Jau beveik savaitė prabėgo nuo didelio ir gražaus įvykio Lietuvoje- UNICEF ambasadoriaus sero Roger Moore ir jo žmonos vizito Lietuvoje.

Apie tai buvo rašyta daug spaudoje, tačiau aš noriu šiek tiek savo įspūdžių papasakoti, nes kai žurnalistai klausia kas šio vizito metu paliko didžiausią įspūdį galiu paminėti du dalykus:

1. Roger Moore šventai tiki tuo ką daro ir stengiasi iš visų jėgų pakeisti pasaulį į gerąją pusę bei padėti nuskriaustiems. Jis nepaprastai nuoširdžiai ir nuolankiai dėkojo Rotušėje susirinkusiems už tai kad jie aukojo, jo veide nebuvo nuovargio ir susireikšminimo. Šiandien per TV mačiau, kad jis jau Voketijoje toliau dalyvauja renginiuose su vokiečių žvaigždėmis, kad padėti vaikams. Gerbiu tą žmogų.
2. Lietuviai nėra abejingi pasaulio vaikų bėdoms ir sugebėjo paaukoti tam virš 500.000 lt. Žinoma, buvo nepaprastai daug diskusijų kodėl parama bus skiriama Afganistano mokyklos statybai, juk pas mus irgi bėdų daug, tačiau surinkti pinigėliai parodė, kad sugebame matyti ir tuos, kuriems dar blogiau. Mes neesame uždari nuo viso pasaulio, sugebame matyti toliau už Lietuvos sienų.

Padėti reikia kuo daugiau ir visų pirmiausia saviems, tačiau kai kalba eina apie geriamą vandenį, maistą, pamokas, kad vaikas neliktų beraščiu ir toliau jam reikėtų humanitarinės pagalbos, tada viskas šiek tiek kitaip. Žinoma, per Lietuvos televizijos kanalus tokių dalykų rodoma labai mažai, galbūt kaip kam tada ir atrodo, kad baisiausia pas mus..tačiau jei nematai, tai nereiškia, kad to nebėra.

Pamenu, kai buvau Pietų Afrikoje, pasiprašėme vietinių, kad parodytų mums realų gyvenimą, t.y. jų kaimelį, o ne nuostabiai suorganizuotas ekskursijas, kuriose visi švarūs, gražūs ir malonūs.. Ką aš ten pamačiau? Alkanus vaikus, vaikų k9nelyje vaikščiojančius kirminus, ant žemės gulinčia purviną moterį, kuri rodės tuoj tuoj pagimdys ir pajaučiau nepaprastai didelę smarvę.. Va tada suvoki, kad gerai, kad mes gyvename Europoje. O juk vaikas nekaltas, kad jis gimė ten, galbūt bent jau šiek tiek galėčiau sutikti su argumentu, kad suaugusių žmonių ten nereikia gailėti, nes jie tinginiai ir t.t., tačiau vaikų..jie juk neturi pasirinkimo, negali apsiginti.

Žinoma, visa tai yra kiekvieno mūsų sąžinės ir pasirinkimo reikalas. Jokios prievartos niekada negali būti.

Bet aš esu labai dėkinga bendraminčiams už pagalbą..

Visai neseniai Italijoje buvo laimėtas LOTTO rekordinis pagrindinis prizas- 147 milijonai eurų.

Suma iš tiesų įspūdinga. Suprantant tai, kad tai ne po truputį uždirbta iš verslo, o tiesiog vieną dieną LAIMĖTA suma, nori nenori imi galvoti ką darytum su ja ir kaip tai gali pakeisti žmogaus gyvenimą.

Viename Vokietijos žurnale ta proga buvo klausinėjama įžymių žmonių, o ką gi jie darytų laimėję tokią sumą. Vieni iš jų sakė, kad paaukotų dalį pinigų labdarai, kiti, kad padėtų savo šeimai, kiti atsakinėjo nevengdami pajuokauti ( maudytūsi pinigų baseine ir pan. ).

Lietuvoje galbūt būtų galima padaryti privatų fondą ir šiuo metu padėti gelbėtis mažoms ir vidutinėms firmoms, kurios negali gauti kredito iš banko, tačiau praėjus krizei tikrai atsigaus ir generuos gerą pelną?

Keletas  iš Vokietijoje žinomų žmonių atsakė, kad jų gyvenime niekas nesikeistų ir jie gyventų kaip gyvenę..

Atrodo gražus noras ir nusistatymas, tačiau nelabai tikiu, kad taip būtų. Žinoma, milijardieriui gyvenimas nesikeistų, tačiau kitiems, net jei ir turi labai daug pinigų, tokia suma yra labai didelė, kad nieks nesikeistų gyvenime.

Manau, kad laimėjus tokią sumą pinigų net ir labai besistengdamas gyventi “po senovei” nejausi ramybės..persekios mintys, kad gali daugiau sau leisti keliauti, išleisti ar daryti gerų darbų.

O kaip jums atrodo, ka darytumėte ir kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei staiga sąskaitoje atsiranda tokia suma- 147.000.000,- EUR?

Ketvirtadienį buvau labai smagiame ir man asmeniškai svarbiame renginyje. Tai buvo koncertas, kuris tapo baigiamuoju iniciatyvos padėti beglobiams gyvūnams akcentu. Beveik mėnesį laisvalaikio ir prekybos centro „Panorama“  lankytojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą: 100 kvadratinių metrų dydžio jaukiai įrengtame plote gyveno beglobiai katinai, kuriuos kiekvieną dieną prižiūrėjo savanoriai pagalbininkai.

Mane ten dalyvauti pakvietė vienas iš renginio organizatorių Marius Kiaunė ir jau esu jam pati sakiusi, kad šią iniciatyvą palaikysiu visada.

Štai kodėl:

• gyvūnas nėra daiktas, žaislas, kurį gali paimti ir tiesiog išmesti kai jis tau nepatinka. Tai yra tavo draugas. Kartais netgi vienintelis, kuris tave priima tokį koks esi ir neatstumia kai jau esi netgi bomžas ir visi artimieji nusisuko;
• nemanau, kad pinigų stygius gali priversti išmesti augintinį, nes jie valgo viską ir galima tikrai pasidalinti ( Vokietijoje matau daug benamių, kurie prašo išmaldos, o jų šuo šalia ir jie dalinasi kasniu paskutiniu;
• niekada nemanau, kad gražus ir vertingas yra tik veislinis šunelis ar kitas gyvūnėlis- juk savo draugų nesirenki dėl išvaizdos ir dažnai būna taip, kad nelabai gražus žmogus, jį pažinus tampa gražus;
• labai gerbiu prekybos centro tokią iniciatyvą, nes tokiu būdu buvo tarsi parodyta širdis ir mąstymas ne vien tik apie biznį, tačiau ir apie socialinę atsakomybę. Juk verslas labai dažnai yra tiesiog asmeniniai santykiai tarp žmonių, o didelis prekybos centras tokiu būdu tarsi rado priėjimą kiekvienam mums labai asmeniškai. Žinoma, kad tokie dalykai tuo pačiu ir pritraukia naujų klientų, tačiau man kaip jau esamai šio centro klientei bus dar smagiau ten apsipirkti.

Man smagu, kad iš šiuo sunkiu metu galvojama apie šilumą ir mūsų ištikimiausius draugus.

„Norime atkreipti dėmesį į aktualią miesto problemą, todėl daugiau kaip mėnesiui „Panoramoje“ priglobėme mažuosius beglobius gyvūnus. Džiaugiamės, kad savotiška mūsų avantiūra buvo sėkminga – katinėliai sulaukė didelio lankytojų dėmesio, o net septyniasdešimt surado ir naujuosius savo šeimininkus“, – pasakojo sumanymo autorė, „Panoramos“ rinkodaros direktorė Laura Panovienė.

Iniciatyvą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į beglobius gyvūnus, parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Katinėlių šiuolaikiniame prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ apgyvendinimu rūpinasi gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ („Pifas“) ir „Lesė“.

Šiandien buvau labai gražiame ir naudingame renginyje- “DIENA BE DIETŲ”. Šį rengninį organizavo modelis Aistė Jasaitytė  ( mudvi kartu dalyvavome Šokių 10 projekte LTV ir susidraugavome) bei Valgymo sutrikimų centras. Aistė budama modelis, niekada nebuvo praradusi sveikos nuovokos ir nesikūdino iki išsekimo. Džiaugiuosi, kad turime tokį įžymų modelį, kuri galvoja ir apie kitų žmonių sveikatą ir inicijuoja tokius renginius.

Pagrindinis šiandien dienos renginuko akcentas buvo tai, kad paaiškinti jauniems žmonėms, kad ne vien tik liesas kūnas yra gražu ir apskritai, kad ne kūno grožis garantuoja žmogaus sėkmę.

Buvo atidaryta Gedimino Žilinsko fotografijų paroda “Mylėk save” ( vieną iš foto matote viršuje), kurioje buvo nemažai moterų nuotraukų, kurios pasiekė savo tikslų ir yra laimingos tikrai ne dėl savo kūno linijų.

Renginio globėja Edita  Mildažytė  paskatino visas merginas pagalvoti apie savo sveikatą ir patikino, kad niekada negali būti laimingas žmogus, jeigu jis yra alkanas.

Kai kalbėjau aš turbūt pats pagrindinis akcentas man buvo tai, kad priminiau Antuano de Sent-Egziuperi mintį iš “Mažojo Princo”, kad tai kas svarbiausia akimis nematoma, matyti galima tik širdimi.

Kai būni Lietuvoje, jautiesi tarsi būtum stora, tačiau išvažiavus kažkur į užsienį supranti, kad lietuvaitės yra nepaprastai lieknos ir gražios. Tą sako ir užsieniečiai, kurie atvyksta į mūsų šalį. Tik kažkodėl nesidžiaugiame savimi, o vis dar kažką norime tobulinti ir tik lieknėti…dažnai tai tampa pražūtinga, nes sutrinka psichika, o ką jau bekalbėti apie fizinį kūno alinimą.

Žodžiu, linkiu visiems, kad “Diena be dietų” mums būtų kasdien.

Beje, dar vienas dalykas- simboliškas ženklelis yra ženkliukas-kriaušė, kurį esame įsisegę. Juo norima uždėti akcentą, kad moters kūno forma yra tarsi kriaušės forma. Čia Aistė ją ir parodo:

Praėjusį šeštadienį Vilniaus rotušėje vėl vyko Tarptautinė kalėdinė labdaros mugė, kuriai suvenyrus pristato Lietuvoje rezidentuojančių ambasadorių bei verslininkų žmonos. Tai vyko jau šeštus metus iš eilės.

Šios mugės idėja pirmąkart buvo įgyvendinta 2002 metais, kai Austrijos ambasadoriaus rezidencijoje tuometinio ambasadoriaus žmona p. Rosemaria Schwarzinger surengė pirmąją nedidelę mugę. Ši moteris sugebėjo suburti visus taip, kad net jai išvykus jau 2 metai iš Lietuvos, visi ją prisimena kaip labai šiltą, energingą moterį ir daugeliui žmonių, ši Kalėdų mugė asocijuojasi visų pirma su ja.

Mūsų restoranas tada taip pat dalyvavo mugėje. Mes Rotušėje įrengdavome kavinę, kurioje tą dieną buvo prekiaujama ambasadorienių keptais pyragais, mūsų restorano pyragais ir kava. Būdavo tokių pirkėjų, kurie atėję į mugę kitais metais jau iš karto prašydavo pvz.Austrijos ambasadoriaus žmonos p.Rosie kepto obuolių štrudelio. Vienų šalių pyragai išnykdavo akimirksniu, kitų šiek tiek vėliau, tačiau vienareikšmiai žmonės pirmiausia norėdavo paskanauti ambasadorienių kepinių, o jau tik paskui pirkdavo kitų restoranų gaminius.

Mūsų darbuotojai dirbo tą dieną taip pat per savo laisvalaikį, tuo prisidėdami prie labdaros. Ech, pamenu tą atmosferą.. buvo nepaprastai smagu. Aktyviai mugėje mes dalyvavome 5 metus.

Šiais metais nutarėme palaikyti jau trečius metus rengiamą akciją „Kalėdinė sriuba“ . Ji taip pat vyko tą patį šeštadienį Vilniaus Rotušės aikštėje. Po starto sostinėje ji keliaus į dar dešimtį Lietuvos miestų. Ruslanas virė kopūstų sriubą su rūkyta šonine.
„Kalėdinės sriubos“ aukos skiriamos Maltos ordino pagalbos tarnybos projektui „Maistas ant ratų“, taip pat slaugos, higienos ir kitoms priemonėms. Taip siekiama padėti negalintiems iš namų išeiti vienišiems, nepasiturintiems seneliams.

Cia jau video is Rotušės aikštės : http://tinyurl.com/6s9j2n

Pastebėjau, kad tokių akcijų metu žmonės pamiršta visus rūpesčius ir mielai aukoja kiek kas gali…

Praeitą savaitę buvau nuėjusi į labdaros ir paramos fondo “Jiezno vaikai” organizuotą vakarėlį. Į jį pakvietė vienas iš šio fondo stegėjų ( beje, steigėjai yra keturi jauni ir labai sėkmingi versle vyrai ), mano draugas Danielius. Nepaprastai didžiuojuosi, kad jis šalia savo darbų dar spėja aktyviai dalyvauti ir tokioje veikloje.

Fondo idėja yra rūpintis našlaičiais ir vaikais iš asocialių šeimų, gyvenančiais Jiezno vaikų globos namuose, Kauno vaikų globos namuose “Atžalynas” bei Vilniaus vaikų globos namuose”Gilė”. Tai 3-18 metų mažai kam reikalingi ir daug skausmo patyrę vaikai. Fondas nori paskatinti juos mokytis ir tobulėti, domėtis savo ateitimi ir tapti pilnavertėmis asmenybėmis. Todėl Fondo prioritetas – vaikų švietimas ir visokeriopas jų lavinimas.

Kodėl jie pasirinko švietimą? O gi todėl, kad dabar vaikais rūpinasi valstybė. Jie pavalgydinti ir aprengti, tačiau taip bus tik tol, kol jie taps pilnamečiais. Vaikams trūksta pasitikėjimo savimi ir galimybių tobulėti. Jų ateitį gali pakeisti tik įgytos žinios, perskaitytos knygos, išmoktos kalbos ir atsakingas požiūris į gyvenimą. Todėl Fondas siekia vaikams sudaryti kuo palankesnes sąlygas mokytis, plėsti akiratį, pažinti pasaulį. Jie nori, kad vaikai svajotų, neapsiribotų mažo miestelio galimybėmis ir rastų savo vietą gyvenime.
Smagu buvo matyti šokančius, dainuojančius ir nepaprastai linksmus vaikų namų vaikučius..nors ir žinai, kad jie neturi pačių svarbiausių dalykų gyvenime- mamos šilumos, namų ramybės..
Ech, o vis tik mes kiekvienas galime nors šiek tiek jiems padėti..

Kai kiekvienais metais pavasarį vykstu į ” Ambiente” parodą Frankfurte, pagrindinis mano tikslas būna surasti ką nors gražaus ir naujo “Zwillingo”Stalas ir virtuvė” klientams,t.y. jų namams, jų virtuvėms. Taip buvo ir šį kartą, tačiau užsakytos naujienos ne visada atkeliauja iš karto po parodos. Kartais reikia sulaukti netgi rudens.. :)

Taigi, noriu supažindinti su viena gražia iniciatyva, kuri vyksta pasaulyje. Ir Lietuvoje taip pat..

Viena iš mūsų partnerių Didžiojoje Britanijoje, kompanija gaminanti porcelianą,“CHURCHILL” prisijungė prie globalios Whatever it Takes iniciatyvos, kurios metu pasaulyje žinomų žmonių ( filmų, muzikos, sporto žvaigždės; karaliai, Nobelio premijų laureatai ir t.t. ) buvo paprašyta skirti 30 min. ir per jas sukurti piešinį – vilties simbolį, padovanoti savo autoportretą bei parašyti palinkėjimą ateičiai. Šie piešiniai papuošia puodelius ir lėkštutes, marškinėlius, kosmetiką, netgi batus ir kitus produktus.

Nuo kiekvieno parduoto produkto dalis pelno skiriama esminėms problemoms pasaulyje spręsti: skurdo mažinimui, vaikų išnaudojimui, aplinkos apsaugos problemoms, vienu žodžiu, labdarai.
Piešinukų tikrai yra įvairių, nes jau daugiau nei 600 įžymybių dalyvauja tame projekte. Be to, buvo pasirinkta labai įvairus spektras žmonių, kad sau įdomų rastų ir mėgstantys madą, ir roko ar klasikinę muziką, ir dailę..

Viskas pakuojama į dovaninę pakuotę ir pati pakuotė jau yra dalis gražumo.Taigi, tikrai nebloga idėja tiems, kurie nori įdomesnio sprendimo einant į svečius ir pvz. žino, kad vakarėlio šeimininkas yra vienos ar kitos žvaigždės didelis fanas.

Dažnai daikto funkcionalumą su menu ir puikia labdaros idėja sujungti gana sunku, o čia , manau, kad puikiai pavyko. O ir šiaip smagu, kad pasaulinio lygio žvaigždės rūpinasi ir stengiasi, kad pasaulis būtų gražesnis.

P.S. Mūsų parduotuvė yra Pilies gatvėje, užsukite tiesiog šiaip pasižiūrėti į tuos apipaišytus puodelius ir lėkštutes. Juk nebūtina iš karto juos pirkti..

Ruduo atneša naujus projektus, naujas idėjas..Vėl prasidės ne tik pramoginiai renginiai, bet ir labdaros akcijos.

Labai dažnai jos vetinamos įvairiai, tačiau aš visada esu už pagalbą kitiems. Galima galvoti, kad darant gerus darbus nebūtina apie juos kalbėti garsiai, tačiau aš manau, kad apie tai reikia kalbėti tam, kad geras pavyzdys įkvėptų kitus tai daryti toliau. Daugelis turi gerų idėjų, tačiau nėra pajėgūs vieni jų įvykdyti arba jų įvykdyti didesniu mąstu. Iš esmės tai turėtų būti tarsi sniego lavina..nuolat didėjanti, stiprėjanti, apimanti visus. Nereikia bijoti apie gerus dalykus kalbėti, žinoma, jei tai nėra savęs aukštinimas.

Kai dalyvavau labdaros organizacijos ” W2W” ( women to women) veikloje, mes darėme meno dirbinių aukcionus, kuriuose su nepaprastu azartu ir polekiu žmonės aukodavo savo pinigus. Taip, ten būdavo daug žiniasklaidos ir mes kartais būdavome “apkaltintos” organizuojant turtuolių vakarėlius, tačiau tai buvo verta daryti. Mes tikrai galėjome padėti ir surinkti daug daugiau pinigų nei pačios vienos bebūdamos paaukoti.

Man visada kaip vienas iš pavyzdžių yra Vokietijos televizijoje RTL po Rugsėjo 11-osios teroro akto Niujorke vykusi akcija. Ten vykstant eilinių laidų transliacijai buvo galima aukoti pinigus ir apačioje ekrano buvo bėganti eilutė, kurioje buvo parašyta aukotojo vardas,pavardė ir paaukota suma. Galėjai skaityti tokius užrašus: Nora Schmit ( 7 metai) – 5 EUR; šeima, nenorėjusi skelbti savo pavardės-500.000 EUR..ir t.t. Tarsi viena šeima aukojo daugelis ir ta maža mergaitė, kuri atidavė savo kišenpinigius, ir turtuolių šeima, nenorėjusi skelbtis, tačiau tai ragino sekti jų pavyzdžiu. Net jeigu tu ir nepaaukojai šiandien, matęs tai kažkada prisiminsi ir pasikeitus situacijai galbūt padėsi. Užsienyje aukojimo tradicijos šeimose gana gilios. Mes Lietuvoje to dar tik mokomės, bet mokomės gana greitai ( TV akcijų sėkmė ir t.t. ).

Bet yra vienas BET- visų pirma turime apsidaryti pačioje artimiausioje aplinkoje ir padėti jiems. Juk nuo to viskas prasideda. :)

Praeitą savaitę Lietuvoje buvo susirinkę apie 20 Nepriklausomo Karinio Maltos Ordino riterių. Šio vizito tikslas buvo paminėti Maltos Ordino ir Lietuvos Respublikos diplomatinių santykių 15 metų sukaktį. Ta proga buvo rengiamas ir priėmimas, kuriame mielai sutikome dalyvauti ir mes.

Maltos Ordinas visus tuos metus Lietuvai suteikė nepaprastai daug humanitarinės pagalbos ir apie tai galima kalbėti labai daug. ( www.maltieciai.lt ) Todėl visada norisi ir mums, lietuviams, prisidėti nors kuo nors prie geros misijos.

Labai smagu, kad svarbiu diplomatinio priėmimo akcentu tapo Kalėdinė sriuba, tai tarsi pernai metais vykdytos maltiečių akcijos su Kalėdų sriuba tąsa ir įžanga į šiais metais Kalėdų metu būsimą akciją. Šios akcijos metu gatvėse įžymūs visuomenės veikėjai pardavinėja sriubą ir visi suaukoti pinigai už sriubą perduodami pagalbai skurstantiems. Priėmimo metu sriubą su mūsų virėjais pilstė ir Maltos Ordino ambasadorius Lietuvoje grafas Douglas von Saurma-Jeltsch. Šis nepaprastai charizmatiškas ambasadorius sugebėjo visus užkrėsti gera nuotaika, noru padėti ir tuo džiaugtis.

Labai džiaugiausi, kad mūsų darbuotojai su dideliu noru prisidėjo prie šios mūsų labdaringos akcijos, na o ka jau kalbėti apie mūsų partnerius, tokius kaip vynu prekiaujanti bendrove “AMKA” , kuriems užteko tik paskambinti ir pasakyti, kad reikia pagalbos..nereikia nei ilgų raštų su paaiškinimais kam, kada ir kokia iš to nauda.

Pasibaigus renginiui dar ilgai darbe gyvenome gerumo, bendrumo nuotaikomis..

Visa mūsų komanda: