Visur dabar daug diskutuojama apie viešbučių kainas Europos krepšinio čempionato metu ir žinoma, viešbučiai aptarinėjami kaip didieji lupikautojai, kurie pakėlė kainas kelis kartus ir tokiu būdu nori tik pasipelnyti. Žodžiu, skriaudžia vargšus turistus ir daro Lietuvai gėdą prieš visą pasaulį. Beje, nutylima, kad kuo daugiau gaunama pajamų, tuo daugiau sumokama valstybei mokesčių.

Taigi, noriu keletą žodžių apie tai tarti ir aš. Žinoma, galiu kalbėti tik apie savo viešbutį, tačiau žinau ir keleto mūsų kolegų Vilniuje nuomonę šiuo klausimu.

Visų pirma, viešbučiai Vilniuje čempionato metu kainų nekėlė, o galbūt tik mažiau duoda nuolaidų ir stengiasi parduoti kambarius standartine kaina, kas buvo jau retenybė paskutinius 2 metus ištikus krizei.

Antra, viešbučiai nedaro vienadienio biznio ir tikrai negalvoja, kad krepšinio čempionatas ( 2 savaitės ) išgelbės juos amžiams, todėl visų pirma paiso savo ilgalaikių partnerių interesų ir jiems taip pat parduoda kambarius pagal sutartines kainas.

Trečia, jei kituose Lietuvos miestuose viešbučiai ir užsikėlė kainas, tai beje vistiek turbūt pavertus į eurus svečias mokės mažiau nei tektų mokėti kitoje Europos šalyje tokio čempionato metu.

Ketvirta, visuose kituose Europos miestuose VISI viešbučiai parodų, sporto varžybų metu kelia kainas stipriai. Ir jokių diskusijų nebėra.

Penkta, viešbučiai irgi ruošiasi čempionatui, investuoja lėšas tam, kad sutiktų svečius kuo geriausiai ir jie išsivežtų puikų įspūdžių apie mūsų servisą.

Niekada nereikia pamiršti, kad net ir turtingiausios pasaulio šalys nori turėti kuo daugiau turistų, nori, kad jie išleistų šalyje kuo daugiau pinigų, nori, kad jie vėl sugrįžtų.

Mes to norime  taip pat.

Ir dar..kaip būtų visiems gera, kad tokių didelių renginių Lietuvoje būtų kuo daugiau. Tada būtų mažiau bankrotų, mažiau atleistų iš darbo žmonių ir turbūt mažiau išvažiuojančių iš Lietuvos piliečių.

Tęsiu vakarykštį pasakojimą apie Londono viešbutį..tik šiandien apie gėles..

Kadangi atvykome praėjus vos kelioms dienoms po Tėvo dienos, vyro dukra nutarė jį pasveikinti padarydama siurprizą, t.y. padėti jam didelę gėlių puokštę su atviruku.

Viešbučio darbuotojai pasakė, kad jokių problemų ir jie viską suorganizuos iki mums atvykstant. Nusiuntė dieną prieš tekstą, suderino atvirutės vaizdą, nusiuntė pinigus, t.y. nuo jos kreditinės kortelės buvo nuskaičiuota sumelė už didelę gėlių puokštę. Ji netgi gavo nuotrauką kaip atrodo kambaryje padėta puokštė su atviruku.

Atvykstame gana vėlų vakarą…gėlių nėra, tačiau tik Judith (vyro dukra) žino, kad jos turėjo būti. Girdžiu, kai ji kitame kambaryje angliškai šnekasi. Paaiškėja, kad viešbučio darbuotojai turbūt sumaišė kambarius ir nunešė ne ten. Bet į kur nunešė nebežino ir gėlių neranda..

Judith tylomis kalbasi ir prašo jų suorganizuoti, kad gėlės bent jau ryt ryte būtų atneštos..kitą rytą išeiname pusryčiauti, o gėlių nėra. Grįžtame vakare, gėlių vėl nėra..

Girdžiu, kai kitame kambaryje kalbasi telefonu ir jau šiek tiek griežčiau prašo viską organizuoti kuo galima greičiau..

Dar kitą dieną ryte beldimas į duris. Atidaro mano vyras.  Įėjęs portjė pražygiuoja pro jį ir iškilmingai dovanoja man gėles.

Mano vyras žiūri ir nesupranta, kokį gi čia gerbėją turiu..:) Judith žiūri išpūstomis akimis ir žinoma, papasakojus visą istoriją skaniai juokiamės.

Beje, puokštė buvo nuostabi.. Tėtė laimingas gavęs iš dukros dovaną.

P.S. Pagalvojau, kad jei pas mus taip nutiktų, nes klaidų pasitaiko visiems, mūsų portjė dar tą patį vakarą lėktų į Konarskio gatvės turgelį ir parvežtų gėlių, kad tik svečiams nesugadinti šventės.. O Londone gėlių turgelių daugiau nei čia..

Aš visada noriu keliaudama gyventi kuo geresniame ir prabangiasneme viešbutyje, kad galėčiau kažko išmokti, pasisemti idėjų ir savajam.

Šį kartą viešėdami Londone apsistojome naujai renovuotame viešbutyje, kuriame labai seniai buvo miesto Rotušė, o dabar 5 žvaigždučių viešbutis, kuriame viena para gyventi kainuoja apie 600 svarų. Žodžiu, dvelkia prabanga.. Iš karto pasakysiu, kad mokėjome daug mažiau, nes vyro dukra dirba turizmo srityje Londone ir inspektuoja viešbučius, todėl ji gavo jį už special kainą.

Atvykstame vakare, viskas ramu..kambarys viršutiniame aukšte ( paskui lyjant lietui dėl to negalėsime miegoti, nes skarda barška taip stipriai ir garsiai..).

Viskas blizga, šviečia ir dvelkia švara.

Kadangi mūsų apartamentas sudarytas iš dviejų dviviečių kambarių, kuriuos jungia virtuvė, aš pirmiausia apžiūriu ją. Baltas lakas, naujausias kavos aparatas, skalbimo mašina, indai, rankšluostėliai, vanduo prabangiausiuose buteliuose ir t.t. Žodžiu, ko tik širdis geidžia. Bet svarbiausia viskas atrodo minimalistiškai ir gražiai, interjere yra nemažai ir art deco elementų.

Ir štai pradžia… grindimis bėga tarakonas..cypiu aš, mano vyro dukra. Jis sutvarko reikalą greitai ir toliau sėdime tylūs. Iš tiesų, lyg ir nebūtų tragedijos, nes tai nutkti gali visiems- Azijoje jų pilna, ne taip seniai ir mes sovietiniuose daugiabučiuose begyvendami matydavome jų nemažai, kad ir kokioje švaroje begyvenome. Tačiau viduje jau tasai švaros pojūtis dingo visiems laikams. Be to, prie mano lovos ant žemės guli nustabiai baltas kailinis kilimukas, ant kurio, žinoma, jau niekada nelipsiu, nes galvoju, kad ten gali gyventi ar bent jau pasislėpti tarakonas. Taigi, geriausia neparinkti viešbučiuose pūkuotų, ilgaplaukių pagalvėlių, užklotų, kilimų ir t.t., nes tai esant net menkiausiai abejonei asocijuosis su nešvara.

Vonios kambarys visas stiklinis, gražiai įsipaišo į kambarį, optiškai jį paridina..Idomu tai, kad užuolaidėles užtraukti galima ne iš vidaus esant vonoje ar tualete, o tik iš kambario pusės. Žodžiu, besilankantis “TEN” pats neturi teisės nuspręsti ar jis nori, kad jį matytų partneris duše, sėdint ant puodo ir t.t. Tą sprendimą daro pasilikęs kambaryje..

Vonios kambaryje stovi nuostabi sidabrinė vaza, daug įvairios kosmetikos..bet nėra padidinančio veidrodžio ir gana tamsu. O svarbiausia, kad nėra rozetės, kur įjungti plaukų džiovintuvą. Pastarasis įdėtas į spintą, esančią koridoriuje, tačiau ten nėra rozetės taip pat. Rozetės, kurias radau tinkamas įjungti plaukų džiovintuvui išdėliotos taip, kad tada nematau nei vieno veidrodžio jei fenas veikia..gerai, kad plaukai mano trumpi, užteks ir mažyčio mano veidrodėlio iš rankinės.

Visa naujausia technika veikia nepriekaištingai, tačiau išėjus iš vieno kambario ir išsiėmus elektroninį raktą ir jungiklio, ir kitame sujungtame kambaryje išsijungia visos šviesos, nesvarbu, kad ten raktas idėtas į jungiklį, o tas apartamentas skirtas gyventi tikrai ne 2 žmonėms. 

Oro kondicionieriai juos įjungus pučia orą tiesiai į lovoje gulinčio žmogaus galvą. Tai irgi neapgalvota..

Žodžiu, kai lankaisi viešbutyje ekskursijoje ir apžiūrinėji kambarius, apie jį pamanytum, kad tai vienas iš įdomesnių, nuostabių viešbučių. Žiūrint į kiekvieną lempa, baldą ir techniką negali nesuvokti, kad tai nepaprastai brangūs daiktai ir investicija buvo begalinė.

Tačiau pritrūko paprasto pamąstymo: o kaip ten bus gyventi svečiui?

Ar patogu?

P.S. Juokelį apie gėles šiame viešbutyje parašysiu ryt..

Šiandien gavau laišką nuo porelės iš ateities, kuri prisimena ir man pasakoja apie įvykius, kurie dar tik bus.. Gal tos didelės pūgos atnešė mums stebuklingas galias? Paskaitykite patys..

“Su automobiliu įvažiuojame į Vilniaus senamiestyje esantį erdvų vidinį kiemą.

Kiemas apklotas balto puraus sniego, o didingos pastato kolonos spindi nuo įvairiaspalvio apšvietimo. Palikę automobilį einame link restorano. Terasoje dega laužas, linksmai nusiteikusi restorano svečių porelė išėjusi parūkyti šnekučiuojasi ir gurkšnoja Porto vyną….. pro besivarstančias restorano duris girdėti skambanti saksofono muzika, o šalia esančios virtuvės kepamų kepsnių kvapai vilioja sugrįžt atgal prie stalo. Buvome  nusiteikę suvalgyti skanų kepsnį su argentinietiško vyno taure. Gyva muzika ir visiems patiekalams 15% šventinė nuolaida, kuždėjo: imk sultingą, minkštą limuzino steiką ir kas gali būti geriau? …. bevartant meniu saksofonistą pakeitė pianino melodijos ir…..  šį kartą nutarėme pasinaudoti išskirtiniu Valentino dienai sukurtu meniu, nes mums jis pasirodė netradicinis ir tikrai neapsirikome:

Vietoj tradicinės šampano taurės – sausas Portas su toniku ir rojaus obuoliukais

Aštrių krevečių užkandis ir portugališkas Vinho Verde

Figos su „Foie gras“  ne su  vėlyvo skynimo vynuogių derliaus vynu kaip įprasta, o su baltu Porto vynu..

Prieš kepsnį šaukštelis šerbeto…

Antienos kepsnį sudorojome užgerdami sodriu raudonu vynu ir jau tada buvome išsišiepę iki ausų J

Nesame dideli desertų gerbėjai, bet juodasis šokoladas su 10 m. Porto vynu – gėris….

Šalia sėdintis vyras džiaugėsi limuzino kepsniu, bet mes sugrįšime to kepsnio kitą kartą, o Valentino dieną atšvęsti portugališkai ne kasdieną gi…

Galite mums paskambinti, papasakosim smulkiau: 8-699-16781

                                                                               Porelė gerbėjų iš ateities

Dar priminsiu kad: visiems patiekalams per Valentino dieną buvo 15% nuolaida, o specialiai šiai dienai sukurto meniu kaina 127,50Lt.

Vietas rezervuoti galima: 852121389 , 8-699-16781 , linas.g@mabre.lt

 Geros artėjančios Valentino dienos šventės!”

“Mabre viešbutis”- štai kokiu pavadinimu yra Lietuvoje knyga.

Iš pat pradžių išgirdusi iš savo kolegės klausimą ar jau mačiau tokią knygą pamaniau, kad ji juokauja, tačiau įsijungusi kompiuterį radau man atsiūstą nuordą, kad yra išleista poetės Juditos Vaičiūnaitės memuarinės prozos knyga- “Mabre viešbutis”. Va taip!

Visus darbus metusi nuvažiavau į Rašytojų Sąjungą jos nusipirkti. Ir kai paėmiau į rankas šią knygą supratau, kad tikrai dažnai gyvenime nutinka stebuklų- knygoje netgi yra eilėraštis, kuris yra apie mūsų kiemelį. Žinoma, tada, kai apleistame name 1954 metais gyveno poetė, tas kiemelis buvo jos..ir taip visų, kurie kažkuriuo metu ten buna..

Knygos puslapiuose ( nuo 95 iki 102 psl. ) rašoma apie pastatą, apie kaimynus, apie tai, kad šiuo metu yra, t.y. apie mūsų viešbutį ir restoraną “Hazienda”, apie kiemelį, jo medžius, apie pasimatymus prie vartų..esu nepaprastai dėkinga jau mirusiai poetei už šią istoriją.

Kartais pasimetęs kasdienybėje net nesuvoki, kad darai kažką, kas įsimena kitam žmogui.. mes turbūt esame vienintelis viešbutis Lietuvoje, kuris savo pavadinimą gali išvysti ant knygos viršelio ir tai ne užsakyta, o paties žmogaus pasirinkta..poetė pavadinimą buvo parašiusi nelygia rašysena  ir tas pavadinimas rašytas ranka yra išspausdintas ant viršelio..

Viešbučių lygių ir jų skirstymą į žvaigždutes tikrai žinome daugelis.

Tačiau netgi ir tarp tiek pat žvaigždučių turinčių viešbučių egzistuoja dideli skirtumai. Skiriasi tiek vienoje šalyje esančių viešbučių lygis, tiek skirtingų šalių tiek pat žvaigždučių turintys viešbučiai, pvz. Turkijoje ar Egipte 4 žvaigždutės toli gražu neprilygsta Vokietijos ar Lietuvos 4 žvaigždučių viešbučio lygiui.

Dažnai būna ir tai, kad viešbučiai atitinka parašytus raštiškai techninius reikalavimus, kurie reikalingi gauti vieną ar kitą žvaigždučių kiekį, tačiau aptarnavimo srityje yra arba geresni arba blogesni už turimą žvaigždučių kiekį.. Žodžiu, tema neišsemiama ir diskutuoti galima daug.

Tačiau šiandien norėjau prisiminti vieną labai juokingą istoriją, kuri parodo, kad viešbučiai gali būti netgi skirstomi pagal kiekvieno žmogaus asmeninius lūkesčius.

Tai nutiko Vokietijoje. Vienas jaunas ( 32 metų ) vaikinas, ką tik apsigynęs daktaro mokslinį laipsnį įsidarbino ir darė staigią karjerą dideliame pasauliniame koncerne ir žinoma, pakliuvo tiesiai į koncerno valdybą. Valdybos nariams komandiruočių metu yra užsakoma viešbučio kambariai pagal korporatyvinį tarifą, t.y.suderintos sutartinės kambarių kainos ir netgi jeigu turi duoti aukštesnės klasės kambarį, nes sutarto nėra laisvo- kaina lieka galioti tokia pati.

Žodžiu, tam vaikinui sekretorė užsakė kambarį viešbutyje Miunchene ir jis nuvykęs gavo kambario raktus. Koncerno politika yra visada imti tik 4 žvaigždučių viešbučius ir neišlaidauti, nors jie skraido visi už Europos ribų tik biznio klase ir t.t.

Vaikinas nueina į viešbučio kambarį ir suvokia, kad ne ten pataikė- kambarys gražiausias ir labai didelis, gyvų gėlių puokštė, vaisių lėkštė, chalatai, šlepetės ir t.t. Jis daug keliavo, bet tokio dar nematė.

Žodžiu, jis supranta, kad tai yra tikrai liukso klasės kambarys ir iš pradžių galvoja, kad gal nieko niekam nesakyti ir tiesiog pagyventi tame super kambaryje ir nieks nepastebės.

Tačiau po kelių minučių ateina suvokimas, kad galbūt apsiriko jis pats ir išvažiuojant jo koncernui  bus išstatyta daug didesnė suma už tą liukso, o gal netgi prezidentinį numerį. Tada jau teks mokėti už tai pačiam, o to nenori turbūt nieks.

Pasiėmęs savo lagaminus vaikinas nusiledo į regsitratūrą ir sako:

- Jūs man davėte ne tą kambarį.

- Jūs iš kompanijos “X”?- sako administratorius.-Tai kambarys tas jums ir buvo rezervuotas. Ar jums jis netinka?

-Man viskas tinka, bet aš noriu paprasto vienviečio kambario, o ne liukso.-sako jis.

- Sere, tai mūsų pats paprasčiausias vienvietis standartinis kambarys, jei norite mes jums parodysime liukso klasės numerį..

-Ne, ačiū.Esu labai laimingas. -pasakė jis ir vėl leido nunešti portje lagaminą į kambarį.

Šiandien vakare vėl terasoje gros saksofono muzika ir bus nuostabus meniu.

Tačiau norėjau papasakoti vieną gražų nutikimą, nutikusį praeitą ketvirtadienį ir sujaudinusį daugelį mūsų restorano darbuotojų..

Man rodos, kad mes tik galime prisiminti savo tėvus šokančius restorane, vakarienės metu, be jokios progos.. Dažniausiai dabar jau taip nebūna. Arba turi būti kažkokia didelė šventė, arba tai turi būti baras- klubas. Tada žmonės šoka..O šiaip restorane turbūt nemačiau jau kokia 20 metų..

Taigi, tą vakarą gražiai temo, restorane ant stalų kaip ir visada degė žvakutės, ant žalios mūsų pievelės grojo graži ir romantiška saksofonisto Vytauto Mockūna atliekama muzika..ir staiga viena pagyvenusių žmonių porelė pakilo nuo savo staliuko ir pradėjo šokti..Tos akimirkos žavesio matyt nepamirš ilgai tiek kiti svečiai, tiek visi darbuotojai..

Ta elegantiška pora buvo mūsų viešbutyje gyvenantys prancūzai..

Taigi, visiems romantikams šios savaitės pabaigos ( šiandien ir ryt nuo 18 val.) mūsų terasos grilio meniu:

Užkandis
Skrudinta poliarinė duonelė su sardinijos paštetu

Karštas užkandis
Mini aštuonkojis su cukinija ir citrina ant iešmo

Karšti patiekalai
Ėriuko nugarinė ir baklažanų suktinukai su olandišku padažu, pagardintu mėtomis
Sviestažuvės filė, marinuota su apelsinais ir pipirais su moliūgų griežinėliais nuo griliaus

Desertas
Jamaikos bananai su ledais ir romo skonio karamele

Meniu kaina: 89,90 Lt.

Nepaprastai gražu, kai vos tik įžengus į viešbutį išgirsti gyvos muzikos garsus. Dažniausiai tai būna pianino garsai, kažkur fojė stovi nuostabaus grožio piano ir groja muzikantas. Kartais prie jo prisėda ir viešbučio svečiai.. Tikiu, kad kažkada mūsų viešbučio svečiams galėsiu pagroti ir aš. Kol kas gyvos muzikos garsai vakarais džiugina mūsų restorano lankytojus ir groja jiems tikri profesionalai. Tiesa, kartais restorane groja ir svečiai..pamenu vieną labai įžymų chirurgą Lietuvoje ir ne tik. Jam prisėdus prie pianino po vakarienės, salėje kiti svečiai net nusčiuvo kai šis pradėjo groti. Nieks nesitikėjo, kad žmogus, puikiai operuojantis dar gali ir taip valdyti pianino klavišus.

Gal Rugsėjo 1-osios paįtakota, galvoju vėl atnaujinti savuosus mokslus. Man nepaprastai patiko mokytis groti, nors pradėjau tai daryti tik prieš kelis metus. Namie stovi pianinas “Steinway&Sons”, kuris jau pasiilgo garsų.

Daugiau nei metus negrojau..

Vienoje knygoje perskaičiau labai trumpą istoriją apie “Steinway”, kuri privertė dar labiau pamilti savo instrumentą. Ši kompanija buvo įkurta Henry Engelhardt Steinway ir jo sūnų, Niujorke, 1853 metais. Iki tol ponas Steinway gyveno Vokietijoje, iš pat pradžių dirbo staliumi, bet kaip savo hobi pagamino fortepijoną, kuris tuoj pat laimėjo prizą, kaip puikus produktas. Taigi, iki savo išvykimo į Niujorką, 1850 metų, jie pagamino tik 482 pianinus.

Niujorke verslas vystėsi gana sėkmingai. Jau 1859 metais kompanija galėjo parduoti 500 pianinų. Pardavimai toliau augo. Buvo pastatytas didelis fabrikas ir vienas iš brolių ėmęsis vadovauti kompanijai nusprendė, kad reikia skirti daug daugiau dėmesio pianino priartinimui prie žmonių, t.y. dabar vadinamui marketingui.  Steinway norėjo ne tik kokybės prasme tapti Nr.1 pasaulyje. Visų pirma įžymūs muzikai buvo paprašyti nuolat pasakyti kokį nors gerą žodį apie instrumentą, net jei tai būtų tik vienas trumpas sakinys-”Aš groju Steinway”. Žinoma, ypatingas dėmesys buvo skiriamas, kad muzikai, kurie tai daro, jaustųsi gerai ir kompanija pildė visas jų užgaidas, kurios niekuo nesusijusios su grojimu, pvz. pasimetus lagaminui Steinway agentūra jo ieškodavo pati ir pristatydavo.

Iki dabar yra išlikę patys svarbiausi kokybės dalykai, kurie sukuria specialią aurą šiems pianinams: 80 procentų produkcijos gaminama rankomis. Fortepijonas susideda iš 12.000 detalių. Pianinai daromi tik iš masyvaus medžio, kuris prieš perdirbant jis turi džiūti 2 metus. Fortepijonui pagaminti reikia 1 metų. Taigi, dabar pagaminama apie 3.000 instrumentų per metus. Per visą kompanijos 150 metų istoriją yra pagaminta apie 570.000 pianinų. Kalbant apie fortepionus, jie turi 87 procentus pasaulinės rinkos. Instrumentai “gyvena” 100 metų.

Argi turint tokį instrumentą nebūtų nuodėmė palikti jį stovėti tik kaip baldą?

Pagaliau galiu šiek tiek ramiau atsikvėpti, nes jau galutinai pabaigėme “Mabrės” viešbučio remontus. Buvome vienas iš pirmųjų privačių Vilniaus senamiesčio viešbučių ir tai savotiškai užduoda mums nemažą užduotį ir toliau būti išskirtiniu.

Ir ne vien tik naujas interjeras ar mūsų išskirtinis viešbučio kiemelis daro ” Mabrę” kitokia. Vis tik didžiausia vertybė yra personalo nepaprastai didelės pastangos suteikti svečiams geriausią paslaugą. Ne tik svečiai, tiekėjai, bet ir mūsų konkurentai tai pabrėžia.

Na, bet sugrįžtu prie pačio viešbučio atnaujinimo. Į vidaus rekonstrukciją , baldus ir kitą įrangą buvo investuota per 2,5 mln. litų. Projektą parengė architektė Agnė Balkevičiūtė ir mes su ja labai sėkmingai dirbome. Priimant dizaino sprendimus, ypatingas dėmesys buvo skirtas senamiesčio atmosferai išlaikyti, bet taip pat neatsilikti nuo modernių technologijų ir šiuolaikinio dizaino sprendimų. Baldus gamino UAB“ Baldora“, kuri mums iš pasaulinės baldų parodos Kelne specialiai parvežė faneruotos reljefinės plokštės,kuri unikalių technologijų dėka turi natūralios faneruotės reljefinį paviršių. Išgaunami raštai pavadinti primenančiais tikrąją gamtą pavadinimais, tokiais kaip „bangos“, „vandenynas“, „mozaika“, „meldai“.
Viešbučio holus ir keletą liukso klasės kambarių papuošė žymaus Lietuvos menininko Vlado Mackevičiaus tapytos freskos. Vladas dirbo tarsi išprotėjęs- netausodamas savęs ir aš nepaprastai už tai esu jam dėkinga. Jis atsižvelgė į bendrą stilistinę visumą ir sujungė praeitį su dabartimi.
Visuose viešbučio kambariuose, restorane bei viešose erdvėse yra įrengtas bevielis inteneto ryšys ( kad visi ir visada galėtų paskaityti mano BLOG’ą :) ), sumontuoti plokščiaekraniai televizoriai ir oro kondicionieriai.

Labai džiaugiuosi, kad netrukus viešbutyje duris atvers ir prabangus grožio salonas. Jame šeimininkaus ne tik Vilniuje žinomas kirpimo meistras Zbignev Koliato. Čia veiks ajurvedinio masažo ir kūno procedūrų kabinetas.

Vytauto ( viešbučio vadovo Vytauto Jonėno) mintis, kad mes stengiamės, kaip ir prieš 13 metų išlikti ramybės, komforto ir elegancijos uostu Vilniaus senamiestyje ir mums tai pavyksta, yra geriausias viso mūsų daromo darbo apibūdinimas.

Šį savaitgalį nusipirkau labai įdomią knygą apie viešbutį- “Viešbutis Babilonas- prabangaus viešbučio ekstravagancija ir chaosas”. Knygos autoriai- anonimas, penkių žvaigždučių viešbučio vadybininkas, šioje srityje dirbantis jau penkiolika metų, ir literatūrinių apdovanojimų pelniusi žurnalistė Imogen Edward-Jones. Ilgametis vieno iš garsiausių pasaulio viešbučių darbuotojas leidžia skaitytojui ištisą parą stebėti prabangaus viešbučio gyvenimą. Knygos istorija paremta tikrais faktais.

Pirkdama šią knygą nelabai tikėjausi, kad ji bus tikrai tokia atvira ir nepaprastai teisinga. Skaičiau ir juokiausi, nes daugelis dalykų tikrai būdingi kiekvienam viešbučiui, kad ir kur jis bebūtų- Londone ar Vilniuje. Juokiausi ir dėl to, kad nemažai epizodų esu pati išgyvenusi mūsų viešbutyje ” Mabre” ( www.mabre.lt ), nemažai tokių nutikimų išgyvenau pati keliaudama.

Šiandien su kolegomis darbe kalbėjomės, kad ši knyga tikrai labai įdomi ne tik mums, viešbučių ir restoranų srities darbuotojams, bet ir šiaip žmonėms, kurie vienu ar kitu būdu tampa viešbučio ar restorano klientais kurioje nors pasaulio šalyje.

Be to, Lietuvoje ši knyga turi ir tam tikrą edukacinę vertę, nes tikrai nėra daug literatūros apie viešbučius lietuvių kalba. Viešbučių ir restoranų tiek daug, kad trūksta bent jau mandagiai bendraujančio personalo, o ką jau kalbėti apie angliškai ar vokiškai kalbantį ir skaitantį ..