Visų pirma, turiu pasakyti, kad aš esu UŽ Kaziuko mugę Vilniuje, aš esu UŽ renginius Vilniuje.

O visa kita, papasakosiu dabar.

Visi džiaugiasi, kad Kaziuko mugė plečiasi, daugėja lankytojų, daugėja ir pardavėjų, menininkų. Tačiau negaliu tylėti ir apie mugę galvoti tik kaip pirkėjas, nes mūsų viešbutis, restoranas, o tuo pačiu ir mano darbo vieta ( ir ne tik mano, o daugelio), yra gatvėje, kurioje per Kaziuko mugę vyksta prekyba ir uždaromas eismas.  Ir eismas uždaromas ne kelioms valandoms, kaip pvz. per maratono bėgimą ar kokį kitą renginį, o 3 dienoms. Ir tai eismas gana svarbiose eismui Vilniaus gatvėse.

Tada tose gatvėse esančias įstaigas, kuriose ne vien tik darbuojamasi ofise, bet lankosi miesto svečiai, užsieniečiai paraližuojamas visas veiksmas- mūsų svečiai užsieniečiai skundžiasi, kad negali vykdyti savo numatytų darbų, nes pas juos nepravažiuoja partneriai, restoranas beveik tuščias, nes daugiausia svečių taip pat atvyksta automobiliais, mūsų tiekėjai ( viešbučio skalbiniai, restorano maisto prekės ir t.t. ) vėluoja atvežti produktus ir t.t.

Sakysite, kad policija praleidžia miestiečius, kurie turi tose gatvėse butus arba darbus.

Taip, sutinku, tačiau ne visi miesto svečiai moka lietuviškai, ne visi ir mokantys lietuviškai yra drąsuoliai.

Jums reikėjo matyti žvilgsnius žmonių, kai 10km/val.   greičiu važiavau tuos 200 metrų..tarsi būčiau didžiausia kenkėja ir nusikaltėlė. Gerai, kad negavau kokiais iš ūkininko nupirktais kiaušiniais ar mediniu šaukštu į langus.. Suprantu ir tuos žmones, jie galvoja, kad uždaryta, tai reiškia uždaryta, ir jie oriai žingsniuoja. 

Smagu, kad mugė plečiasi, tačiau ar nebūtų gražu, kad ji vyktų parkuose, pvz. Sereikiškių parke, po to vingiuotų link Kalnų parko? Kitas paviljonas būtų ne Gedimino prospekte,  o Lukiškių aikštėje, o gal net Vingio parke..?

Sakote, kad niekas neitų iki ten? O kodėl gi ne, jei jau Kaziukas toks populiarus ir visų mūsų laukiamas?

Beje, aš jau nekalbu apie tai, kad šiais metais plastmasinės palapinės buvo jau tiek šalia įvažiavimo į mūsų viešbutį ( kairėje -žuvys, kalviai, auskarai, vėl žuvys, pynimai ir t.t.; dešinėje -mėsa, veltiniai, medis ir t.t.) , kad sunku ir pamatyti, kad esame.

Ir tokia situacija ne vien tik mums..kiti verslininkai taip pat tą jaučia. O mes juk šiame mieste dirbame ne 3 dienas per metus, o 365..gal ir į tai reiktų atsižvelgti ir pagalvoti apie bendrus sprendimus, kurie tenkintų visus.

Taigi, dar kartą sakau aš UŽ renginius, UŽ Kaziuko mugę, tačiau kiek pagarbesnę esantiems aplink.

P.S. Beje, šiandien “Lietuvos ryte” yra skelbimas, kad ” Kaziuko mugė ŠIEK TIEK pakoreguos eismą”.. :)

Anksčiau žmogus grįžęs namo sakydavo: AR yra kas nors valgyti?

Po to sekantis etapas jis sako: KAS yra šiandien namie valgyti?

Galutinis etapas: KĄ aš norėčiau šiandien pavalgyti?

O kur dar begalinės ir niekaip nesibaičiančios pastangos nevalgyti nieko, nes esi nutukęs ir reikia laikytis dietos..

Štai pagalvojau, kad dabar kaip bebūtų didžioji Vakarų visuomenės dalis gyvena labai gerai.

Matyt tikrai daugelis žinojo, kad Vilniuje buvo kavinė “Suokalbis”, kurioje rinkdavosi Vilniaus bohema. Esu joje buvusi gal vieną kartą, tačiau dar prieš kokius metus sėdint “IN VINO” viena miela porelė ėjo pratęsti vakarėlio į ten ir mus labai kalbino..Atsisakėme, nuoširdžiai juokėmės, kad mus ten kvietė…nespėjome..ją uždarė.

Rinkdavosi čia poetai, dailininkai, kiti menininkai. Senoji ir jaunoji karta..

Ne taip seniai laikraštyje “Šiaurės Atėnai” skaičiau nepaprastai gražų straipsnį apie šitą kavinę. Staipsnį parašė išeivis Gint Aras (tikr.Karolis Gintaras Žukauskas), gimęs Čikagoje, baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke. Iki dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. 

Mūsuose gi rašoma šiek tiek kita gaidele, kad ši kavinė buvo jau mirusi ir praradusi senąją savo dvasią. Čia būdavo tik geriama, šūkalojama ir mušamasi..

Tačiau man labai patiko viena mintis pono straipsnyje, kad geriau buvo palaikyti tokią kavinę ir suteikti jai pagalbą, nei remti vamzdžio prie Neries gamybą. Juk tokia kavinė buvo tam tikras traukos centras ir turistams..pažiūrėti, pamatyti, pajausti bohemos dvasią.

Aš juk ir pati  daug dažniau prisimenu viešint Čikagoje aplankytus underground barus, kuriuose tamsu, gal net murzina, bet skamba gera gyva muzika, žmonės neagresyvūs, menininkai, nei beveidį prabangų restoraną.. tai tikrai senųjų laikų, neišblizginta Amerika.

Taigi, galbūt ir “Suokalbio” senoji Lietuva kažkam buvo įdomi..

Su kuo pakalbu, beveik visi žinojo ir buvo buvę “Suokalbyje”. Ir visi jį prisimena su šypsena veide. Tai nebuvo beveidė kavinė..

Siandien idedu viena straipsni, kuris buvo publikuotas “Vilniaus dienoje” ir tinklarstyje http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/lietuva-gurmanu-uzkampis-277169.

 Sis interviu man buvo labai svarbus ir dziaugiuosi, kad ziniasklaida atkreipe demesi i restoranus.

“Požiūris: Lietuvoje priimta, kad restoranas – tai visų pirma verslo planas, investuojant į interjerą, o ne į virtuvę, o užsienyje žmonės restoranus renkasi ne pagal pavadinimą, o pagal vyriausiąjį virėją. Lietuvos restoranai geri, bet nepakankamai, kad patektų į Europos populiariausiųjų sąrašą. Verslininkai mąsto vis dar provincialiai: šimtus tūkstančių sikiša į restoranų interjerą, užuot pirmenybę teikę svarbiausiam dalykui – virtuvei.

Už šalies neišsiveržia

Didžiosios Britanijos specializuotas leidinys “Restaurant Magazine” paskelbė S.Pellegrino 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąrašą. Šiemet į jo viršūnę įsiveržė Šiaurės šalių maistą propaguojantis restoranas “Noma”, įsikūręs Danijos sostinėje Kopenhagoje. Į antrą vietą “Noma” išstūmė ispanų restoraną “elBulli”, kuris pirma vieta reitingų lentelėje puikavosi net ketverius metus iš eilės. Britų restoranas “The Fat Duck” liko trečias.

S.Pellegrino penkiasdešimtuke atsiveria visas pasaulis, tačiau dominuoja Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Jungtinių Valstijų restoranų pavadinimai. Įvertinti ir suomiai, šveicarai, vokiečiai, belgai. Tarptautinį pripažinimą pelnė ir austrų restoranas “Steirereck”.

Tačiau tarp 50-ies geriausių nematyti nė vieno restorano iš Baltijos šalių. Latvijos, Estijos ir Lietuvos restoranai anonimiškai po pasaulį keliaujantiems gastronomijos inspektoriams – vis dar neatrasta žemė?

Pavyzdžiui, autoritetingasis prancūzų restoranų ir viešbučių gidas “Michelin” po truputį gręžiasi į Rytų Europą, tačiau iki Lietuvos, mūsų restoranų savininkų žiniomis, jis dar nebuvo priartėjęs.

Kodėl? Juk Lietuvoje viešintys aukšti svečių kraštų pareigūnai ar pasaulinio garso žvaigždės negaili komplimentų mūsų restoranų virtuvei ir aptarnavimo kokybei. Tuomet kodėl iki šiol nė vienam Lietuvos restoranui nepavyko išsiveržti iš šalies ribų ir pelnyti tarptautinių titulų? Kodėl nepritraukiame “Michelin” ekspertų dėmesio ir neįsispraudžiame į restoranų gidų puslapius? Ir galiausiai, kiek, tarkime, Vilniuje turime aukščiausios klasės restoranų, į kuriuos būtų ne gėda pakviesti išlavinto skonio svečią?

Nusižudė dėl žvaigždutės

Kiekvienas gurmė pasakys: geras restoranas prasideda nuo virtuvės, o visa kita – tik po jos. Jei nėra virtuvės, nepadės niekas.

Štai geriausias iš geriausių “Noma” yra įsikūręs restauruotame Kopenhagos uosto laivų sandėlyje. Paprastas, jaukus, be interjero ar eksterjero įmantrybių. Tačiau vyriausiojo virėjo ir partnerio Rene Redzepi talentas – išskirtinis. Sakoma, kad jis – ne virėjas, bet virtuvės virtuozas, menininkas.

Vadinasi, žongliruodamas įvairiais prieskoniais ir sudarydamas savitą valgiaraštį, restorano vardą didžiąja dalimi kuria būtent vyriausiasis virėjas. Jis ne maitina, bet vaišina svečius ir dega aistra parodyti jiems tai, ką moka geriausiai. Jei kas nors nepasiseka, jautriai išgyvena.

Pasitaiko, kad net iki kraštutinumų. Žinia, 2003 m. vasario 24 d. nusižudė gerai žinomas prancūzų vyriausiasis virėjas Bernard’as Loiseau, išgirdęs gandus, kad “Michelin” gidas ruošiasi sumažinti jo restorano “Côte d’Or”, įsikūrusio Burgundijoje, įvertinimą – atimti vieną žvaigždutę iš trijų.

Lietuvoje virtuvę į antrą planą stumia ne tik restoranų savininkai, bet, susidaro įspūdis, ir patys vyriausieji virėjai.

“Žinau, kad restoranai yra vertinami. Tačiau mes – virėjų, o ne restoranų asociacija, todėl, žinote, mums tas reitingavimas įdomus, bet tai – nevisiškai mūsų sritis”, – kalbėjo Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos vykdomoji direktorė Loreta Charčenkienė.

Savininkai užgožia virėjus

Ekonominio pakilimo metais geri virėjai buvo vertinami ne tik pinigais, bet ir pripažinimu, stengiantis juos pervilioti iš restorano į restoraną, o dabar virėjo meistriškumas nebe toks aktualus. Restoranų savininkams svarbiausia išgyventi, todėl smarkiai apkarpytos ne tik virėjų algos, bet ir galimybės tobulintis, vykti į komandiruotes, kursus.

“Virtuvių šefai ieško darbo užsienyje, nes čia nemokami jų įgūdžių verti atlyginimai. Geri virėjai – brangūs virėjai, o tokie įkandami ne kiekvienam restoranui. Tenka emigruoti, kad ir į tas pačias Skandinavijos šalis – Norvegiją, Švediją”, – situaciją niūriai nušvietė L.Charčenkienė.

Vieno geriausių Lietuvos virėjų vardą užsitarnavęs vyriausiasis virėjas Valius Čepanonis neslėpė, kad mūsų šalyje virėjus užgožia restorano savininkai. “Virėjai vertinai kaip aptarnautojai, o leisti jiems pasireikšti ar iškelti juos į viešumą nėra svarbu. Reikalaujama, kad maistas būtų kokybiškas. Ir viskas. Todėl virėjai ir bėgioja iš vieno restorano į kitą, ieškodami geresnių sąlygų”, – sakė V.Čepanonis.

Vyriausiesiems virėjams ar konditeriams atidaryti Lietuvoje savo vardu pavadintą restoraną, kaip įprasta užsienyje, esą nėra galimybių. “Tai tiesiog neįmanoma: reikėtų turėti pradinį kapitalą, rizikuoti santaupomis ir šeimos gerove”, – svarstė V.Čepanonis ir leido suprasti, kad Lietuvos restoranuose maistui prioritetas neteikiamas. Restoranas – tai visų pirma verslo planas, investuojant į interjerą, o ne į virtuvę.

Mums dar reikia paaugti

Žinomas Lietuvos restoranininkas Arūnas Oželis neseniai viename žurnale spėjo, kad “Michelin” inspektoriai iki Lietuvos dar nebuvo atvykę.

“Mums tų vertintojų dar teks palaukti”, – prognozavo A.Oželis. Jo manymu, per tris Baltijos šalis galima rasti viso labo tris keturis restoranus, kurie galėtų pretenduoti bent į vieną “Michelin” žvaigždę.

Kitas Lietuvos gastronomijos žinovas Romualdas Zakarevičius, valdantis restoraną “Stikliai”, – dar savikritiškesnis. Jis yra pastebėjęs, kad tarptautinių titulų galėtų būti verti nebent keli restoranai Estijoje. “O mums dar reikia priaugti”, – yra sakęs R.Zakarevičius.

Verslininkė, restorano “Steakhouse Hazienda” šeimininkė Rasa Martens nusiteikusi pozityviau.

“Mūsų restoranai tikrai nėra tokie blogi, kad turėtume bijoti save parodyti ir apie juos kalbėti. Taip, gerų nedaug, tačiau jų yra. Į pasaulinius restoranų “topus” mums trukdo pakliūti ne vien tai, kad nesame labai stiprūs šiame versle, bet ir tai, kad patys save nuvertiname. Tam tikra prasme restoranai net nenori, kad juos kas nors reitinguotų, nes iš to nėra jokios apčiuopiamos naudos. Be to, šiuo metu ypač stinga optimistinio tikėjimo, kad ateityje bus geriau. Visi stengiasi tik išgyventi ir negalvoja apie konkursus ar vertinimus”, – kalbėjo R.Martens.

Ryga yra, Vilniaus – ne

Kad išgarsėtų, Lietuvos restoranams trūksta globalaus mąstymo ir valstybės pagalbos.

“Šiandien Bonoje užėjusi į knygyną specialiai užsukau į skyrių, kuriame sudėti gidai kaip “Michelin” ir pan. Paėmiau “Gourmet Guide Europa 2010–2011″ ir ieškojau nors vieno restorano Vilniuje. Deja, yra visos Europos šalys, mūsų kaimynai latviai su sostine Ryga – taip pat, bet Vilniaus – ne. Kodėl? Galima pasakyti, kad kiekvienas restorano vadovas individualiai sprendžia, ar parašyti leidėjams, ar pasikviesti juos ir patekti į tokį gidą. Tačiau mano nuomonė kita. Galbūt reikėtų, kad Turizmo departamentas pristatytų Lietuvą tokiems leidiniams, kad pakviestų atvažiuoti ir įvertinti restoranus. Ar tai nebūtų pirmieji žingsniai populiarinant teigiamą Lietuvos įvaizdį užsienyje? “Michelin” inspektoriams tikrai neužtenka, kad Martens jiems laišką parašytų. Tam reikia bendro šalies požiūrio”, – įspūdžiais iš Bonos dalijosi R.Martens.

Be to, ji atkreipė dėmesį, kad daugelis pasaulio valstybių gastronomiją laiko prioritetine šaka ir teikia jai lengvatinį 7–9 proc. pridėtinės vertės mokestį. Ką tai duoda? “Didesnes investicijas, inovacijas, darbuotojų tobulėjimą ir augantį vartojimą”, – įsitikinusi verslininkė.

Bazilikas, mocarela – atradimas

R.Martens išskyrė keturias pagrindines priežastis, kodėl Lietuvoje restoranais pasivadinusių vietų daug, bet iš tikrųjų gerų restoranų – vos vienas kitas.

Visų pirma, neturime šviežių produktų už priimtiną kainą. Pavyzdžiui, žuvis Italijoje, Prancūzijoje ir kitur ne tik šviežia, bet ir palyginti pigi. O pas mus atkeliauja aukštos kokybės, bet nepaprastai brangi žuvis. Savikaina lemia aukštą pardavimo kainą.

“Beveik viską turime atsivežti iš kitur. O lietuvišką kokybišką jautieną geriau parduoda į Europą nei palieka mūsų restoranams, nes ji brangi”, – aiškino R.Martens.

Antra priežastis – virėjo profesija vis dar nėra prestižinė. Gerų virėjų su puikia mokykla ir patirtimi trūksta. O tie, kurie nors šiek tiek jos turi, labai greita užriečia nosį ir nustoja mokytis.

“Be to, šalyje nėra tvarkos, kuri leistų darbdaviui, investavusiam į pavaldinį, vėliau išsireikalauti savo investicijų. Todėl investicijos į virėją dažnai neatsiperka, nes moralinės normos kol kas pas mus galioja mažokai”, – atkreipė dėmesį R.Martens.

Be to, kaip pabrėžė ji, lietuviai vargiai atsikrato gilių sovietmečio maitinimosi tradicijų, kurios pasaulinėje maisto kultūroje konkuruoti negali ir mūsų į priekį neveda. “Turiu minty tai, kad dar visai neseniai sužinojome, kas yra bazilikas, mocarela t. t.”, – kalbėjo pašnekovė.

Restoranų proveržį stabdo ir menka visuomenės perkamoji galia. Didžioji tautos dalis – neturtingi žmonės, apsilankyti restoranuose išgalintys labai retai – tik per šventes.

Šlubuoja ir aptarnavimas

Klientas visuomet teisus, todėl ieškant atsakymų, kas blogai mūsų restoranuose, vertėtų kliautis ir jo nuomone. Pirmajame restoranų gide, sukurtame socialiniame tinkle “Facebook”, irgi mėginta nagrinėti priežastis, kodėl Lietuvoje nėra pakankamai gerų restoranų, kurie būtų pilni ir kur norėtųsi grįžti. “Kainos, produktų kokybė, maisto pateikimas, išradingumo stoka, aptarnavimas? Kas? Būtų smagu sužinoti pagrindinę priežastį”, – įsitraukti į diskusiją kvietė restoranų gidas.

Diskutuojant daugiausia kliuvo maistui ir aptarnavimo kokybei. “Jei neblogas maistas, tai aplinka nejauki, jei aplinka “superinė”, tai maistas nelabai, arba labai, bet brangus. Nors daugiausia visur taupoma normaliems produktams, todėl patiekalai neskanūs”, – negražbyliavo viena diskusijos dalyvių.

“Viena iš priežasčių – nėra kur paruošti virėjų. Dauguma “virtuvės meistrų” ateina baigę Žirmūnų mokymo centrą arba kibinų lipdymo pamokas. Todėl nereikia norėti, kad greitu laiku į Lietuvą ateitų dėdė Michelinas ir pradėtų dalyti žvaigždutes visokiems besivadinantiems restoranais”, – tęsė kitas restoranų lankytojas.

Dauguma diskutuojančių restoranuose pasigenda ir nuoširdaus aptarnavimo: “Daugelyje restoranų dirba studentai laisvu nuo paskaitų metu ar šiaip darbo neturintys žmonės. Ką jie gali patarti? Geras aptarnavimas – tai ne tik maloni šypsena. Kartą paklausę, kokio raudonojo vyno turi, sulaukėme atsakymo, kad… šilto. Aptarnavimas nepagerės tol, kol padavėjo darbas netaps garbingas, kai padavėjas išmanys gerokai daugiau nei eilinis lankytojas, kai padavėjas bus svečio konsultantas ir t. t.”

Svarbi net druskos kruopelė

R.Martens sutiko su visomis restoranų lankytojų pastabomis. “Viena iš pagrindinių mūsų pačių problemų yra ta, kad nekreipiamas dėmesys į detales. Gaunant “Michelin” ar kito vertintojo žvaigždutes smulkmenų nėra. Vertinama viskas: maistas, aptarnavimas, atmosfera, meniu vaizdas ir šriftas, druskos kruopelės dydis ir kokybė, tualetinis popierius ir t. t.”, – vardijo daug keliaujanti verslininkė.

Restoranų verslas – sudėtingas ir subtilus. Deja, jo kartais imasi žmonės, neturintys jokio supratimo apie maisto kultūrą ir kulinariją.

“Jiems atrodo maždaug taip: turiu pinigų, kur nors pigiau nupirksiu produktų, iš kurių patiekalus pagamins nusamdytas virėjas, padavėjas nuneš, įpils vyno ir svečias apmokės didelę sąskaitą. Ne, taip neveiks. Be viso šito, yra 1001 darbas ir smulkmena”, – kalbėjo restoranų versle ne vienus metus dirbanti R.Martens.
——————————————————————————–

Paulius Šuksteris, gurmė, verslininkas, svetainės Restoranai.lt redaktorius

Yra toks posakis, kad restorane valgį kuria šefas, atmosferą – žmonės, o visa kita yra tik smulkmenos. Deja, Lietuvos restoranuose atmosfera yra daugiau nei slogi. Nepaisant to, viena “Michelin” žvaigždutė galėtų puikuotis keleto restoranų languose ir Lietuvoje. Pasaulyje teko aplankyti nemažai restoranų, kurie nedaug pranašesni už gerus lietuviškus.

Vis dėlto restoranų versle turime daug problemų. Pirmiausia, dauguma restoranų nepriima jokios kritikos. Antra, nėra tinkamų kainų, neturime užtektinai kokybiškų produktų tinkamomis kainomis, trūksta vartojimo kultūros, vartotojų išprusimo. Restoranai per daug dėmesio skiria investicijoms į aplinką, restorano įrengimą, bet taupo virėjų, padavėjų ir produktų kokybei. Pasigendu virėjų kūrybiškumo ir klientų reiklumo. Vyriausiesiems virėjams praverstų daugiau viešumo ir reklamos, kad restoranų svečiai suprastų, jog čia viskas – šefo rankose. Užsienyje žmonės restoranus renkasi ne pagal pavadinimą, o pagal vyriausiąjį virėją.
——————————————————————————–

Verslininkai neišnaudoja progų reklamuotis?

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomosios direktorės Eglės Dilkienės nuomone, Lietuvoje yra keletas restoranų, vertų “Michelin” žvaigždučių, tačiau konkrečių pavadinimų ji neįvardijo. E.Dilkienė apgailestavo, kad krizė iš Lietuvos atima gerus virtuvės specialistus, tačiau recepto, kaip sustabdyti nutekėjimą, sakė nežinanti. Ką daro asociacija dėl to, kad tarptautinių restoranų gidų žvilgsnis nukryptų ir į Lietuvą, išsiaiškinti nepavyko. E.Dilkienė tik atkreipė dėmesį, kad atskiri restoranai mezga įvairius ryšius. Tiesa, tai dažniausiai – neoficialūs kontaktai.

Valstybinio turizmo departamento atstovė ryšiams su žiniasklaida Vilma Ališauskaitė aiškino, kad save prisistatyti turistiniuose giduose turi patys verslo subjektai arba juos vienijančios verslo asociacijos. “Šiuo atveju, esant privačiojo verslo pageidavimui ir norui, verslas gali tiesiogiai pirkti reklamą restoranų giduose arba kreiptis į Lietuvos viešbučių ir restoranų asociaciją, kad būtų imamasi tokių iniciatyvų. Valstybinis turizmo departamentas neturi nei teisės, nei galimybės reklamuoti privačius verslo subjektus Lietuvos ir užsienio spaudoje bei leidiniuose”, – kalbėjo V.Ališauskaitė.

Departamentas kasmet organizuoja užsienio žurnalistų turus po Lietuvą. Tuomet žurnalistams pristatomos Lietuvos turizmo galimybės. Pernai Lietuvoje lankėsi daugiau nei 150 užsienio žurnalistų, kurie vėliau publikavo straipsnius apie šalį, parengė reportažų televizijų laidoms.

“Bėda ta, kad departamentas neturi lėšų finansuoti visų žurnalistų turų išlaidų, todėl dažnai užsienyje veikiantys Lietuvos turizmo informacijos centrai derasi su verslo atstovais dėl mažesnių kainų arba nemokamų paslaugų. Deja, verslininkai ne visada įvertina, kokią realią naudą jie gaus, jei, tarkime, apie jų restoraną parašys Portugalijos ar Vokietijos laikraštis, todėl retai sutinka prisidėti prie šių iniciatyvų”, – dėl pačių verslininkų abejingumo apgailestavo V.Ališauskaitė.
——————————————————————————–

“Michelin” gidui – jau 110 metų

“Michelin” gidą leidžia didžiausia pasaulyje padangų gamintoja “Michelin”. 1900 m. Prancūzijoje pasirodė pirmasis “Michelin” gido leidinys, kurį sugalvojo ir išleido vienas iš padangų bendrovės “Michelin” brolių įkūrėjų André Michelinas. Gido tikslas – padėti vairuotojams rasti, kur apsistoti ir pavalgyti. Čia buvo ir degalinių, ir automobilių remonto dirbtuvių, ir net viešųjų tualetų adresai. Taigi tai buvo gidas žmonėms, turintiems automobilį. 1926 m. “Michelin” gide atsirado šiuo metu įtakingiausia Europoje trijų žvaigždučių vertinimo sistema, nurodanti maisto skanumą ir virtuvės kokybę restoranuose.

Šis gidas pasirodo dvylikoje Europos šalių ir kasmet jo parduodama daugiau nei 1,2 mln. kopijų. Kiekvienas gidas apžvelgia skirtingas šalis: Prancūziją, Australiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, Italiją, Vokietiją, Ispaniją, Portugaliją, Šveicariją, Didžiąją Britaniją ir Airiją. 2005 m. pasirodė ir bendras pagrindinių Europos miestų gidas (“Main Cities of Europe”) ir pirmasis gidas už Europos ribų – Niujorko gidas, o po metų – ir San Fransisko gidas. 2008 m. pasaulį išvydo dar trys gidai – Tokijo, Los Andželo ir Las Vegaso.

“Michelin” gido atstovai teigia nedarantys jokios įtakos restoranams, nes tai – rekomendacijų katalogas, o ne kulinarijos kritikų patarimų knyga. “Michelin” neatskleidžia savo vertinimo sistemos.”

Ką tik perskaičiau Pauliaus Jurkevičiaus knygą “Staltiesės ritmu” ir labai noriu ją parekomenduoti skaityti visiems. Štai kam ji tiks:

• žmonėms, kurie valgo tik lietuviškus patiekalus ir nesuvokia kodėl itališkas kumpis, sūris ar vynas kainuoja TIEK daug;
• tiems, kurie nori žinoti ką reiškia gurmanas, o ka gurme;
• restoranų padavėjams duočiau šią knygą paskaityti prieš priimant į darbą, kai susipažįsta su vidaus darbo bei saugos taisylėmis;
• visiems be išsimties virėjams arba norintiems jais tapti, kad sužinotų, juo jūros gėrybės ir žuvis su parmezanu nesutaria;
• restoranų vadovams, kurie gal neras ypač daug kažko naujo, tačiau prisimins seniai užmirštus dalykus;
• paslaugų sferą studijuojantiems studentams, kaip mokomoji medžiaga, kurią skaitant neužmiegi;
• visiems snobams, kurie galvoja, kad viską žino apie vyną, maistą ir labai demonstratyviai tai demonstruoja kitiems, tuo juos glumindami ir versdami jaustis nejaukiai;
• žurnalistams, kurie rašo apie maistą ir ne tik..
• merginoms, kurios save alina dietomis;
• visiems, visiems tiems, kurių nepaminėjau

Tai viena iš pirmųjų knygų apie maisto kultūrą, kurią parašė lietuvis.

Be galo šmaikšti, informatyvi ir lengvai skaitoma knyga. Patarimų labai daug ir įvairaus pobūdžio: nuo madų iki krizės valgiaraščio..

Manau, kad ją perskaitęs žmogus tikrai gaus šiokius tokius pradmenis apie maisto kultūrą ir galės jaustis labiau pasitikintis ne tik čia, bet ir išvykęs kažkur keliauti.

Žinoma, autorius nepalieka ” nei vieno sveiko plauko ant galvos ”, kai kalba apie Lietuvos restoranus, tačiau iš dalies sutinku su jo argumentais ir turiu pasidžiaugti, kad jis analizuoja mūsų šalies restoranus ir lygina juos su pasaulio.

Be to, matosi, kad jam rūpi mūsų restoranų kokybės kilimas ir jis šmaikščiai pasakoja apie tai, kaip restoranų savininkus Lietuvoje riboja įstatymai, pvz. į lietuvių kalbą versti patiekalų pavadinimai arba metrologijos taisyklės, pagal kurias visus gėrimus turi pirmiausia pilti į patikrą turinčią menzūrėlę, o tik po to į taurę ( tokie dalykai pvz. šampanui yra tiesiog nusikaltimas, nes keičiasi burbuliukų struktūra)..

Žodžiu, galėčiau apie šią knygą rašyti daug, nes tikrai smagu, kad ji yra.

Berlyne vienas vietinis restoranėlis, t.y. jo savininkė nusprendė įrengti papildomą salę restorane, kur vaikai neįleidžiami. Kaip yra nerūkymo zona, taip čia yra ir zona be vaikų.

Taip visų pirma norėta apsaugoti tuos, kurie nori ramiai pasėdėti, pavalgyti ir jiems garsiai krykštaujantys bei bėgiojantys vaikai tarp staliukų nekelia apetito. Svečiai skūsdavosi, kad klyksmai, riksmai tiesiog per dideli.

Diskusijos vyksta karštos, bet įdomu tai, kad nemažai tėvelių, kurie patys turi vaikus, bet labai palaiko šią idėją. Jų argumentas toks- mes irgi norime pabūti tylumoje, ramiai pavalgyti ir todėl jei pavyksta išeiti į restoraną palikus vaikus auklei, jame jau norisi tik ramybės, o ne vėl to pačio- t.y. vaikų.

Čia man vėl panašu kai užkietėję rūkoriai visai sveikina idėja, kad restoranuose negalima rūkyti, nes anot jų- rūko mažiau, o ir drabužiai neprisigeria to dūmų kvapo.

Žinoma, visokių vaikų būna. Juk kiti restorane elgiasi labai tvarkingai, ramiai ir mandagiau nei kiti suaugę. Be to, manau, kad būtina pagalvoti kuo vaikus užimti restorane, t.y. būtina turėti žaidimų, spalvinimo knygelių ir t.t. Tada jie net valgyti “neturi kada”..o ką jau kalbėti apie spygavimus ir t.t. mes pvz. net vaikų meniu esame padarę kaip spalvinimo knygelę, kurią jie gali po to išsinešti, nes nespėja visko nuspalvinti.

Man patinka vaikai restorane.

Aš ir pati prisimenu kaip mane senais gerais laikais teta nusivedė su pusesere į restoraną Druskininkuose. Mokėmės taisyklingai laikyti šakutę, servetėlę ir stebėjomes, kad ne mama, o padavėjas atneša mums maistą. Įspūdis begalinis..

Aš nepaprastai mėgstu “Švyturio” alų.. Daugeliui kartais atrodo keista, tai per vakarėlius vietoj vyno, šampano visada paprašau alaus. O pas mus restorane padavėjai jau žino, kad man alaus bokalas labai tinka.

Gerai, kad alaus bokalai darosi vis elegantiškesni ir jį galima grakščiai laikyti rankoje..

Tikrai turime kuo didžiuotis. Mūsų restorano svečiai užsieniečiai visi pamėgę šį alų ir geria jo tikrai daug. Ir nieks nepasakė, kad šis alus neskanus.

Bet ne vien tik šios kompanijos alumi galime džiaugtis. Man patinka jų rėmimo politika- sportas, menas, šokiai..rėmimo suma sudaro jau virš 20mln. litų.

Taigi, vakar buvau Operos ir baleto teatre, kur “Švyturys” šventė savo “EXTROS” jau net 15 metų jubiliejų ir tuo pačiu pasirašė kokybės deklaraciją, kurioje pažymėjo, kad ir toliau netrumpins alaus gamybos laiko, naudos tik nemodifikuotas žaliavas ir t.t.

Vakarėlis patiko ne tik todėl, kad buvo daug mūsų operos ir baleto žvaigždžių atliekamų kūrinių, bet ir dėl to, kad buvo ŠALTO, skanaus “Švyturio” alaus..netgi dainuojant “Traviatą” atlikėjai vietoj šampano taurės laikė alų. Man patinka tokie renginiai, kuriuose yra išbaigta visa koncepcija nuo pakvietimo iki pačios pabaigos.

Šiandien gavau laišką nuo porelės iš ateities, kuri prisimena ir man pasakoja apie įvykius, kurie dar tik bus.. Gal tos didelės pūgos atnešė mums stebuklingas galias? Paskaitykite patys..

“Su automobiliu įvažiuojame į Vilniaus senamiestyje esantį erdvų vidinį kiemą.

Kiemas apklotas balto puraus sniego, o didingos pastato kolonos spindi nuo įvairiaspalvio apšvietimo. Palikę automobilį einame link restorano. Terasoje dega laužas, linksmai nusiteikusi restorano svečių porelė išėjusi parūkyti šnekučiuojasi ir gurkšnoja Porto vyną….. pro besivarstančias restorano duris girdėti skambanti saksofono muzika, o šalia esančios virtuvės kepamų kepsnių kvapai vilioja sugrįžt atgal prie stalo. Buvome  nusiteikę suvalgyti skanų kepsnį su argentinietiško vyno taure. Gyva muzika ir visiems patiekalams 15% šventinė nuolaida, kuždėjo: imk sultingą, minkštą limuzino steiką ir kas gali būti geriau? …. bevartant meniu saksofonistą pakeitė pianino melodijos ir…..  šį kartą nutarėme pasinaudoti išskirtiniu Valentino dienai sukurtu meniu, nes mums jis pasirodė netradicinis ir tikrai neapsirikome:

Vietoj tradicinės šampano taurės – sausas Portas su toniku ir rojaus obuoliukais

Aštrių krevečių užkandis ir portugališkas Vinho Verde

Figos su „Foie gras“  ne su  vėlyvo skynimo vynuogių derliaus vynu kaip įprasta, o su baltu Porto vynu..

Prieš kepsnį šaukštelis šerbeto…

Antienos kepsnį sudorojome užgerdami sodriu raudonu vynu ir jau tada buvome išsišiepę iki ausų J

Nesame dideli desertų gerbėjai, bet juodasis šokoladas su 10 m. Porto vynu – gėris….

Šalia sėdintis vyras džiaugėsi limuzino kepsniu, bet mes sugrįšime to kepsnio kitą kartą, o Valentino dieną atšvęsti portugališkai ne kasdieną gi…

Galite mums paskambinti, papasakosim smulkiau: 8-699-16781

                                                                               Porelė gerbėjų iš ateities

Dar priminsiu kad: visiems patiekalams per Valentino dieną buvo 15% nuolaida, o specialiai šiai dienai sukurto meniu kaina 127,50Lt.

Vietas rezervuoti galima: 852121389 , 8-699-16781 , linas.g@mabre.lt

 Geros artėjančios Valentino dienos šventės!”

“Mabre viešbutis”- štai kokiu pavadinimu yra Lietuvoje knyga.

Iš pat pradžių išgirdusi iš savo kolegės klausimą ar jau mačiau tokią knygą pamaniau, kad ji juokauja, tačiau įsijungusi kompiuterį radau man atsiūstą nuordą, kad yra išleista poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga- “Mabre viešbutis”. Va taip!

Visus darbus metusi nuvažiavau į Rašytojų Sąjungą jos nusipirkti. Ir kai paėmiau į rankas šią knygą supratau, kad tikrai dažnai gyvenime nutinka stebuklų- knygoje netgi yra eilėraštis, kuris yra apie mūsų kiemelį. Žinoma, tada, kai apleistame name 1954 metais gyveno poetė, tas kiemelis buvo jos..ir taip visų, kurie kažkuriuo metu ten buna..

Knygos puslapiuose ( nuo 95 iki 102 psl. ) rašoma apie pastatą, apie kaimynus, apie tai, kad šiuo metu yra, t.y. apie mūsų viešbutį ir restoraną “Hazienda”, apie kiemelį, jo medžius, apie pasimatymus prie vartų..esu nepaprastai dėkinga jau mirusiai poetei už šią istoriją.

Kartais pasimetęs kasdienybėje net nesuvoki, kad darai kažką, kas įsimena kitam žmogui.. mes turbūt esame vienintelis viešbutis Lietuvoje, kuris savo pavadinimą gali išvysti ant knygos viršelio ir tai ne užsakyta, o paties žmogaus pasirinkta..poetė pavadinimą buvo parašiusi nelygia rašysena  ir tas pavadinimas rašytas ranka yra išspausdintas ant viršelio..

Ypač žinant, kad šiais metais taupoma mieste Kalėdų papuošimams, aš džiaugiuos labai šių metų mūsų eglute Mabrėje. Tai ir restoranui gera nuotaika ir viešbučiui. Restorane galima išgerti karšto vyno, vaikams desertą suvalgyti.

Ir tai ne tik mūsų svečiams, bet ir kiekvienam miestiečiui vaikus atvesti, pasidžiaugti juk mūsų kiemelyje galima.

Gražios nuotaikos!

P.S.Be to, šita eglutė dar turi ypatingą istoriją.

P.S.S. Ir didelis ačiū floristui Mariui Kiaunei ir jo komandai už darbą prie šio projekto.