Žinoti, kad turi tikrą draugą yra labai gera.

Ir vien tas žinojimas, kad yra žmogus, kuris padarys dėl Tavęs viską, ko tik paprašysi jau iš esmės duoda palaimos jausmą.

O tu savo ruožtu vertini tą draugą ir žinai, kad niekada jo neprašysi kažko, kas jam būtų nepriimtina, skaudu ar pareikalautų daug pastangų. Žinai, kad tau skaidžiausia būtų žinoti, kad tavo draugas pasijuto išnaudojamas..

Tu taip pat saugai savo draugą..

Perfekcionistas, reiklus, bet labai mylintis žmones. Toks buvo Freddie Mercury, tačiau šitą žino visi, kad bent kiek juo domėjosi.

Perskaičiau buvusio Freddie Mercury asmeninio asistento Peter Freestone knygą apie Mercury beveik vienu įkvėpimu.. Peter dirbo ir buvo su juo kartu beveik 12 metų, bet nebuvo meilužiais. Jis buvo ir paskutinėmis Mercurio gyvenimo akimirkomis.

Knyga prasideda veikėjų, realių žmonių pristatymu, tarsi turiniu, kuris paaiškina kas jie buvo ir kokiu kampu susiję su Mercury. Baigiasi knyga taip pat tokiu pačiu turiniu, tik baisumas yra tame, kad prie daugelio, kurie pradžioje buvo pristatomi kaip dainininko draugai ir meilužiai šį sykį parašyta- DEAD (miręs). Tai labai sukrečia.

Tai va, dar keletas dalykų:

• Mercury ypač atsakingai rindavo CD viršelį, nes jam būdavo labai svarbu. Jis sakydavo- o juk kai matai po Kalėdų eglute daug dovanų, tai vis tik pirmiausia paimi tą, kuri gražiausiai supakuota.
• Įrašinėjant albumus beveik viskas vykdavo improvizacija. Jie nebūdavo prisiruošę visų tekstų, visų melodijų. Darbas susitelkus, studijoje duodavo dažniausiai geriausius vaisius.
• Mercury mėgdavo dovanoti draugas, giminėms brangias dovanas, tačiau niekada nekviestavo į savo šventes ir draugų, ir giminių kartu. Tai buvo tarsi atskiri pasauliai.
• Kalėdos jam būdavo tarsi atvirų durų diena- į jo namus rinkdavosi nuolat visi draugai, kas žinodavo apie tai, nebuvo nustatoma fiksuotas vakarienės laikas, tačiau Mercury Kalėdos būdavo tarsi diena, kai susitinka draugai, kurių galbūt netgi visus metus nebematei. Ateiti galėjo visi.
• Peter mano, kad Mercury per visą gyvenimą nuo pradžios iki galo perskaitė vos 2 knygas- viena pasaulinis gėjų barų gidas, o antroji toks pats gidas, tik skirtas vien JAV.
• daugelis pasaulyje galvoja, kad daina “The Show Must Go On” sukurta jau paskutinėmis Mercury gyvenimo akimirkomis, tačiau tai nėra tiesa. Taip, ji sukurta, kai Mercuty žinojo, kad tai bus jo paskutinis albumas, bet jis net ne pats rašė žodžius. Ir kai atsitiko bėda, ši daina tapo labai pranašiška, dainos žodžiai įgavo kitą prasmę. O jei mirties nebūtų buvę, tai ši daina turi gana pergalingą toną.

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Vieną rytą atėjusi į darbą radau savo draugų iš Kauno Alekso ir Giedrės atsiųstą emailą su eilėraščiu, sveikinimu su pavasariu bei gaivių minčių ir darnos sieloje palinkėjimu.

Visa diena buvo tokia šviesi.. šypsojaus ir džiaugiausi, kad turiu tokių draugų kaip jie.

Juk iš tiesų, kartais rodos maža dovanėlė padaro didelius dalykus.

“Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”

(H.Radauskas)

Vakar “Stiliuje” buvo labai gražus Izoldos Gudelis interviu apie žmonių tarpusavio santykius, vakarėlius ir dar daugelį kitų dalykų.

Jos mintys apie savęs išbarstymą pažįstamiems, o ne tikriems draugams – man labai patiko. Patiko ir kitiems, nes ir Facebook’e netgi buvo ta tema diskutuojama.

Turbūt būtini visokie etapai žmogaus gyvenime – siautuliai vakarėliuose, naujų pažinčių paieška, ramybės fazės namuose, vėl atradimas senų draugų ir t.t.

Aš pati dabar labai retai einu į kokį nors didelį žmonių srautą generuojantį vakarėlį. Galbūt tikrai pavargau nuo paviršutiniškų šnekų apie nieką, galbūt dėl rudens..nežinau. Siaubingai man žurnaluose atrodo moterys, kurios vakarėlyje demonstruoja savo vardinių batų padus ir labai gražiai šypsosi..

Tačiau aš jokiu būdu neesu nusistačiusi prieš vakarėlius, nes tokie susibūrimai kartais tikrai tau duoda galimybę surasti naujų TIKRŲ draugų, kurių galbūt niekada kitaip nebūtum sutikęs. Turiu tokių kelis..

Be to, kartais tokiame susibūrime sutinki savo seną pažįstamą, kurio tiesiog nesutinki, nes kasdieniniai darbai užgožia viską ir nepalieka tam laiko.. Ir tada aš nepaprastai džiaugiuosi, kad tas, kas organizavo tą vakarėlį, tarsi atnaujino bendravimą  ir privertė tave prisiminti tą ar aną žmogų.. Žinoma, tokie vakarėliai tada turi pratęsimą kokiame nors restoranėlyje, ramiai gurkšnojant vyną ir jau kalbant tyliai, nuoširdžiai ir be svetimų žmonių..

Visai neseniai vienas mano draugas pareiškė, kad “Facebooke” kabo tie žmonės, kurie yra vieniši- neturintys draugų, nelaimingi savo santuokoje ir pan.

Kadangi jis pats “Facebook”e labai aktyvus, tai šį jo pasakymą nutariau apmąstyti, o ne “išmesti į šiukslių dėžę” kaip pavyduolio pamąstymus.

Taigi, man asmeniškai visiškai neatrodo, kad “Facebook” yra vienišų žmonių susitikimo vieta, nes begalė mano pažįstamų, kurie yra ten, yra beprotiškai užsiėmę, aktyvūs ir laimingi savo šeimose. Jiems reikalingas dinamiškas bendravimas, o tai ir siūlo “Facebook”.

Čia būdamas žinai daugiau, greičiau kas kuo gyvena, kas vyksta ir neapsiriboji savo buvimo vieta. Kaip ir visur kitur, čia būna nemažai ir visai nereikalingų ir beverčių dalykų, tačiau čia jau paties pasirinkimas ar tai skaitysi ar nebe, ar su kažkuo draugausi ar nebe.

Žinoma, galima filosofuoti kas yra laimė, kada žmogus vienišas ir t.t. ir tik tada daryti išvadas..Sutinku, kad atsiradus kažkiokiai naujai veiklai ar meilei- žmogus daug mažiau praleidžia laiko prie PC, tačiau tai labiau priklauso nuo pačio žmogaus- juk kiti ir guledami lovoje rašo naujienas apie save.. :)

Vieni čia labiau aktyvesni ir rašo į dieną po 10 kartų kaip jaučiasi ir ką veikia, kiti – tik keletą kartų per savaitę, kai kurie iš vis nerašo nieko apie save, tačiau skaito viską ir komentuoja.

Kiekvienas turi savo priežastį kodėl yra ten, kiekvienas turi savo tikslą ir manau, kad kol randami atsakymai ir tai visus tenkina – galime tik pasidžaigti, kad toks socialinis tinklas yra.

“Joga yra tobulėjimo kelias. Ji balansuoja, harmonizuoja, valo ir stiprina kūną, protą ir dvasią. Joga – tai kelias į tobulą sveikatą, proto valdymą ir taiką su savimi, pasauliu, gamta ir Dievu.”

Swami Vishnu Devananda

Jau antra savaitė kai vėl atgaivinau savo jogos pamokų lankymą.

Blogai, kad buvau tai apleidusi, nes dabar tarsi viskas iš pradžių, kūnas jau viską pamiršęs, o kur dar prisideda supratimas, kad praleisdama jogos užsiėmimus praleidau daug galimybių būti sveikesnė.

Žinoma, kad grįžau lankyti jogos į savo mėgstamą Shanti jogos centrą. Niekur kitur net negalvojau eiti, nes man svarbu kokie mokytojai veda užsiėmimus ir ar jie tikrai daro tai iš širdies.

Būtent taip ir jaučiuosi ten.

Taip jausdavausi dar ir tada, kai šis centras buvo Kalvarijų 1, mažose patalpėlėse, kur persirengti būdavo viena erdvė, o vyrai atskirti tik širma. Pamenu atbėgdavau paskutinė, kartais net labai pavėlavusi, įslinkdavau visa sunkai kvėpuojanti, o mane pasitikdavo ramus, geras mokytojos žvilgsnis. Po užsiėmimo visos įtampos kaip nebūta, tik jėgų žymiai daugiau darbams daryti..

Man niekada nebuvo esmė išorinė prabanga, bet svarbus turinys, tačiau tai ką pamačiau atejusi į naujas šio centro patapas žinoma nudžiugino.

Centras įsikūręs- labai arti dangaus, t.y. 9 aukšte, per kurio didelius langus darydamas pratimus matai Gedimino pilį, žalią Vilnių ir visą panoramą. Esi tarsi pakilęs nuo kasdienybės ir darai jogos pratimus..

Visos patalpos įrengtos su ypatinga meile- ramios spalvos, tyli muzika, komfortiškas dušas ir persirengimo kambariai. Po jogos užsiėmimo pasiūloma arbatos su medumi ir pyrago.. ir išeini į miesto triukšmą laimingas ir ramus, belaukiantis kito susitikimo..

Į mano vienos iš mėgstamiausių atilkėjų koncertą Varšuvoje vykau autobusu.  Tikrai tik dėl kelių atlikėjų šiame pasaulyje tai daryčiau..

Norėjosi pajusti kaip jaučiasi tikrieji fanai, kurie į mėgstamo atlikėjo koncertus keliauja nepaisant ilgos kelionės autobusu, ilgo laukimo stadione..

Buvo smagus patyrimas.. :)

Ypač buvo smagu po koncerto, kai masės žmonių ilgai ėjo gatvėmis prie savo automoblių ir grūdosi miesto transporte, mes ramiai priėjome iki mūsų laukusio autobuso ir ramiai užmigome..o ryte jau pabudome Vilniuje..

Madonna buvo nuostabi kaip visada. Manau, kad ją pakartoti nepavyks niekam.

Ir ją arba myli, arba jos nekenti.

Ji ir šiame koncerte provokavo savo apranga, tačiau visi sutiks- tiek energijos ir jėgos turėti ir sugebėti ją perteikti visiems- išskirtinė dovana. Madonna tiesiog šėlo!!! O ji tą dieną buvo savo 51-ojo gimtadienio išvakarėse.

Kai matai ją suvoki, kad darbu ir pasišventimu yra viskas įmanoma pasiekti. Tai moteris, kuri ir koncerto metu pakartojo- I LOVE MY JOB ( aš myliu savo darbą).

Įpatingai jautrus momentas buvo tada, kai Madonna prakalbo apie savo gimtadienį. Daugelis lenkų fanų buvo su baltomis iš popieriaus iškirptomis širdimis ( jie matyt buvo spaudos ir kitų komunikacijos priemonių pagalba ar kitaip visi tai susiorganizavę, nes mes lietuviai pvz.to nežinojome). Žodžiu, visa publika iškelusi baltas širdis sveikino ją su gimtadieniu ir tada ji pamatė dar vieną plakatą, kuriame parašyta- “YOU CHANGE MY LIFE” ( tu pakeitei mano gyvenimą). Madonna tada sako:

- Kai aš matau tiek jūsų akių ir šypsenų- galiu drąsiai pasakyti tą patį- YOU CHANGE MY LIFE. Ir dar.. tai geriausia dovana mano gimtadienio proga.

Ir tada ji dainavo vieną savo baladę, kuri yra gana liūdna, bet labai graži- “You must love me”. Tai daina parašyta Andrew Lloyd Webber miuziklui “Evita”. Esu skaičiusi knygoje apie Madonną, kad šis muziklas jai buvo visom prasmėm labai svarbus- kaip aktorei, kaip muzikei ir šiaip kaip moteriai.

Man žinoma šita daina buvo tokia netikėta išgirsti koncerte, nes ji man pati gražiausia ir nuoširdžiausia iš jos dainų, tačiau visiškai nėra tokia populiari ir žinoma kaip kitos, dėl to niekada nesitikėčiau, kad ji įjungs ją į pasaulinį savo turą..

Žodžiu, ir šita mano svajonė išsipildė.

Man buvo įdomu pamatyti kaip viskas funkcionuoja, kai vienoje erdvėje  yra daugiau nei 70.000 žmonių. Visa logistika, apsauga ir netgi aprūpinimas maistu, gėrimais suorganizuota puikiai ir labai profesionaliai. Žmonių masė, bet nei vieno mušeikos, nei vieno pikto..viskas ramiai ir dėl vieno tikslo- MADONNA.

Ir jos pamiršti turbūt negalės niekas kas ją matė..

Šiandien įdėsiu poetės Dalios Teišerskytės kurtą eilėraštį iš jos dovanotos knygelės labai seniai.. Man tada buvo vos 13 metų, tačiau domėjausi kultūriniu gyvenimu ir pamenu, kad atostogaujant pas tetą Druskininkuose buvau jos kūrybos vakare.

Tada nei p.Dalia, nei aš tikrai negalvojome, kad po to dar ne kartą teks susitikti ir bendrauti. Esu netgi su p.Dalia viename renginyje Taujėnų dvare demonstravusi madas ( tai buvo drabužių boutique “FEDORA” ir papuošalų dizainerės Vilijos Poškienės projektas).

Ji mano akyse yra visada labai šilta, nuoširdi ir gerumą spinduliojanti moteris.

Keli prašymai

Nebūk man geras – tapsi išimtim,
Ir bus tada kur kas sunkiau gyventi…
Nereikia to. Abu pradėjom senti,
Tad pasikliaukim vien tik išmintim…

Nedovanok man to, ko neturi,
Ir ko dabar turbūt jau nieks neturi -
Aš ne Asol. Ir ta raudona burė
Ne man. Ir tu ne man buri,

Taip atkakliai ieškodamas kavos
Puodelyje nutūpusio likimo.
Tu vargšas piligrimas, tik be grimo
Ir be vainiko ant žilos galvos,

Ir be sandalų, netgi be lazdos,
Kad smėlį braižytum, išbūręs lemtį…
Geriau, susukęs ryšulėlin plentą,
Paslėpęs jį laikytum visados -

Kad nepabėgčiau nuo tavęs daugiau
Kaip bėgu nuo apgirtusio pasaulio….
- – - -
Ak, būk man geras ir dosnus – kaip saulė!
Sulytas, mielas, vienišas žmogau…

Dalia Teišerskytė “ATMINTIES ŠEŠĖLIAI”
( 1989)

Net patys kartais nepagalvojame kiek džiaugsmo galime suteikti kitam žmogui tiesiog savo dėmesiu ir rūpestingumu.

Eilinė diena..rytas..kaip visada noriu kuo greičiau išgerti puodelį kavos ir važiuoti į darbą ( ten išgerti LABAI daug kavos) ir atlikti galybę darbelių..

Nuotaika nėra pati geriausia…

Atvažiavusi į darbą ant savo darbo stalo randu paketą, kuris jau supakuotas labai neįprastai- popierius toks į kurį seniau vyniodavo arba daktarišką dešrą arba knygas, šniūrelis irgi toks kaip pakulų.. Žodžiu, o užrašai irgi specialiai padaryti.. Visas įpakavimas tiesiog nepriekaištingai tobulas.

Kadangi kolegos visi užsisukę savo darbuose, neklausinėju nei iš kur jis, nei kas jį atnešė, nes iš įpakavimo matosi, kad tai nėra Lietuvos paštu siųstas siuntinukas..

Neturiu žalio supratimo nei kas man atsiuntė, nei kas ten yra..

Išsipakuoju ir viską suprantu…

Dieną prieš tą siuntinuką, bendravau su vienu žmogum, kuris nors ir nesimatome dažnai yra man sieloje gana artimas..panašios vertybės, supratimas apie verslą ir šiaip žmogiškus dalykus.

Taigi, pasakojau jam, kad labai džiaugiausi, kai skaitydama vieną knygą, kurią man per gimtadienį padovanojo mano mama apžiūrinėjau jos viršelį ir radau, kad viršelio dizainą darė būtent tas žmogus. Juk smagu, kai būna toks malonus sutapimas..

Tada man buvo pasakyta, kad yra tarsi tos knygos tęsinys ir jo viršelis taip pat to paties žmogaus darbas..berods tik užsiminiau, kad reiks tos knygos paieškoti ir nusipirkti..ir toliau kalbėjome apie darbus..

Kitą rytą radau šitą siuntinuką..argi gali būti kas nors gražiau už tokius dalykus?

Kai nustebusi dėkojau Skypu, man buvo pasakyta, kad tai yra visai normalu ir nieko stebuklingo..

O vis dėl  to kaip gera daryti gerus darbus, nors kartais tau pačiam tai gali atrodyti tik menka smulkmenėlė..

P.S. Ir dar..tas žmogus yra labai sėkminga ir daug dirbanti moteris. :)