leidimą išgabenti jas į Angliją.

Manau, kad daugelis jau žino, kad iki šiol šios Partenono skulptūros yra Britų muziejaus galerijoje, tačiau iki šiol dėl jų vyksta nesutarimai tarptautiniu mastu vis dėl to kam priklauso tas lobis. Graikijos vyriausybė net pastatė 2009 metais naują Akropolio muziejų, kad turėtų kur  eksponuoti skulptūras, jai jiems pavyktų kada nors jas atgauti.. Įdomu, o kaip būtų vertinama moteris dabar, kuri savo protu ir žavesiu sugebėtų tai pasiekti?

Beje, dar įdomus pastebėjimas skeptikams, kurie galvoja, kad tuo metu moterims viskas buvo įmanoma tik „per lovą“- ledi Merė laukėsi vaikelio ir puikiai sutarė su savo vyru Anglijos pasiuntiniu Konstantinopolyje, kai Konstantinopolio turtingieji valdžios vyrai klojo po jos kojomis brangakmenius, pildė jos vyro užgaidas..

Žodžiu, įdomi istorija. Net neabejoju, kad ir dabar tokių stiprių moterų yra..

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ. :)

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..