Ar žinojote, kad nusipirkę bilietus koncerte sėdėti antroje eilėje, galite atsidurti ketvirtoje ir Jums organizatoriai paaiškins, kad Jūs sėdite ne 4 ( kaip yra realybėje), bet antroje, nes pirmosios dvi vadinasi “A” ir “B” ? Tačiau vadink jas kaip nori, realiai tai 2 eilės atsiradusios prieš pirmąsias. O kaip būtų jei atsirastų visa abėcėlė?

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.  Bilietų portale www.bilietai.lt nusiperku bilietus į Moros Godoy ir Argentinos tango teatro koncertą Vilniuje, Kongersų rūmuose. Antrą eilę pasirenku tam, kad sėdėtume kuo arčiau ir galėčiau matyti kojų judesius, akis ir  pajustume visą energiją. 2 bilietai kainavo 406lt., t.y. žmogui 203lt.

Jau įėjus į salę pamatome, kad priekyje yra pristatyta 2 paprastų kėdžių eilės. Ten sėdasi žmonės.  Visi sėdintys realiai pažymėtose pirmose eilėse dairosi ir šnabždasi, kad kažkas čia ne taip. Aš bent jau raminuosi tuo, kad esu pakankamai aukšta ir renginio metu kažką matysiu, tačiau šalia sėdinčios labai smulkaus sudėjimo moterys nebemato beveik nieko, nes priekyje sėdi aukšti ir stambūs vyrai.

Pertraukos metu moterys eina skųstis renginio organizatoriams, kompanijos “Show Gate” atstovams, tačiau šie paaiškina, kad perkant bilietus turėjo pasakyti, jog bus pristatomų eilių. Joms nepasakė niekas. Man taip pat, nes pirkau bilietus internetu.

Nematome daug ko, bet vistiek įspūdis puikus..

 Taigi, šiandien bandau pasiaiškinti ar normalu tokie dalykai ir paskambinu organizatoriams, t.y. “Show gate” atstovams. Vaikinas man paaiškina, kad čia viskas normalu. Internete irgi turejo matytis pilkai pažymėtos eilės, kurių pradžioje bilietų nebegalima įsigyti. Tos “A”, “B”, o gal kada ir “C” eilės įjungiamos į prekybą ir pristatomos salėje, kai būna parduoti visi bilietai, t.y. susirinkusi pilna salė. 

Suprantu, tai biznis: apie 60 vietu, po 200lt…gaite paskaičiuoti patys..Bet jei aš turiu daug svečių restorane ir matome, kad neturėsime užtektinai  mėsos visiems iškepti steiką, nepradedu pjauti steikų per pusę ir nunešus svečiui sakyti, kad žinote, jūsų daug norinčių, tai jums už tuos pinigus duosime mažiau, o pasiūlau svečiui kitą patiekalą arbą ateiti kitą kartą…Juk panašiai mums buvo su vaizdu, kurio tik pusę mums pasiūlė už tą pačią kainą. 

Vaikinas pasako, kad mums dar pasisekė, nes anksčiau nei taip pilkai jie vietų nežymėdavo, bet labai jau daug kas skundęsi, tai dabar įvedė tokią žymą.. Žodžiu, aš tos žymės nemačiau. Man kaip paprastam žmogui, 1 eilė reiškia 1, 2 reiškia 2 ir t.t… Tai, kad tu perki bilietą labai anksti ir už jį užmoki iš anksto irgi pasirodo nėra privalumas, nes perkant paskutinę minutę gali gauti dar geresnes vietas..

Kalbėjome su vyru, kad Vokietijoje toks bajeris nepraeitų taip paprastai ir organizatoriams tektų daryti nuolaidą už tokį vietų pakeitimą.

O Lietuvoje pasirodo tai visai normalu, niekas neisikundžia į vartotojus ginančias instancijas. Nesiskųsiu ir aš, tačiau ateityje labai atsargiai rinksiuosi bilietus.

Manau, kad čia ir online bilietų pardavimo portalai, kaip organizatorių partneriai šiek tiek nukenčia, nes tai pakerta pasitikėjimą jais. Juk tai sudaro prielaidas manyti, kad galbūt perkant bilietus kasose žmonės būtų informavę tiksliau.

Visur dabar daug diskutuojama apie viešbučių kainas Europos krepšinio čempionato metu ir žinoma, viešbučiai aptarinėjami kaip didieji lupikautojai, kurie pakėlė kainas kelis kartus ir tokiu būdu nori tik pasipelnyti. Žodžiu, skriaudžia vargšus turistus ir daro Lietuvai gėdą prieš visą pasaulį. Beje, nutylima, kad kuo daugiau gaunama pajamų, tuo daugiau sumokama valstybei mokesčių.

Taigi, noriu keletą žodžių apie tai tarti ir aš. Žinoma, galiu kalbėti tik apie savo viešbutį, tačiau žinau ir keleto mūsų kolegų Vilniuje nuomonę šiuo klausimu.

Visų pirma, viešbučiai Vilniuje čempionato metu kainų nekėlė, o galbūt tik mažiau duoda nuolaidų ir stengiasi parduoti kambarius standartine kaina, kas buvo jau retenybė paskutinius 2 metus ištikus krizei.

Antra, viešbučiai nedaro vienadienio biznio ir tikrai negalvoja, kad krepšinio čempionatas ( 2 savaitės ) išgelbės juos amžiams, todėl visų pirma paiso savo ilgalaikių partnerių interesų ir jiems taip pat parduoda kambarius pagal sutartines kainas.

Trečia, jei kituose Lietuvos miestuose viešbučiai ir užsikėlė kainas, tai beje vistiek turbūt pavertus į eurus svečias mokės mažiau nei tektų mokėti kitoje Europos šalyje tokio čempionato metu.

Ketvirta, visuose kituose Europos miestuose VISI viešbučiai parodų, sporto varžybų metu kelia kainas stipriai. Ir jokių diskusijų nebėra.

Penkta, viešbučiai irgi ruošiasi čempionatui, investuoja lėšas tam, kad sutiktų svečius kuo geriausiai ir jie išsivežtų puikų įspūdžių apie mūsų servisą.

Niekada nereikia pamiršti, kad net ir turtingiausios pasaulio šalys nori turėti kuo daugiau turistų, nori, kad jie išleistų šalyje kuo daugiau pinigų, nori, kad jie vėl sugrįžtų.

Mes to norime  taip pat.

Ir dar..kaip būtų visiems gera, kad tokių didelių renginių Lietuvoje būtų kuo daugiau. Tada būtų mažiau bankrotų, mažiau atleistų iš darbo žmonių ir turbūt mažiau išvažiuojančių iš Lietuvos piliečių.

“Ne DIDIEJI suvalgo MAŽUOSIUS, o GREITIEJI- LĖTUOSIUS.”

Štai tokiu motto vadovaujasi garsios kosmetikos kompanijos “Artdeco” savininkas Helmut Baurecht.

Turbūt toks jau mūsų likimas, kad pirmiausia į Lietuvą parskridę Naujais metais turime ir vėl pirmąjį kontaktą su pačiais maloniausiais žmonėmis- prie Vilniaus oro uosto stovinčiais ir dirbančiais taksistais.

Pernai jau rašiau apie mano mylimus, didžiai gerbiamus Lietuvą ir Vilnių reprezentuojančius užsieniečiams Vilniaus oro uoste stovinčius taksistus.

Šiandien labai blogai jaučiausi, todėl nusprendėme, kad nekviesiu telefonu taxi, nes reiks laukti kol atvažiuos. Nesvarbu, kad kainuos dvigubai, o gal ir trigubai..galvoju, kad dabar, kai matomoje lentoje kabo aiškiai užrašyti važiavimo taxi iš odo uosto tarifai, bent jau nebesijusiu apgauta, kad iki Konarskio g. pradžios nuo odo uosto prašoma apie 50 lt.

Taigi, išėję lauk einame prie ilgos taxi automobilių eilės. Klausiu kas veža, tada manęs taksistas, su pamušta akimi ( būna, visko nutinka :) ) klausia:

“O kur tu nori važiuoti?”

“Iki Konarskio gatvės.”

“Oi, ne..eik pas ką kitą.”

Susikaupiu ir maloniai jam sakau: ” Sumokėsime Jums tuso 60 lt., juk nepergyvenkite, kad netoli važiuoti.”

Pastarasis pasipiktina ir sako man:

” Imk raktelius mašinos, sėsk už vairo ir pati važiuok už tuos 60 lt. Čia ne pinigai..”.

Viskas baigiasi tuo, kad aš kviečiu telefonu taksi, man iš paskos bėga tas taksistas ir klausia o u- kiek aš važiuočiau. Šalia ant laiptelių stovi kita moteris, kuri paprašo jai taip pat iškviesti telefonu taksi, nes jos nevežė iki traukinių stoties. Iš miesto atvažiuoja ” Martono taxi”, įsėdame ir laimingai grįžtame namo. Taksometras rodo 13lt. Žinoma, kad duodame nemažai arbatpinigių.

Vienu žodžiu, nesupranto aš to jų vykdomo verslo modelio, bet labiausiai gaila, kad mūsų šalies ir miesto svečiai vis dar susiduria su tokiu servisu ir matyt ne vienas būna tiesiog apgauti.

Žinau, kad gal jau užknisau visus su savo palyginimais LIETUVA-VOKIETIJA, bet kadangi gyvenu ir ten, tai kasdien susiduriu su buitiniais dalykais, ir lyginti man šis abi šalis lengviau.

Tai va..vis stebimės, kodėl Lietuvoje internetinė prekyba dar juda labai sunkiai. Kodėl? O gi mažas pavyzdėlis.

Būdama Vokietijoje tiesiog susiradusi viena online parduotuvę užsisakau natūralios medicinos kremus nuo raumenų skausmo. Užsakymas vyksta taip:

1. Parašau savo vardą, pavardę ir adresą ( nei telefono, nei banko duomenų nereikia).
2. Gaunu   emailu patvirtinimą, kad 2 darbo dienų laikotarpyje gausiu paštu prekes.
3. Po tų dviejų dienų prie durų sutinku paštininką, kuris atneša siuntinuką.
4. Atsidarau- jame, prekės ir sąskaita apmokėjimui per 10 dienų.
5. Dar pridėta dovanų, naujas katalogas ir t.t.

Grižusi užsisakau tam tikras prekes internetu Lietuvoje ( jas reikia siųsti iš Kauno). Eiga tokia:

1. Parašau savo užsakymą.
2. Gaunu emailu patvirtinimą ir nurodytą sąskaitą į kurią prevesti pinigus. Tik po pinigų pervedimo ir jų gavimo jie išsiųs prekes.
3. Pati važiuoju į autobusų stotį “Siuntų skyrių” ir atsiimu prekes.Alternatyva būtų atsiimti iš Lietuvos pašto skyriaus po 3 dienų. bet vistiek turėčiau judėti pati.
4. Žodžiu, viskas vyksta pagal scenarijų “diengi ūtrom- stulja večerom”.

Ir aš tam tikra prasme suprantu kodėl Lietuvoje mes privalome taikyti tokį biznio modelį, bet tai žiauriai užknisa.

Aš kaip pirkėjas tai tokia pati ir Lietuvoje, ir Vokietijoje. Ten netgi blogesnis, t.y. mažiau patikimas, nes esu “auslanderė” (emigrantė).

Ir tas netikrumas, nepasitikėjimas žmogumi Lietuvoje jaučiasi visur…ne tik perkant online.

Viena iš įdomiausių biografijų skaitytų Lietuvoje ir apie lietuvį yra Vlado Algirdo Bumelio biografija- “99 %”.

Šioje knygoje yra ne tik pakankamai aiškiai išdėstytos vizijos ir galimybės kaip Lietuvai tapti stipria šalimi, bet ir kiekvienam  žmogui labai paprastai pasakojama kaip tik savo valios pastangų dėka, dideliu darbu ir užsispyrimu galima pasiekti visko ko truokšti.

Tai būtų galima vadinti ir verslo vadovėliu, nes jame tikrai nemažai rimtų patarimų iš patirties ir jie labai žemiški, o ne šiuo metu populiarūs tradiciniai smegenų plovimo metodai. Profesorius lietuviškų įmonių pavyzdžiais atskleidžia daug verslo subtilybių, urias galima lengvai pritaikyti sau.

Žodžiu, skaičiau ir džiaugiausi, kad turime Lietuvoje tokių žmonių, kuriems ne visvien..tokių, kuriais galime didžiuotis pasaulyje, o ne tik savo kieme.

Keletą citatų iš šios knygos išrinkau į čia:

” Svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas- žmogaus žinios, išmintis. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99% darbo plius 1% talento.”

“Jeigu turi- duok, bet ne tam, kuris prašo.”

“Tik vienu metu lygiagrečiai darant daug ir įvairių darbų, galima sėkmė.”

“Ne taupydami tapsime turtinga tauta, o dirbdami, plėtodami gamybą, kurdami verslą.”

“Projektas-ne konstitucija, gali būti nedidelių pakeitimų, bet vienas dalykas turi išlikti-projekto pabaigos data.”

“Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis.”

“Viskas turi būti gražu, net ir vaistų pakuotės. Kaip sakė rusų aviakonstruktorius Artiomas Mikojanas, skraido tik gražūs lėktuvai.”

Ir t.t….

Dar nežinojau, kad televizijos stengiasi, kad žiūrovai nežiūrėtų per jas transliuojamų reklamų. Bet smagu, kai tai nutinka.

Vienu metu, vienu laiku prasidėję tą patį žiūrovų segmentą prie ekranų pritraukiantys TV šokių projektai iš pradžių papiktino žiūrovus. Kam ta kova tarp kanalų, juk norisi žiūrėti ir ten ir ten. Tie, kurie domisi šokiais, niekada jais nepasisotina, o be to labai skirtingi veikėjai surinkti į tuos projektus.

Tačiau gera žinia tai, kad gali žiūrėti abu projektus, nes prasidėjus reklaminei pauzei viename tiesiog perjungi kitą kanalą ir žiūri šokius toliau. Taigi, taupai laiką, galbūt šiek tiek neįdomių kalbų praleidi, tačiau gali sekti eigą.

Bet kokiu atveju, tiek viename, tiek kitame kanale reklamos VISIŠKAI nežiūri. Taigi, mums gerai, o kaip reklamos užsakovams? Ar jie labai džiaugiasi?

Pvz.Vokietijoje, kai skirtinguose kanaluose rodomos itin didelį populiarumą turinčios laidos, kažkokiu mums nežinomu, o jiems patiems labai gerai žinomu būdu padaroma taip, kad reklamos visada beveik sekundė sekundei prasideda kartu skirtinguose kanaluose. Taigi, tu tiesiog lieki tame kanale, kurį žiūri, nes perjungti nėra prasmės. Tokiu būdu pasirenkam laida labai aiškiai.

Bet man labai smagu, kad per LNK galiu matyti savo buvusį šokių partnerį Artūrą, per TV3 klausytis komisijos pirmininko J.Smorygino ir t.t.

Ko siekia knygynas, kuris vieną dieną apmokęstina plastikinius maišelius klientams?

Negalvojau, kad teks apie savo mylimą knygyną rašyti nelabai linksmą istoriją, tačiau visada parašau apie teigiamus nutikimus ir pagiriu, todėl atsitikus neigiamiems dalykams taip pat nenoriu tylėti. Be to, patys knygyno darbuotojai paragino rašyti laišką vadovybei ir paaiškinti ką manau. Kadangi, manau, kad šis klausimas įdomus ne tik man- rašau čia.

Knygyną “Pegasas” ne vieną kartą gyriau viešai savo Blog’e. Esu šio knygyno nuolatinė lankytoja ir patikėkite, perku DAUG knygų. Žinant, kad pati daug skaitau, o ir dovanas dovanoju visiems beveik išskirtinai nors po vieną knygą, tai per metus susidaro nemaža suma.

Turiu kliento kortelę, kurioje  net neabejoju, kad matosi kokia suma yra išleista knygyne. O ir pastarąjį kartą pirkau man rodos daugiau nei už 100 Lt. Buvau labai “maloniai” nustebinta, kai manęs paklausė ar reikia maišelio, nes jis yra mokamas.

Jau seniai visada stengiuosi naudoti kuo mažiau plastikinių maišelių ir dažnai jei tik gaunasi atsisakau jų kai juos bando duoti ir nemokamai.

Taigi, jei knygynas tokiu būdu bando mus “auklėti” tapti ekologiškais, tai tada mokamas maišelis turėtų būti popierinis, ekologiškas. Tada aš pasirinkčiau ar mokėti už jį 15 cnt. Bet dabar.. 

Kaip jaustis pastoviam klientui, kuris perka nemažai? Ar toks taupymas ir lojalumo nevertinimas  atneš naudą?

Aš sutinku, kad galbūt galima būtų nustatyti minimalią pirkinio sumą ( 50 lt.ar pan.) iki kurios už maišelį tektų mokėti. 

O be to..mūsų knygos tikrai nėra pigios, todėl papildoma paslauga renkantis knygyną yra labai svarbi.

Čia panašiai kaip aš restorane vieną dieną svečiams į sąskaitą įtraukčiau sumą už duoną ar servetėles.. :)

Siandien idedu viena straipsni, kuris buvo publikuotas “Vilniaus dienoje” ir tinklarstyje http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/lietuva-gurmanu-uzkampis-277169.

 Sis interviu man buvo labai svarbus ir dziaugiuosi, kad ziniasklaida atkreipe demesi i restoranus.

“Požiūris: Lietuvoje priimta, kad restoranas – tai visų pirma verslo planas, investuojant į interjerą, o ne į virtuvę, o užsienyje žmonės restoranus renkasi ne pagal pavadinimą, o pagal vyriausiąjį virėją. Lietuvos restoranai geri, bet nepakankamai, kad patektų į Europos populiariausiųjų sąrašą. Verslininkai mąsto vis dar provincialiai: šimtus tūkstančių sikiša į restoranų interjerą, užuot pirmenybę teikę svarbiausiam dalykui – virtuvei.

Už šalies neišsiveržia

Didžiosios Britanijos specializuotas leidinys “Restaurant Magazine” paskelbė S.Pellegrino 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąrašą. Šiemet į jo viršūnę įsiveržė Šiaurės šalių maistą propaguojantis restoranas “Noma”, įsikūręs Danijos sostinėje Kopenhagoje. Į antrą vietą “Noma” išstūmė ispanų restoraną “elBulli”, kuris pirma vieta reitingų lentelėje puikavosi net ketverius metus iš eilės. Britų restoranas “The Fat Duck” liko trečias.

S.Pellegrino penkiasdešimtuke atsiveria visas pasaulis, tačiau dominuoja Italijos, Prancūzijos, Ispanijos ir Jungtinių Valstijų restoranų pavadinimai. Įvertinti ir suomiai, šveicarai, vokiečiai, belgai. Tarptautinį pripažinimą pelnė ir austrų restoranas “Steirereck”.

Tačiau tarp 50-ies geriausių nematyti nė vieno restorano iš Baltijos šalių. Latvijos, Estijos ir Lietuvos restoranai anonimiškai po pasaulį keliaujantiems gastronomijos inspektoriams – vis dar neatrasta žemė?

Pavyzdžiui, autoritetingasis prancūzų restoranų ir viešbučių gidas “Michelin” po truputį gręžiasi į Rytų Europą, tačiau iki Lietuvos, mūsų restoranų savininkų žiniomis, jis dar nebuvo priartėjęs.

Kodėl? Juk Lietuvoje viešintys aukšti svečių kraštų pareigūnai ar pasaulinio garso žvaigždės negaili komplimentų mūsų restoranų virtuvei ir aptarnavimo kokybei. Tuomet kodėl iki šiol nė vienam Lietuvos restoranui nepavyko išsiveržti iš šalies ribų ir pelnyti tarptautinių titulų? Kodėl nepritraukiame “Michelin” ekspertų dėmesio ir neįsispraudžiame į restoranų gidų puslapius? Ir galiausiai, kiek, tarkime, Vilniuje turime aukščiausios klasės restoranų, į kuriuos būtų ne gėda pakviesti išlavinto skonio svečią?

Nusižudė dėl žvaigždutės

Kiekvienas gurmė pasakys: geras restoranas prasideda nuo virtuvės, o visa kita – tik po jos. Jei nėra virtuvės, nepadės niekas.

Štai geriausias iš geriausių “Noma” yra įsikūręs restauruotame Kopenhagos uosto laivų sandėlyje. Paprastas, jaukus, be interjero ar eksterjero įmantrybių. Tačiau vyriausiojo virėjo ir partnerio Rene Redzepi talentas – išskirtinis. Sakoma, kad jis – ne virėjas, bet virtuvės virtuozas, menininkas.

Vadinasi, žongliruodamas įvairiais prieskoniais ir sudarydamas savitą valgiaraštį, restorano vardą didžiąja dalimi kuria būtent vyriausiasis virėjas. Jis ne maitina, bet vaišina svečius ir dega aistra parodyti jiems tai, ką moka geriausiai. Jei kas nors nepasiseka, jautriai išgyvena.

Pasitaiko, kad net iki kraštutinumų. Žinia, 2003 m. vasario 24 d. nusižudė gerai žinomas prancūzų vyriausiasis virėjas Bernard’as Loiseau, išgirdęs gandus, kad “Michelin” gidas ruošiasi sumažinti jo restorano “Côte d’Or”, įsikūrusio Burgundijoje, įvertinimą – atimti vieną žvaigždutę iš trijų.

Lietuvoje virtuvę į antrą planą stumia ne tik restoranų savininkai, bet, susidaro įspūdis, ir patys vyriausieji virėjai.

“Žinau, kad restoranai yra vertinami. Tačiau mes – virėjų, o ne restoranų asociacija, todėl, žinote, mums tas reitingavimas įdomus, bet tai – nevisiškai mūsų sritis”, – kalbėjo Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos vykdomoji direktorė Loreta Charčenkienė.

Savininkai užgožia virėjus

Ekonominio pakilimo metais geri virėjai buvo vertinami ne tik pinigais, bet ir pripažinimu, stengiantis juos pervilioti iš restorano į restoraną, o dabar virėjo meistriškumas nebe toks aktualus. Restoranų savininkams svarbiausia išgyventi, todėl smarkiai apkarpytos ne tik virėjų algos, bet ir galimybės tobulintis, vykti į komandiruotes, kursus.

“Virtuvių šefai ieško darbo užsienyje, nes čia nemokami jų įgūdžių verti atlyginimai. Geri virėjai – brangūs virėjai, o tokie įkandami ne kiekvienam restoranui. Tenka emigruoti, kad ir į tas pačias Skandinavijos šalis – Norvegiją, Švediją”, – situaciją niūriai nušvietė L.Charčenkienė.

Vieno geriausių Lietuvos virėjų vardą užsitarnavęs vyriausiasis virėjas Valius Čepanonis neslėpė, kad mūsų šalyje virėjus užgožia restorano savininkai. “Virėjai vertinai kaip aptarnautojai, o leisti jiems pasireikšti ar iškelti juos į viešumą nėra svarbu. Reikalaujama, kad maistas būtų kokybiškas. Ir viskas. Todėl virėjai ir bėgioja iš vieno restorano į kitą, ieškodami geresnių sąlygų”, – sakė V.Čepanonis.

Vyriausiesiems virėjams ar konditeriams atidaryti Lietuvoje savo vardu pavadintą restoraną, kaip įprasta užsienyje, esą nėra galimybių. “Tai tiesiog neįmanoma: reikėtų turėti pradinį kapitalą, rizikuoti santaupomis ir šeimos gerove”, – svarstė V.Čepanonis ir leido suprasti, kad Lietuvos restoranuose maistui prioritetas neteikiamas. Restoranas – tai visų pirma verslo planas, investuojant į interjerą, o ne į virtuvę.

Mums dar reikia paaugti

Žinomas Lietuvos restoranininkas Arūnas Oželis neseniai viename žurnale spėjo, kad “Michelin” inspektoriai iki Lietuvos dar nebuvo atvykę.

“Mums tų vertintojų dar teks palaukti”, – prognozavo A.Oželis. Jo manymu, per tris Baltijos šalis galima rasti viso labo tris keturis restoranus, kurie galėtų pretenduoti bent į vieną “Michelin” žvaigždę.

Kitas Lietuvos gastronomijos žinovas Romualdas Zakarevičius, valdantis restoraną “Stikliai”, – dar savikritiškesnis. Jis yra pastebėjęs, kad tarptautinių titulų galėtų būti verti nebent keli restoranai Estijoje. “O mums dar reikia priaugti”, – yra sakęs R.Zakarevičius.

Verslininkė, restorano “Steakhouse Hazienda” šeimininkė Rasa Martens nusiteikusi pozityviau.

“Mūsų restoranai tikrai nėra tokie blogi, kad turėtume bijoti save parodyti ir apie juos kalbėti. Taip, gerų nedaug, tačiau jų yra. Į pasaulinius restoranų “topus” mums trukdo pakliūti ne vien tai, kad nesame labai stiprūs šiame versle, bet ir tai, kad patys save nuvertiname. Tam tikra prasme restoranai net nenori, kad juos kas nors reitinguotų, nes iš to nėra jokios apčiuopiamos naudos. Be to, šiuo metu ypač stinga optimistinio tikėjimo, kad ateityje bus geriau. Visi stengiasi tik išgyventi ir negalvoja apie konkursus ar vertinimus”, – kalbėjo R.Martens.

Ryga yra, Vilniaus – ne

Kad išgarsėtų, Lietuvos restoranams trūksta globalaus mąstymo ir valstybės pagalbos.

“Šiandien Bonoje užėjusi į knygyną specialiai užsukau į skyrių, kuriame sudėti gidai kaip “Michelin” ir pan. Paėmiau “Gourmet Guide Europa 2010–2011″ ir ieškojau nors vieno restorano Vilniuje. Deja, yra visos Europos šalys, mūsų kaimynai latviai su sostine Ryga – taip pat, bet Vilniaus – ne. Kodėl? Galima pasakyti, kad kiekvienas restorano vadovas individualiai sprendžia, ar parašyti leidėjams, ar pasikviesti juos ir patekti į tokį gidą. Tačiau mano nuomonė kita. Galbūt reikėtų, kad Turizmo departamentas pristatytų Lietuvą tokiems leidiniams, kad pakviestų atvažiuoti ir įvertinti restoranus. Ar tai nebūtų pirmieji žingsniai populiarinant teigiamą Lietuvos įvaizdį užsienyje? “Michelin” inspektoriams tikrai neužtenka, kad Martens jiems laišką parašytų. Tam reikia bendro šalies požiūrio”, – įspūdžiais iš Bonos dalijosi R.Martens.

Be to, ji atkreipė dėmesį, kad daugelis pasaulio valstybių gastronomiją laiko prioritetine šaka ir teikia jai lengvatinį 7–9 proc. pridėtinės vertės mokestį. Ką tai duoda? “Didesnes investicijas, inovacijas, darbuotojų tobulėjimą ir augantį vartojimą”, – įsitikinusi verslininkė.

Bazilikas, mocarela – atradimas

R.Martens išskyrė keturias pagrindines priežastis, kodėl Lietuvoje restoranais pasivadinusių vietų daug, bet iš tikrųjų gerų restoranų – vos vienas kitas.

Visų pirma, neturime šviežių produktų už priimtiną kainą. Pavyzdžiui, žuvis Italijoje, Prancūzijoje ir kitur ne tik šviežia, bet ir palyginti pigi. O pas mus atkeliauja aukštos kokybės, bet nepaprastai brangi žuvis. Savikaina lemia aukštą pardavimo kainą.

“Beveik viską turime atsivežti iš kitur. O lietuvišką kokybišką jautieną geriau parduoda į Europą nei palieka mūsų restoranams, nes ji brangi”, – aiškino R.Martens.

Antra priežastis – virėjo profesija vis dar nėra prestižinė. Gerų virėjų su puikia mokykla ir patirtimi trūksta. O tie, kurie nors šiek tiek jos turi, labai greita užriečia nosį ir nustoja mokytis.

“Be to, šalyje nėra tvarkos, kuri leistų darbdaviui, investavusiam į pavaldinį, vėliau išsireikalauti savo investicijų. Todėl investicijos į virėją dažnai neatsiperka, nes moralinės normos kol kas pas mus galioja mažokai”, – atkreipė dėmesį R.Martens.

Be to, kaip pabrėžė ji, lietuviai vargiai atsikrato gilių sovietmečio maitinimosi tradicijų, kurios pasaulinėje maisto kultūroje konkuruoti negali ir mūsų į priekį neveda. “Turiu minty tai, kad dar visai neseniai sužinojome, kas yra bazilikas, mocarela t. t.”, – kalbėjo pašnekovė.

Restoranų proveržį stabdo ir menka visuomenės perkamoji galia. Didžioji tautos dalis – neturtingi žmonės, apsilankyti restoranuose išgalintys labai retai – tik per šventes.

Šlubuoja ir aptarnavimas

Klientas visuomet teisus, todėl ieškant atsakymų, kas blogai mūsų restoranuose, vertėtų kliautis ir jo nuomone. Pirmajame restoranų gide, sukurtame socialiniame tinkle “Facebook”, irgi mėginta nagrinėti priežastis, kodėl Lietuvoje nėra pakankamai gerų restoranų, kurie būtų pilni ir kur norėtųsi grįžti. “Kainos, produktų kokybė, maisto pateikimas, išradingumo stoka, aptarnavimas? Kas? Būtų smagu sužinoti pagrindinę priežastį”, – įsitraukti į diskusiją kvietė restoranų gidas.

Diskutuojant daugiausia kliuvo maistui ir aptarnavimo kokybei. “Jei neblogas maistas, tai aplinka nejauki, jei aplinka “superinė”, tai maistas nelabai, arba labai, bet brangus. Nors daugiausia visur taupoma normaliems produktams, todėl patiekalai neskanūs”, – negražbyliavo viena diskusijos dalyvių.

“Viena iš priežasčių – nėra kur paruošti virėjų. Dauguma “virtuvės meistrų” ateina baigę Žirmūnų mokymo centrą arba kibinų lipdymo pamokas. Todėl nereikia norėti, kad greitu laiku į Lietuvą ateitų dėdė Michelinas ir pradėtų dalyti žvaigždutes visokiems besivadinantiems restoranais”, – tęsė kitas restoranų lankytojas.

Dauguma diskutuojančių restoranuose pasigenda ir nuoširdaus aptarnavimo: “Daugelyje restoranų dirba studentai laisvu nuo paskaitų metu ar šiaip darbo neturintys žmonės. Ką jie gali patarti? Geras aptarnavimas – tai ne tik maloni šypsena. Kartą paklausę, kokio raudonojo vyno turi, sulaukėme atsakymo, kad… šilto. Aptarnavimas nepagerės tol, kol padavėjo darbas netaps garbingas, kai padavėjas išmanys gerokai daugiau nei eilinis lankytojas, kai padavėjas bus svečio konsultantas ir t. t.”

Svarbi net druskos kruopelė

R.Martens sutiko su visomis restoranų lankytojų pastabomis. “Viena iš pagrindinių mūsų pačių problemų yra ta, kad nekreipiamas dėmesys į detales. Gaunant “Michelin” ar kito vertintojo žvaigždutes smulkmenų nėra. Vertinama viskas: maistas, aptarnavimas, atmosfera, meniu vaizdas ir šriftas, druskos kruopelės dydis ir kokybė, tualetinis popierius ir t. t.”, – vardijo daug keliaujanti verslininkė.

Restoranų verslas – sudėtingas ir subtilus. Deja, jo kartais imasi žmonės, neturintys jokio supratimo apie maisto kultūrą ir kulinariją.

“Jiems atrodo maždaug taip: turiu pinigų, kur nors pigiau nupirksiu produktų, iš kurių patiekalus pagamins nusamdytas virėjas, padavėjas nuneš, įpils vyno ir svečias apmokės didelę sąskaitą. Ne, taip neveiks. Be viso šito, yra 1001 darbas ir smulkmena”, – kalbėjo restoranų versle ne vienus metus dirbanti R.Martens.
——————————————————————————–

Paulius Šuksteris, gurmė, verslininkas, svetainės Restoranai.lt redaktorius

Yra toks posakis, kad restorane valgį kuria šefas, atmosferą – žmonės, o visa kita yra tik smulkmenos. Deja, Lietuvos restoranuose atmosfera yra daugiau nei slogi. Nepaisant to, viena “Michelin” žvaigždutė galėtų puikuotis keleto restoranų languose ir Lietuvoje. Pasaulyje teko aplankyti nemažai restoranų, kurie nedaug pranašesni už gerus lietuviškus.

Vis dėlto restoranų versle turime daug problemų. Pirmiausia, dauguma restoranų nepriima jokios kritikos. Antra, nėra tinkamų kainų, neturime užtektinai kokybiškų produktų tinkamomis kainomis, trūksta vartojimo kultūros, vartotojų išprusimo. Restoranai per daug dėmesio skiria investicijoms į aplinką, restorano įrengimą, bet taupo virėjų, padavėjų ir produktų kokybei. Pasigendu virėjų kūrybiškumo ir klientų reiklumo. Vyriausiesiems virėjams praverstų daugiau viešumo ir reklamos, kad restoranų svečiai suprastų, jog čia viskas – šefo rankose. Užsienyje žmonės restoranus renkasi ne pagal pavadinimą, o pagal vyriausiąjį virėją.
——————————————————————————–

Verslininkai neišnaudoja progų reklamuotis?

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos vykdomosios direktorės Eglės Dilkienės nuomone, Lietuvoje yra keletas restoranų, vertų “Michelin” žvaigždučių, tačiau konkrečių pavadinimų ji neįvardijo. E.Dilkienė apgailestavo, kad krizė iš Lietuvos atima gerus virtuvės specialistus, tačiau recepto, kaip sustabdyti nutekėjimą, sakė nežinanti. Ką daro asociacija dėl to, kad tarptautinių restoranų gidų žvilgsnis nukryptų ir į Lietuvą, išsiaiškinti nepavyko. E.Dilkienė tik atkreipė dėmesį, kad atskiri restoranai mezga įvairius ryšius. Tiesa, tai dažniausiai – neoficialūs kontaktai.

Valstybinio turizmo departamento atstovė ryšiams su žiniasklaida Vilma Ališauskaitė aiškino, kad save prisistatyti turistiniuose giduose turi patys verslo subjektai arba juos vienijančios verslo asociacijos. “Šiuo atveju, esant privačiojo verslo pageidavimui ir norui, verslas gali tiesiogiai pirkti reklamą restoranų giduose arba kreiptis į Lietuvos viešbučių ir restoranų asociaciją, kad būtų imamasi tokių iniciatyvų. Valstybinis turizmo departamentas neturi nei teisės, nei galimybės reklamuoti privačius verslo subjektus Lietuvos ir užsienio spaudoje bei leidiniuose”, – kalbėjo V.Ališauskaitė.

Departamentas kasmet organizuoja užsienio žurnalistų turus po Lietuvą. Tuomet žurnalistams pristatomos Lietuvos turizmo galimybės. Pernai Lietuvoje lankėsi daugiau nei 150 užsienio žurnalistų, kurie vėliau publikavo straipsnius apie šalį, parengė reportažų televizijų laidoms.

“Bėda ta, kad departamentas neturi lėšų finansuoti visų žurnalistų turų išlaidų, todėl dažnai užsienyje veikiantys Lietuvos turizmo informacijos centrai derasi su verslo atstovais dėl mažesnių kainų arba nemokamų paslaugų. Deja, verslininkai ne visada įvertina, kokią realią naudą jie gaus, jei, tarkime, apie jų restoraną parašys Portugalijos ar Vokietijos laikraštis, todėl retai sutinka prisidėti prie šių iniciatyvų”, – dėl pačių verslininkų abejingumo apgailestavo V.Ališauskaitė.
——————————————————————————–

“Michelin” gidui – jau 110 metų

“Michelin” gidą leidžia didžiausia pasaulyje padangų gamintoja “Michelin”. 1900 m. Prancūzijoje pasirodė pirmasis “Michelin” gido leidinys, kurį sugalvojo ir išleido vienas iš padangų bendrovės “Michelin” brolių įkūrėjų André Michelinas. Gido tikslas – padėti vairuotojams rasti, kur apsistoti ir pavalgyti. Čia buvo ir degalinių, ir automobilių remonto dirbtuvių, ir net viešųjų tualetų adresai. Taigi tai buvo gidas žmonėms, turintiems automobilį. 1926 m. “Michelin” gide atsirado šiuo metu įtakingiausia Europoje trijų žvaigždučių vertinimo sistema, nurodanti maisto skanumą ir virtuvės kokybę restoranuose.

Šis gidas pasirodo dvylikoje Europos šalių ir kasmet jo parduodama daugiau nei 1,2 mln. kopijų. Kiekvienas gidas apžvelgia skirtingas šalis: Prancūziją, Australiją, Olandiją, Belgiją, Liuksemburgą, Italiją, Vokietiją, Ispaniją, Portugaliją, Šveicariją, Didžiąją Britaniją ir Airiją. 2005 m. pasirodė ir bendras pagrindinių Europos miestų gidas (“Main Cities of Europe”) ir pirmasis gidas už Europos ribų – Niujorko gidas, o po metų – ir San Fransisko gidas. 2008 m. pasaulį išvydo dar trys gidai – Tokijo, Los Andželo ir Las Vegaso.

“Michelin” gido atstovai teigia nedarantys jokios įtakos restoranams, nes tai – rekomendacijų katalogas, o ne kulinarijos kritikų patarimų knyga. “Michelin” neatskleidžia savo vertinimo sistemos.”

Lojaliems klientams dėmesys bent jau šioje tarptautinėje kompanijoje rodomas visose šalyse..

“Douglas” klientė Vokietijoje esu gal jau 12 metų. Visada gaunu su jų leidžiamu žurnalu extra pasiūlymų, gimtadienio proga visada atsiunčiama atvirutė su 5 EUR dovanų kortele ( kurią ne visada panaudoju, nes pamirštu pasiimti, bet vistiek malonu gauti).

Šį kartą nuskridus radau lojaliems klientams skirtą laišką, kuriame “Douglas” kviečia pasijusti žvaigžde ir dovanoja profesionalo fotografo fotosesiją, kuriai paruoš “Douglas” visažistai ir stilistai. Reikalinga išankstinė rezervacija ir manau, kad ne visos norinčios galėjo gauti tą vizitą, tačiau tai iš tiesų  puiki galimybė moterims, kurios NIEKADA nebuvo dažomos ir fotografuojamos profesionalų pasijusti gražiomis ir spindėti. Kuri moteris tuo nesidžiaugs ir neįvertins kompanijos pastangų?

Tai va, nusifotografuoti ten nėjau, tačiau vos parskridus į Lietuvą mane pasiekė jau lietuviško “Douglas” žinutė, kad lojaliems klientams jie dovanoja Oscar’o Wilde knygą “Doriano Grėjaus portretas”. Smagu..visų pirma dėl to, kad tai iš vis vienintelis Oscar Wilde parašytas romanas, kitas dalykas yra tai, kad dovanodama knygą, kompanija tarsi deklaruoja ne vien tik išorinį, bet ir vidinį grožį..

O knygoje įdėtas skirtukas su “Douglas” logo maloniai primins kas dovanėlę įteikė…