Ar žinojote, kad nusipirkę bilietus koncerte sėdėti antroje eilėje, galite atsidurti ketvirtoje ir Jums organizatoriai paaiškins, kad Jūs sėdite ne 4 ( kaip yra realybėje), bet antroje, nes pirmosios dvi vadinasi “A” ir “B” ? Tačiau vadink jas kaip nori, realiai tai 2 eilės atsiradusios prieš pirmąsias. O kaip būtų jei atsirastų visa abėcėlė?

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.  Bilietų portale www.bilietai.lt nusiperku bilietus į Moros Godoy ir Argentinos tango teatro koncertą Vilniuje, Kongersų rūmuose. Antrą eilę pasirenku tam, kad sėdėtume kuo arčiau ir galėčiau matyti kojų judesius, akis ir  pajustume visą energiją. 2 bilietai kainavo 406lt., t.y. žmogui 203lt.

Jau įėjus į salę pamatome, kad priekyje yra pristatyta 2 paprastų kėdžių eilės. Ten sėdasi žmonės.  Visi sėdintys realiai pažymėtose pirmose eilėse dairosi ir šnabždasi, kad kažkas čia ne taip. Aš bent jau raminuosi tuo, kad esu pakankamai aukšta ir renginio metu kažką matysiu, tačiau šalia sėdinčios labai smulkaus sudėjimo moterys nebemato beveik nieko, nes priekyje sėdi aukšti ir stambūs vyrai.

Pertraukos metu moterys eina skųstis renginio organizatoriams, kompanijos “Show Gate” atstovams, tačiau šie paaiškina, kad perkant bilietus turėjo pasakyti, jog bus pristatomų eilių. Joms nepasakė niekas. Man taip pat, nes pirkau bilietus internetu.

Nematome daug ko, bet vistiek įspūdis puikus..

 Taigi, šiandien bandau pasiaiškinti ar normalu tokie dalykai ir paskambinu organizatoriams, t.y. “Show gate” atstovams. Vaikinas man paaiškina, kad čia viskas normalu. Internete irgi turejo matytis pilkai pažymėtos eilės, kurių pradžioje bilietų nebegalima įsigyti. Tos “A”, “B”, o gal kada ir “C” eilės įjungiamos į prekybą ir pristatomos salėje, kai būna parduoti visi bilietai, t.y. susirinkusi pilna salė. 

Suprantu, tai biznis: apie 60 vietu, po 200lt…gaite paskaičiuoti patys..Bet jei aš turiu daug svečių restorane ir matome, kad neturėsime užtektinai  mėsos visiems iškepti steiką, nepradedu pjauti steikų per pusę ir nunešus svečiui sakyti, kad žinote, jūsų daug norinčių, tai jums už tuos pinigus duosime mažiau, o pasiūlau svečiui kitą patiekalą arbą ateiti kitą kartą…Juk panašiai mums buvo su vaizdu, kurio tik pusę mums pasiūlė už tą pačią kainą. 

Vaikinas pasako, kad mums dar pasisekė, nes anksčiau nei taip pilkai jie vietų nežymėdavo, bet labai jau daug kas skundęsi, tai dabar įvedė tokią žymą.. Žodžiu, aš tos žymės nemačiau. Man kaip paprastam žmogui, 1 eilė reiškia 1, 2 reiškia 2 ir t.t… Tai, kad tu perki bilietą labai anksti ir už jį užmoki iš anksto irgi pasirodo nėra privalumas, nes perkant paskutinę minutę gali gauti dar geresnes vietas..

Kalbėjome su vyru, kad Vokietijoje toks bajeris nepraeitų taip paprastai ir organizatoriams tektų daryti nuolaidą už tokį vietų pakeitimą.

O Lietuvoje pasirodo tai visai normalu, niekas neisikundžia į vartotojus ginančias instancijas. Nesiskųsiu ir aš, tačiau ateityje labai atsargiai rinksiuosi bilietus.

Manau, kad čia ir online bilietų pardavimo portalai, kaip organizatorių partneriai šiek tiek nukenčia, nes tai pakerta pasitikėjimą jais. Juk tai sudaro prielaidas manyti, kad galbūt perkant bilietus kasose žmonės būtų informavę tiksliau.

Kodėl būtent Kenija? Kodėl kitaip nei visada, t.y. ne organizuota kelionių agentūros kelionė su 100% garantija, kad bus puikus viešbutis, dušas, puikus maistas ir matysime tik gražiausius šalies dalykus?

Todėl, kad Johanno draugas david Rempel jau 32 metai yra ten misijonierius ir teikia pagalbą Kenijos žmonėms. Dabar netgi jis atsakingas už labdaros organizavimą Kenijoje, Somalyje, Sudane ir Konge. Taigi, keliaudami su juo ir jo žmona, pamatysime tai, ko nei vienas turistas nemato. Aplankysime vaikų namus, pastatytas ligonines, pavienius kaimelius ir t.t.

Galų gale ir vėl pasitvirtinsime, kad labai jau mes laimingi gyvendami turint vandenį, elektrą ir maisto.

Keliaujame su 3 dideliais lagaminais, iš kurių viename dovanos vaikams ir David su Christine. Vaikams į vaikų namus vežame saldainukų- čiulpinukų, spalvotų pieštukų, flomasterių, spalvoto popieriaus, žirklučių, balionų. Kai Vilniuje parduotuvėje pirkau balionus, pardavėja maloniai man padėjo juos rinktis ir pasiūlė pirkti balionų, į kuriuos pripili vandens, nes anot jos, vaikai nepaprastai mėgsta su tokiais žaisti ir mėtytis. Tada teko jai prisipažinti, kad ten kur aš važiuoju ir kam bus skirti balionai, žmonės saugo kiekvieną vandens lašą ir neįsivaizduoja, kad jį galima taip laistyti… Vėliau dykumoje matysiu, kaip žmonės semiasi vandenį gerti iš ištvinusios ir ne tą vagą pasirinkusios molinos upės vagos, į kur aš net bristi nelabai drįsčiau.

Beje, pasirodo, kad iš Kilimandžaro kalno teka begalė upių ir vandens būtų daugiau, bet yra padaryta vandens sistema, t.y. vamzdis, kuris surenka tą vandenį ir nukreipia į Nairobi, kur yra begalė šiltnamių, kur auginamos rožės. Tos visos firmos priklauso užsieniečiams, tačiau akcijų turi valstybės veikėjai, todėl jie ir užtikrina pilną aprūpinimą vandeniu. Visos rožės milijonais keliauja į Europą..

Taigi, kelionės nuotykiai prasideda jau Vokietijoje, kai Diuseldorfe pasako, kad mūsų skrydis su “Lufthansa” avialinijomis į Londoną yra tiesiog anuliuotas. Štai kodėl online iš vakaro niekaip negalėjau užregistruoti mūsų skrydžiui ir gauti įlaipinimo korteles. O beje, “Lufhansa” rinkomės dėl patikimumo, stabilumo. Taigi, mus įsodina į sekantį skrendantį lėktuvą ir pasidžiaugiu, kad tarp skrydžių Londone turėjome 4 valandų pertrauką, juk kitaip lėktuvas į Nairobi būtų išskridęs be mūsų..Štai dėl ko visiems siūlau pasilikti didesnius tarpus tarp jungiamųjų skrydžių..jo, jei viskas puikiai klostysis, turėsite daugiau laiko oro uoste, tačiau visada galima paskaityti knygą maloniai gurkšnojant kavutę.

Žodžiu, pagaliau mes “Virgin Atlantic” lėktuve, skrendančiame į Nairobi. Kažkodėl tikėjausi, kad šių avialinijų servisas bus geras, nes jų savininkas Ričardas Bransonas nepaprastai kūrybingas ir sėkmingas, charizmatiškas verslininkas. Esu skaičiusi dvi jo knygas, kuriose pilna patarimų kaip daryti verslus ir t.t. Žodžiu, “Virgin Atlantic” man iki šiol asociavosi su kokybe. Deja, ir skrendant pirmyn, ir atgal teks labai nusivilti- servisas prastas, maistas iš vis nevalgomas, nors jau ir taip visada aišku, kad skrydžių metu maistas dažniausiai visada prastas ir nieko išskirtinio nesitiki..

Nuotykiai lėktuve vyksta toliau.Lėktuvo pačiame gale žiauriai kriokia, spiegia juodaodis.Drąskosi, plėšosi, o mes nesuprantam kas ten vyksta..aplink jį kokie 4 vyrai apsirengę civiliai, bet paaiškės, kad tai policininkai. Mintys dvejopos: arba čia kažkoks nesveikas žmogus, arba teroristas..labai nejauku sėdėti, o be to sužinome, kad jis skris visą kelią su mumis. Bespiegiantis juodaodis- vienas iš daugelio Kenijos gyventojų, kurie nelegaliai pasiliko Jungtinėje karalystėje ir juos dabar deportuoja iš šalies. O spiegia jis specialiai, kad išgąsdintų keleivius ir stiuardeses, keleiviai pakeltų sumaištį, kad neskris tuo lėktuvu kartu ir tada juodaodis yra išvedamas iš lėktuvo ir lieka kalėjime toliau. Anot stiuardeses, jiems ten geriau nei namuose. Būtent šiam vaikinui jau pavyko kartą taip išsisukti nuo skrydžio į Keniją, todėl jis sėkmingai bando antrą kartą tą patį metodą. Keleiviai raminami, kad paklus lėktuvui tasai keleivis susivokia, kad jau kitaip nebus ir nutyla, nes jau suvokia, kad kitaip nebus, nors man kažkaip nesitiki..

Vaikinas pasirodo sveikatos turintis nemažai, kriokia be perstojo kokia 40 minučių..lėktuvas pakyla..nurimsta…aplink jį sėdintys policininkai saugo ir nesudeda net bluosto visos kelionės metu..

Nusileidžiame Nairobyje..Čia rytas..

Nepamirštama ir nepakartojama daugiau nei 2 savaičių kelionė po Keniją baigėsi. Kelionė, kurios metu kiekvieną dieną pamatydavome ir išgyvendavome kartais daugiau, nei per metus gyvenant namuose..

Pagaliau jau Lietuvoje.. Nepaprastai gražus ruduo Vilniuje..

Po šios kelionės šiltas vanduo duše, elektra, švara ir nuostabus maistas neatrodo kaip savaime suprantams dalykas, o nuolat teikia daug džiaugsmo..Visai nepasiilgau mobilaus telefono, televizoriaus ir nuolatinio bėgimo visur..

Mano norai bene kasdien įdėti po įrašą apie kelionę baigėsi jau pačią pirmą dieną atskridus į Nairobi- kelionės metu arba nebus interneto, arba būsiu tiek pavargus, kad vos vilksiu kojas, arba iš vis nebus elektros.. Todėl nusprendžiu, kad rašysiu dienoraštį ranka ( ką labiausiai ir mėgstu daryti), o jau grįžus viską sudėsiu čia. Rašiau daug ir labai atsakingai, nes norėjosi užfiksuoti kiekvieną momentą.

Taigi, bandysiu kasdien ar kas antrą dieną įdėti po įrašą. Beje, laiko suvokimas ten taip pat šiek tiek kitoks- skubėjimo jokio. Ko nespėji šiandien, padarysi ryt..svarbiausia spėti nuveikti kasdieninius darbus. Mes taip pat kažkaip keistai atsipalaidavome ir kartais ryte atsibudus tekdavo pamąstyti kokia gi šiandien diena.

Kviečiu užsukti tuos, kuriems įdomu pamatyti daug gamtos ir gyvūnų fotografijų, pamatyti ir pajausti Kenijos gyvenimą mano akimis ir mintimis.

Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.

Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)

Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.

O kokia buvo Jūsų vasara?

“..Manau, kad laikote gyvenimą sunkesniu, negu jis yra ar turi būti. Gyvenimas yra labai paprastas. Iš pradžių mes bijome visko- žvėrių, orų, medžių, nakties dangaus-visko, tik ne vienas kito. Dabar bijome vienas kito ir beveik nieko daugiau. ”

Gregory David Roberts “Šantaramas”

“…Ji mylėjo tą vyruką. Dirbo dėl jo. Būtų dėl jo padariusi viską. Kai kurios moterys tokios. Kai kurios meilės tokios. Dauguma meilių tokios, sprendžiant iš to, ką mačiau. Atrodo, kad širdis – perpildyta valtis. Kad ji nenuskęstų, išmeti už borto išdidumą, savigarbą, savarankiškumą. Po kurio laiko pradedi mėtyti žmones – draugus, pažystamus. bet ir to nepakanka. gelbėjimosi valtis skęsta, ir supranti, kad nugrimsi drauge. ”

Gregory David Roberts “Šantaramas”

“Žmonės visą gyvenimą gyvena nekreipdami dėmesio į savo jausmus. Ir tyla virsta melu.”

“Kai buvau jauna, maniau, kad viską prisiminsiu, o dabar žinau, kad žmonės pameta daiktus smėlyje ir kad tai, kaip atpasakojame praeitį, ir tai, kaip naudojame praeitį, yra nesusiję dalykai.”

“Neužsiminiau apie tai, kad pradėjau pastebėti, kad žmonės kasdien tuokiasi ne iš meilės, o todėl, kad tinka vienas kitam arba yra vieniši.”

(Kim Echlin “DINGĘ”)

Visur dabar daug diskutuojama apie viešbučių kainas Europos krepšinio čempionato metu ir žinoma, viešbučiai aptarinėjami kaip didieji lupikautojai, kurie pakėlė kainas kelis kartus ir tokiu būdu nori tik pasipelnyti. Žodžiu, skriaudžia vargšus turistus ir daro Lietuvai gėdą prieš visą pasaulį. Beje, nutylima, kad kuo daugiau gaunama pajamų, tuo daugiau sumokama valstybei mokesčių.

Taigi, noriu keletą žodžių apie tai tarti ir aš. Žinoma, galiu kalbėti tik apie savo viešbutį, tačiau žinau ir keleto mūsų kolegų Vilniuje nuomonę šiuo klausimu.

Visų pirma, viešbučiai Vilniuje čempionato metu kainų nekėlė, o galbūt tik mažiau duoda nuolaidų ir stengiasi parduoti kambarius standartine kaina, kas buvo jau retenybė paskutinius 2 metus ištikus krizei.

Antra, viešbučiai nedaro vienadienio biznio ir tikrai negalvoja, kad krepšinio čempionatas ( 2 savaitės ) išgelbės juos amžiams, todėl visų pirma paiso savo ilgalaikių partnerių interesų ir jiems taip pat parduoda kambarius pagal sutartines kainas.

Trečia, jei kituose Lietuvos miestuose viešbučiai ir užsikėlė kainas, tai beje vistiek turbūt pavertus į eurus svečias mokės mažiau nei tektų mokėti kitoje Europos šalyje tokio čempionato metu.

Ketvirta, visuose kituose Europos miestuose VISI viešbučiai parodų, sporto varžybų metu kelia kainas stipriai. Ir jokių diskusijų nebėra.

Penkta, viešbučiai irgi ruošiasi čempionatui, investuoja lėšas tam, kad sutiktų svečius kuo geriausiai ir jie išsivežtų puikų įspūdžių apie mūsų servisą.

Niekada nereikia pamiršti, kad net ir turtingiausios pasaulio šalys nori turėti kuo daugiau turistų, nori, kad jie išleistų šalyje kuo daugiau pinigų, nori, kad jie vėl sugrįžtų.

Mes to norime  taip pat.

Ir dar..kaip būtų visiems gera, kad tokių didelių renginių Lietuvoje būtų kuo daugiau. Tada būtų mažiau bankrotų, mažiau atleistų iš darbo žmonių ir turbūt mažiau išvažiuojančių iš Lietuvos piliečių.

Juk kartais ima ir atsitinka, kad ji aplanko visai ne laiku..ne vietoje..ir tada imi save kankinti abejonėmis.

” Priimkite dangaus dovaną be abejonių. Ši dovana nesupakuojama ir nesurišama kaspinėliu- rožyte, neužrakinama spynelėje. Atiduokite jai visišką laisvę. Laikas viską išspręs pats. Neverta nei jo skubinti, nei savęs niekinti ar juolab teisti. Būkite dėkinga dievams už nuostabiausią jausmą, kurį gali patirti žmogus. Tai vienintelis gražus dalykas čia-laikinojoje kūno būstinėje.”

(A.Zalatorienė “nėra-negali būti”)

“..valdant Sihanukui, žmonės vieni kitus sveikindavo: kiek turi vaikų? Valdant Lonui Nolui, žmonės sakydavo: ar tau gerai sekasi? Valdant raudoniesiems khmerams: kiek maisto gauni savo kooperatyve? dabar sakome: kiek gyvų išliko tavo šeimoje?”- tai ištrauka iš ką tik perskaitytos naujai knygynuose pasirodžiusios knygos  Kim Echlin “Dingę”. 

Retai kada pasitaiko skaityti apie nepaprastai jausmingai ir labai išskirtinai aprašomą meilės jausmą ir tuo pačiu masines žudynes ir skausmus Kambodžoje..visa knyga persipynusi ir nuolat lydi toks permainingas jausmas..rodos romantika iki begalybės ir meilė iki mirties, o šalia pūvančio lavono kvapas ir mirties baimė, nes moki skaityti, nešioji akinius arba turi marškinius (dėl to ten žudydavo žmones).

“Šešiolikmetė Ana Gryvz įsimyli jauną studentą Sirėjų atvykusį iš egzotiškosios Kambodžos. Mylimojo šalyje siaučia žiaurioji Pol Poto revoliucija, genocidas, sienos uždarytos, vaikinas prievarta atskirtas nuo savo artimųjų. Praėjus ketveriems metams, kai tik Kambodžos sienos atveriamos, Sirėjus grįžta į gimtąją šalį ir… dingsta.
Visą dešimtmetį Ana nesulaukia jokios žinios apie vaikiną. Kartą jį netikėtai pamato Sirėjų televizijos reportaže apie Kambodžą. Jausmai ir vėl atgyją, tad mergina pati iškeliauja į politinių neramumų šalį ieškoti savo mylimojo…”- rašoma knygos anotacijoje.

O kai Ana nuvyksta į Kambodžą prasideda pasakojimas pei tokius baisumus ( masinės žudynės, žmonių kaulų atskyrimas nuo mėsos, vaikų privertimas šaudyti žmones ir t.t.), kad tikrai kartais šiurpas eina. Ypač dėl to, jog knyga paremta tikrais faktais, o autorė knygos gale parašo didelį sąrašą žmonių, straipsnių, kurių informacija ji naudojosi aprašant Kambodžos įvykius..genocido šalyje metu ( 1975-1979) žuvo 2 mln. žmonių..