“..Nors Maršalas laikėsi materialistinio požiūrio į pasaulį, jam patiko Dalai Lamos atsakymas, kai mokslininkai parodė jam naujausias pavienių atomų nuotraukas, tvirtindami, kad be materijos daugiau nieko nėra.

O kaip laikas?-švelniai palausė Dalai Lama. – Ar jo molekules jau matėte? ir dar prašau parodyti savastį, niekad neišblėstantį savivokos jausmą.”

(Irvin D. Yalom “Melagis ant kušetės”)

Skaitydama Jodi Picoult knygą ” Devyniolika minučių” radau vieną mintį apie laimę.

Taigi, ji sako, kad laimės formulė yra labai paprasta:

REALYBĖ padalinta iš LŪKESČIŲ.

Yra du keliai tapti laimingu- stengtis pagerinti savo realybę arba sumažinti savo lūkesčius.

Perfekcionistas, reiklus, bet labai mylintis žmones. Toks buvo Freddie Mercury, tačiau šitą žino visi, kad bent kiek juo domėjosi.

Perskaičiau buvusio Freddie Mercury asmeninio asistento Peter Freestone knygą apie Mercury beveik vienu įkvėpimu.. Peter dirbo ir buvo su juo kartu beveik 12 metų, bet nebuvo meilužiais. Jis buvo ir paskutinėmis Mercurio gyvenimo akimirkomis.

Knyga prasideda veikėjų, realių žmonių pristatymu, tarsi turiniu, kuris paaiškina kas jie buvo ir kokiu kampu susiję su Mercury. Baigiasi knyga taip pat tokiu pačiu turiniu, tik baisumas yra tame, kad prie daugelio, kurie pradžioje buvo pristatomi kaip dainininko draugai ir meilužiai šį sykį parašyta- DEAD (miręs). Tai labai sukrečia.

Tai va, dar keletas dalykų:

• Mercury ypač atsakingai rindavo CD viršelį, nes jam būdavo labai svarbu. Jis sakydavo- o juk kai matai po Kalėdų eglute daug dovanų, tai vis tik pirmiausia paimi tą, kuri gražiausiai supakuota.
• Įrašinėjant albumus beveik viskas vykdavo improvizacija. Jie nebūdavo prisiruošę visų tekstų, visų melodijų. Darbas susitelkus, studijoje duodavo dažniausiai geriausius vaisius.
• Mercury mėgdavo dovanoti draugas, giminėms brangias dovanas, tačiau niekada nekviestavo į savo šventes ir draugų, ir giminių kartu. Tai buvo tarsi atskiri pasauliai.
• Kalėdos jam būdavo tarsi atvirų durų diena- į jo namus rinkdavosi nuolat visi draugai, kas žinodavo apie tai, nebuvo nustatoma fiksuotas vakarienės laikas, tačiau Mercury Kalėdos būdavo tarsi diena, kai susitinka draugai, kurių galbūt netgi visus metus nebematei. Ateiti galėjo visi.
• Peter mano, kad Mercury per visą gyvenimą nuo pradžios iki galo perskaitė vos 2 knygas- viena pasaulinis gėjų barų gidas, o antroji toks pats gidas, tik skirtas vien JAV.
• daugelis pasaulyje galvoja, kad daina “The Show Must Go On” sukurta jau paskutinėmis Mercury gyvenimo akimirkomis, tačiau tai nėra tiesa. Taip, ji sukurta, kai Mercuty žinojo, kad tai bus jo paskutinis albumas, bet jis net ne pats rašė žodžius. Ir kai atsitiko bėda, ši daina tapo labai pranašiška, dainos žodžiai įgavo kitą prasmę. O jei mirties nebūtų buvę, tai ši daina turi gana pergalingą toną.

Vakar buvau jaukiame mergaičių vakarėlyje, kur kalbama jautriai, atvirai ir labai nuoširdžiai. Diskutavome daugybe temų ( o dar daugiau ir nespėjome aptarti, nes jau ir restorano darbo laikas baigėsi.. :) ), bet viena iš man labai įstrigusių buvo apie stiprius žmones. Kas jie tokie? Kokie jie?

Dažniausiai stipriu žmogumi vadiname tą, kuris gali atsispirti savo jausmams ir vadovautis tik protu, nustumdamas jausmą į tolimiausią širdies kampą.. Bet galbūt stiprybė yra tai, kad tu kaip tik esi atviras pats sau ir pajėgi pripažinti savo jausmą ir jį išgyventi..su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Kaip dažnai sakai sau: nepasiduok, negalima..tai nesąmonė..tai labai greit praeis..

O viskas praeina tik tada, kai išgyveni visą jausmą pilnai  (gedulą, aistrą, neapykantą). Ir tada pajauti turintis daugiau patirties, tarsi pats ūgtelėjęs.

Kuri moteris stipresnė: ar ta, kuri jau pora kartų išsiskyrusi, nes būnant ištekėjus ją aplankė nauji jausmai ir ji kaip upė išsiliejo iš krantų ir išėjo, ar toji, kuri nuo jaunystės laikų gyvena su tuo pačiu vyru, yra pavyzdinga mamytė, net nėra patenkinta judviejų su vyru santykiais, tačiau bijo net pagalvoti apie kitą jausmą?

Matyt tikrai daugelis žinojo, kad Vilniuje buvo kavinė “Suokalbis”, kurioje rinkdavosi Vilniaus bohema. Esu joje buvusi gal vieną kartą, tačiau dar prieš kokius metus sėdint “IN VINO” viena miela porelė ėjo pratęsti vakarėlio į ten ir mus labai kalbino..Atsisakėme, nuoširdžiai juokėmės, kad mus ten kvietė…nespėjome..ją uždarė.

Rinkdavosi čia poetai, dailininkai, kiti menininkai. Senoji ir jaunoji karta..

Ne taip seniai laikraštyje “Šiaurės Atėnai” skaičiau nepaprastai gražų straipsnį apie šitą kavinę. Staipsnį parašė išeivis Gint Aras (tikr.Karolis Gintaras Žukauskas), gimęs Čikagoje, baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke. Iki dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. 

Mūsuose gi rašoma šiek tiek kita gaidele, kad ši kavinė buvo jau mirusi ir praradusi senąją savo dvasią. Čia būdavo tik geriama, šūkalojama ir mušamasi..

Tačiau man labai patiko viena mintis pono straipsnyje, kad geriau buvo palaikyti tokią kavinę ir suteikti jai pagalbą, nei remti vamzdžio prie Neries gamybą. Juk tokia kavinė buvo tam tikras traukos centras ir turistams..pažiūrėti, pamatyti, pajausti bohemos dvasią.

Aš juk ir pati  daug dažniau prisimenu viešint Čikagoje aplankytus underground barus, kuriuose tamsu, gal net murzina, bet skamba gera gyva muzika, žmonės neagresyvūs, menininkai, nei beveidį prabangų restoraną.. tai tikrai senųjų laikų, neišblizginta Amerika.

Taigi, galbūt ir “Suokalbio” senoji Lietuva kažkam buvo įdomi..

Su kuo pakalbu, beveik visi žinojo ir buvo buvę “Suokalbyje”. Ir visi jį prisimena su šypsena veide. Tai nebuvo beveidė kavinė..

“Gyvenime yra daug skausmo, išvengti galima galbūt vienintelio-skausmo, patiriamo siekiant išvengti skausmo. ”

R.D.LAING

Prieš keletą savaičių Vokietijos evangelikų bažnyčios vadovė vyskupė Margot Käßmann buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Jos kraujyje rasta 1,54 promilės alkoholio.

Moteris, 4 mergaičių mama; bažnyčios, kuri Vokietijoje vienija apie 25 milijonus tikinčiųjų galva, pasninko metu vairuoja girta..

Ji iš kart savo noru atsistatydino, tačiau labai įdomus momentas yra tas, kad Evangelikų bažnyčios taryba didžiąja dauguma siūlė jai neatsistatydinti ir išreiškė visokiariopą pasitikėjimą bei palaikymą..

Vis tik pati p.Margot Käßmann nusprendė, kad jos elgesys neatitiko vertybių, kurias ji propogavo ir ji negali toliau vadovauti, nes tai gali pakenkti bažnyčios reputacijai.

Taigi, žmogus supranta ir vertina savo darbą, gerbia žmones, kurie ja pasitiki..ir juos nuvylus jis padaro sprendimus. ( Prisiminkime didžiai gerbiamų Lietuvos politikų keliones išgėrus ir jų elgesį kai juos pagauna.. atsakomybę, supratimą..)..Na, bet aš esu pasižadėjusi čia nepolitikuoti.

Vienas gražus pastebėjimas apie žmonių klaidas:

Savo atsistatydinimo kalboje vyskupė Margot Käßmann labai gražiai pasakė apie nupuolimą..( bandysiu išversti iš vokiečių kalbos, bet sunkiai gausis tai padaryti su tokiu pačiu gražiu skambesiu)- kad ir kaip žemai mes krintame, pačiame dugne vis tiek mūsų laukia Dievo glėbys..

Majai laiką matavo kitaip ir jų kalendorius skiriasi nuo mūsų šių dienų naudojamo. Ši kultūra išnyko, tačiau filosofija liko. Tai ėjimas iš vien su gamta.

Netgi didžiausi vandenynai gyvena Mėnulio ritmu, t.y. potvyniai ir atoslūgiai susiję su juo. Pagal viską mes irgi turėtume taip gyventi- juk mėnulio fazės labai veikia ligonius, augalų augimą ir t.t.

Nutolome nuo tokio laiko matavimo. Galbūt todėl, kad negyvename tame natūraliame kalendoriuje, t.y. 4 mėnulio fazės po 7 dienas ( visada 28 dienos mėnuo, o ne 28 d.,30 d., 31 d. ) ir nespėjame, laikas rodos bėga atsiskyręs nuo mūsų..

Kitas įdomus dalykas mano surastas žymaus dokumentinių filmų kūrėjo olando W.Lenssen knygoje ” Der Ruf der Mayas” tai, kad kryžius buvo naudojamas visiškai vienodomis kraštinėmis, o ne toks, koks dabar naudojamas bažnyčiose. Kodėl?

O gi todėl, kad jie manė, kad Žmogus yra Visatos centras ir jis turi gyventi ČIA ir DABAR.

Keturios vienodos linijos vaizduoja keturias vėjo kryptis, kurių viduryje stovi Žmogus ir jis yra visiškoje pusiausvyroje. Taip pat buvo aiškinama, kad viršutinė strėlytė yra energija iš Dangaus, apatinė- iš Žemės, o strėlytė iš kairės einanti iki dešinės galo yra bėgantis Laikas. Žmogus ir vėlgi stovi pačiame centre tarp viso to, kad duoda jam gyvenimą ČIA ir DABAR.

Vos prieš 20 metų Gvatemaloje toks vienodų kraštinių ilgio kryžiaus laikymas buvo katalikų bažnyčios griežtai baudžiamas, todėl tie, kurie tiki majų filosofija gamindavo tokį lankstų kryžių, kuris reikalui esant atrodydavo kaip katalikų, t.y. susikryžiavęs 2/3 aukštyje, o tikrintojams išėjus iš kambario jie vieną kraštinę užlenkdavo, kuri būdavo ant vyrių ir tada žmogus turėdavo savo tikėjimo kryžių su vienodomis kraštinėmis..

Anot vienos labai žymios astrologės nereikia nešioti tradicinio katalikiško kryžiaus kaip papuošalo..tai tarsi “ant savęs” užsidėti likimo kryžių..gyventi ir taip nėra labai lengva, todėl patys neturėtume savo noru kryželio dėtis..

Toks klausimas (tik su kitos šalies miesto pavadinimu) kabėjo skelbimų lentoje netoli oro uosto . Tai buvo Sietle, Jungtinėse Amerikos valstijose, 1971 metais, kai miestą sukrėtė didelė krizė, t.y. didžiausias miesto darbdavys Boeing sumažėjus užsakymų buvo priverstas drąstiškai sumažinti darbuotojų skaičių ir iš 100 tūkstančių atleido net 62 tūkstančius žmonių. Visas miestas ištuštėjo, namai aplink miestą taip pat stovėjo tušti.

Panašiai šiuo metu matyt yra ir Lietuvoje.

Išvažiuoja nepaprastai didelis žmonių kiekis..ir super daug  tų, kurie darė čia verslą arba dirbo gerose kompanijose, yra baigę mokslus ir tikrai užsienyje nedirbs tik nekvalifikuoto darbo.

Tam tikra prasme žiauriai gaila kai sėkminga PR specialistė išvyksta į Prancūziją, ilgalaikė įdomaus žurnalo redaktorė išvažiuoja į Tailandą, sėkmingas inžinierius į Ameriką, bet žmogiškai galima tik pasidžiaugti už juos, nes gyvenimas kiekvienam duotas tik vienas ir dėl to, kad “išgelbėti” Lietuvą jo aukoti tikrai neverta..

O beje, dėl šviesų išjungimo paskutiniajam paliekančiam Lietuvą yra labai rimtas pasiūlymas, nes juk po sausio 1 dienos  elektros energija taps LABAI brangi..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..