Rasa Martens

Majų kalendorius ir kryžius

Majai laiką matavo kitaip ir jų kalendorius skiriasi nuo mūsų šių dienų naudojamo. Ši kultūra išnyko, tačiau filosofija liko. Tai ėjimas iš vien su gamta.

Netgi didžiausi vandenynai gyvena Mėnulio ritmu, t.y. potvyniai ir atoslūgiai susiję su juo. Pagal viską mes irgi turėtume taip gyventi- juk mėnulio fazės labai veikia ligonius, augalų augimą ir t.t.

Nutolome nuo tokio laiko matavimo. Galbūt todėl, kad negyvename tame natūraliame kalendoriuje, t.y. 4 mėnulio fazės po 7 dienas ( visada 28 dienos mėnuo, o ne 28 d.,30 d., 31 d. ) ir nespėjame, laikas rodos bėga atsiskyręs nuo mūsų..

Kitas įdomus dalykas mano surastas žymaus dokumentinių filmų kūrėjo olando W.Lenssen knygoje ” Der Ruf der Mayas” tai, kad kryžius buvo naudojamas visiškai vienodomis kraštinėmis, o ne toks, koks dabar naudojamas bažnyčiose. Kodėl?

O gi todėl, kad jie manė, kad Žmogus yra Visatos centras ir jis turi gyventi ČIA ir DABAR.

Keturios vienodos linijos vaizduoja keturias vėjo kryptis, kurių viduryje stovi Žmogus ir jis yra visiškoje pusiausvyroje. Taip pat buvo aiškinama, kad viršutinė strėlytė yra energija iš Dangaus, apatinė- iš Žemės, o strėlytė iš kairės einanti iki dešinės galo yra bėgantis Laikas. Žmogus ir vėlgi stovi pačiame centre tarp viso to, kad duoda jam gyvenimą ČIA ir DABAR.

Vos prieš 20 metų Gvatemaloje toks vienodų kraštinių ilgio kryžiaus laikymas buvo katalikų bažnyčios griežtai baudžiamas, todėl tie, kurie tiki majų filosofija gamindavo tokį lankstų kryžių, kuris reikalui esant atrodydavo kaip katalikų, t.y. susikryžiavęs 2/3 aukštyje, o tikrintojams išėjus iš kambario jie vieną kraštinę užlenkdavo, kuri būdavo ant vyrių ir tada žmogus turėdavo savo tikėjimo kryžių su vienodomis kraštinėmis..

Anot vienos labai žymios astrologės nereikia nešioti tradicinio katalikiško kryžiaus kaip papuošalo..tai tarsi “ant savęs” užsidėti likimo kryžių..gyventi ir taip nėra labai lengva, todėl patys neturėtume savo noru kryželio dėtis..

Gal paskutinis Lietuvą paliekantis žmogus galėtų užgesinti šviesas?

Toks klausimas (tik su kitos šalies miesto pavadinimu) kabėjo skelbimų lentoje netoli oro uosto . Tai buvo Sietle, Jungtinėse Amerikos valstijose, 1971 metais, kai miestą sukrėtė didelė krizė, t.y. didžiausias miesto darbdavys Boeing sumažėjus užsakymų buvo priverstas drąstiškai sumažinti darbuotojų skaičių ir iš 100 tūkstančių atleido net 62 tūkstančius žmonių. Visas miestas ištuštėjo, namai aplink miestą taip pat stovėjo tušti.

Panašiai šiuo metu matyt yra ir Lietuvoje.

Išvažiuoja nepaprastai didelis žmonių kiekis..ir super daug  tų, kurie darė čia verslą arba dirbo gerose kompanijose, yra baigę mokslus ir tikrai užsienyje nedirbs tik nekvalifikuoto darbo.

Tam tikra prasme žiauriai gaila kai sėkminga PR specialistė išvyksta į Prancūziją, ilgalaikė įdomaus žurnalo redaktorė išvažiuoja į Tailandą, sėkmingas inžinierius į Ameriką, bet žmogiškai galima tik pasidžiaugti už juos, nes gyvenimas kiekvienam duotas tik vienas ir dėl to, kad “išgelbėti” Lietuvą jo aukoti tikrai neverta..

O beje, dėl šviesų išjungimo paskutiniajam paliekančiam Lietuvą yra labai rimtas pasiūlymas, nes juk po sausio 1 dienos  elektros energija taps LABAI brangi..

Apie mūsų religiją..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..