Štai taip Vokietijoje, Diuseldorfo oro uoste reklamuojama šiame mieste vyksianti Eurovizija.

Žiauriai faina: bagažo laukimo salėje visi stovi ir žvilgsnius nukreipia į bagažo juostą, kuriai pajudėjus iš vietos, pirmasis lagaminas yra šitas didelis kubas su Eurovizijos reklama. Ir taip gal 20 takelių, kasdien šimtai tūkstančių žmonių..

Pamato VISI.

Viskas gana estetiška, paprasta ir į temą- kubas tarsi lagaminas.

Berlyne vienas vietinis restoranėlis, t.y. jo savininkė nusprendė įrengti papildomą salę restorane, kur vaikai neįleidžiami. Kaip yra nerūkymo zona, taip čia yra ir zona be vaikų.

Taip visų pirma norėta apsaugoti tuos, kurie nori ramiai pasėdėti, pavalgyti ir jiems garsiai krykštaujantys bei bėgiojantys vaikai tarp staliukų nekelia apetito. Svečiai skūsdavosi, kad klyksmai, riksmai tiesiog per dideli.

Diskusijos vyksta karštos, bet įdomu tai, kad nemažai tėvelių, kurie patys turi vaikus, bet labai palaiko šią idėją. Jų argumentas toks- mes irgi norime pabūti tylumoje, ramiai pavalgyti ir todėl jei pavyksta išeiti į restoraną palikus vaikus auklei, jame jau norisi tik ramybės, o ne vėl to pačio- t.y. vaikų.

Čia man vėl panašu kai užkietėję rūkoriai visai sveikina idėja, kad restoranuose negalima rūkyti, nes anot jų- rūko mažiau, o ir drabužiai neprisigeria to dūmų kvapo.

Žinoma, visokių vaikų būna. Juk kiti restorane elgiasi labai tvarkingai, ramiai ir mandagiau nei kiti suaugę. Be to, manau, kad būtina pagalvoti kuo vaikus užimti restorane, t.y. būtina turėti žaidimų, spalvinimo knygelių ir t.t. Tada jie net valgyti “neturi kada”..o ką jau kalbėti apie spygavimus ir t.t. mes pvz. net vaikų meniu esame padarę kaip spalvinimo knygelę, kurią jie gali po to išsinešti, nes nespėja visko nuspalvinti.

Man patinka vaikai restorane.

Aš ir pati prisimenu kaip mane senais gerais laikais teta nusivedė su pusesere į restoraną Druskininkuose. Mokėmės taisyklingai laikyti šakutę, servetėlę ir stebėjomes, kad ne mama, o padavėjas atneša mums maistą. Įspūdis begalinis..

Visai neseniai paštu gavau laišką iš Vokietijoje esančios parduotuvės internete. Tai įžymių dizainerių drabužių išparduotuvė internete – “Dress for less“.

Laiške rašoma maždaug taip:

“Miela Rasa, mes Jūsų labai pasiilgome! Praeityje Jūs mielai ir dažnai pas mus apsipirkdavote, tačiau paskutiniu metu mes Jūsų čia jau nesutinkame ir dėl to mums labai liūdna.

Užsukite pas mus ir vėl. Kitam pirkiniui Jums dovanojame 10 EUR ir daiktų siuntimą iki Jūsų nemokamai.

Mes džiaugsimės Jūsų sugrįžimu ir jau dabar linkime Jums geros nuotaikos apsiperkant.

Nuoširdžiai Jūsų- Drees-for-less komanda”.

Taigi, iš šito laiško aišku, kad kompanija nemiega ir seka savo klientą. Antra, kad jiems negaila padovanoti apie 20 EUR, kad klientas vėl būtų su jais. Juk žinoma, kad jau esamą klientą yra pigiau išlaikyti nei surasti naują, tačiau daugelis iš mūsų koncentruojasi ieškoti tik naujų, o senųjų nevertiname tiek, kiek vertėtų.

Esu gavusi panašaus pobūdžio laišką ir iš “AOL“, iš drabužių kompanijos “ELEGANCE”.

Yra ko pasimokyti iš jų ne tik kalbant apie idėją, bet ir rašybos stilių.

Lietuvoje panašių laiškų kol kas dar negavau..

Neseniai išėjusi Julitos Varanauskienės knyga “Pinigų medis” yra matyt pati pirmoji lietuvių autorės knyga apie šeimos pinigų valdymą, kuri parašyta paprasta ir suprantama kiekvienam kalba.

Esu skaičiusi visai nemažai panašaus pobūdžio knygų kitomis kalbomis, tačiau lietuviškai ir dar aprašant lietuviškos šeimos tradicijas nieko nebuvo.

Taigi, sveikintina idėja ir labai džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado.

Ji linksma, kasdieniškais pavyzdžiais grysta pamokymų knyga, kurią skaitant nesijauti, kad labai jau čia tau kažkas pamokslauja.

Gera knygos ir kaina ( apie 11 Lt.) ir tai leidžia ją nusipirkti daugiau žmonių, nei brangias verslo knygas. Ir jaunimui tokia kaina manau, kad prieinama.Autorė savo patarimais tarsi tampa sava ir jaunimui, pvz. vienas pasakojimas kai mergina savo sesei gimtadienio proga dovanoja paprastas šlepetes ir tualetinio popieriaus ritinėlį, kas reiškia- nepatinka dovana, eik š… ir t.t.

Tikrai žmonėms, kurie baigę ekonomikos studijas,  dirba su finansais ar daro verslą, čia daug naujų idėjų nebebus, tačiau žmonėms, kurie nelabai su tuo susidūrė – galima pasiimti nemažai gerų naujų idėjų.

Gerbiu autorę ir džiaugiuosi už ją ir todėl, kad ji įgyvendino savo svajonę- atsisėdo ir parašė knygą, susijusią su jos tiesioginiu darbu, bet ir nemažai su tiesiog moteriška patirtimi.

O juk kiek žmonių vis ruošiasi kažką panašaus parašyti ir niekaip nepadaro..

Visai neseniai Italijoje buvo laimėtas LOTTO rekordinis pagrindinis prizas- 147 milijonai eurų.

Suma iš tiesų įspūdinga. Suprantant tai, kad tai ne po truputį uždirbta iš verslo, o tiesiog vieną dieną LAIMĖTA suma, nori nenori imi galvoti ką darytum su ja ir kaip tai gali pakeisti žmogaus gyvenimą.

Viename Vokietijos žurnale ta proga buvo klausinėjama įžymių žmonių, o ką gi jie darytų laimėję tokią sumą. Vieni iš jų sakė, kad paaukotų dalį pinigų labdarai, kiti, kad padėtų savo šeimai, kiti atsakinėjo nevengdami pajuokauti ( maudytūsi pinigų baseine ir pan. ).

Lietuvoje galbūt būtų galima padaryti privatų fondą ir šiuo metu padėti gelbėtis mažoms ir vidutinėms firmoms, kurios negali gauti kredito iš banko, tačiau praėjus krizei tikrai atsigaus ir generuos gerą pelną?

Keletas  iš Vokietijoje žinomų žmonių atsakė, kad jų gyvenime niekas nesikeistų ir jie gyventų kaip gyvenę..

Atrodo gražus noras ir nusistatymas, tačiau nelabai tikiu, kad taip būtų. Žinoma, milijardieriui gyvenimas nesikeistų, tačiau kitiems, net jei ir turi labai daug pinigų, tokia suma yra labai didelė, kad nieks nesikeistų gyvenime.

Manau, kad laimėjus tokią sumą pinigų net ir labai besistengdamas gyventi “po senovei” nejausi ramybės..persekios mintys, kad gali daugiau sau leisti keliauti, išleisti ar daryti gerų darbų.

O kaip jums atrodo, ka darytumėte ir kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei staiga sąskaitoje atsiranda tokia suma- 147.000.000,- EUR?

Paskutiniu metu pasirodė daug diskusijų tiek spaudoje, tiek televizijoje apie tai, kad Lietuvoje šiais metais išaugo prekyba interneto erdvėje, kai tuo pat metu parduotuvėse prekyba krito apie 35 procentus.

Žinoma, šia statistika ir diskusija reikia plėtoti toliau ir būtina nepamiršti pasakyti, kad prekyba internetu Lietuvoje dar tik pradeda gyvuoti lyginant su kitomis šalimis. Mūsų Lietuvoje prekyba internetu tesudaro berods 1 ar 2 procentus bendros prekybos, kai tuo tarpu kitose šalyse iki 10 ir daugiau.

Tada lengva rodyti gerus augimo duomenis kai pernai pardavei 3 poras batų, o šiemet jau dvigubai daugiau, t.y. 6 poras.

Na, žinoma, mes turime tam tikrą sunkumą šio pobūdžio prekybai – Lietuvoje visi atstumai yra tokie menki, kad pačiam pasirodo lengviau ir daug greičiau nuvažiuoti iki kažkokio centro ir nusipirkti knygą ar kažką kito, nei laukti keletą dienų kol ją atsiųs.

Žinoma, tai, kad internete kainos yra mažesnės daro šią prekybą patrauklesne, tačiau man rodos, mums dar vis tik trūksta pasitikėjimo šiuo prekybos būdu.

Aš ir pati labai dažnai apsiperku internetinėse parduotuvėse, bet kažkodėl ne lietuviškose..

Mano mėgstamiausios yra:

Apatiniai drabužiai: Victorias secret – į Lietuvą nesiunčia tiesiogiai, bet čia man padeda draugai, gyvenantys JAV.

Knygos: Amazon’e – parsiunčia į Vilnių per 5 dienas.

Drabužiai: Stylebob – labai madingi ir geromis kainomis įžymių dizainerių drabužiai.

Namų apyvokos daiktai: Tchibo – šiame portale kiekvieną savaitę būna įvairios temos daiktų, pvz. vaikams, sportas, grilis, namai, vonia, papuošalai ir t.t. Tai puikios kokybės daiktai už labai gerą kainą. Vokiečiai jau per ilgą laiką žino, kad ši kompanija prekiauja gera kava, o tuo pačiu klientams siūlo ir įvairių kitų prekių. Pačių prekių galima nusipirkti ir mažose firminėse parduotuvėlėse, tuo pačius pasitikrinti kokybę, tačiau nemažai vokiečių užsako prekes internetu vien tam, kad nereiktų nešti jų patiems namo, o prekės būtų patogiai pristatytos.

Manau, kad jau tuoj apsipirkinėsiu ir lietuviškose parduotuvėse online ir labai tikiu, kad ne tik aš, o dar ir daugelis lietuvių ir ne tik.

Juk mastymas globaliai ir galimybė savo produktą tokiu būdu parduoti ne tik lietuviškai rinkai kaip kam yra didelė galimybė augti ir tapti pasauliniu žaidėju.

Visai atsitiktinai užvakar į rankas pakluvo “Verslo žinių” išleista Andrew Wileman knyga “Sąnaudų apkarpymas-kaip sumaniai tvarkyti ir mažinti sąnaudas”.

Na, gal ir nelabai atsitiktinai, nes kaip tik šiuo metu visi galvoja kaip sumažinti esamas išlaidas ne tik darbuose, bet ir namuose. Knygoje kalbama apie darbuotojus, tiekėjus, internetą, globalizaciją ir t.t.

Ši knyga buvo išleista 2008 metais anglų kalba, kai dar pasaulinė krizė buvo tik kai kurių analitikų mintyse, o jos tokios mąsto nieks net negalėjo apsakyti.

Tačiau čia kaip tik ir sakoma, kad taupyti, t.y. mažinti sąnaudas reikia jau ne tik tada kai krizė prasidėjo, o VISADA ir ypač tada kai tau verslas gerai sekasi, nes tada yra visos galimybės tai daryti ne kokybės sąskaita, o labiau apgalvoti ir neskubėti.

Knygoje lyg ir nėra daug visai nežinomų dalykų, tačiau jie taip gerai susisteminti, tokie teisingi ir kartu paprasti žinomų kompanijų pavyzdžiai duoda tikrai nemažai naujų minčių arba patvirtinimų, kad tą ką užmanei darai teisingai.. O juk dabar vadovams nėra lengvas metas ir kartais tikrai gali pradėti galvoti, kad per daug taupai.

Keletą idėjų tiesiog priminsiu, kurios patiko:

Visų pirma, kad taupyti reikia visur jau nuo pat pirmos minutės. Netgi taupant sąvaržėles, rezultatas gali būti stulbinantis. Čia kaip ir su dieta- neverta laukti pirmadienio, nes ji neprasdės arba baigsis pirmadienio vakarą. Nevalgyti per daug reikia bet kada, netgi tada kai atrodo, kad tai kaip ir beprasmiška, nes jau šiandien vistiek persivalgei dieną, tai ir vakare galima.

Kitas įdomus dalykas, kad esant sunkiai situacijai ir būtinybei atleisti darbuotoją, nereikia laukti pvz.kol praeis visos metų šventės,t.y. Kalėdos ir tada tai padaryti. Dažnai vadovas galvoja, kad darbuotojui gaila sugadinti šventes, tačiau tai nėra teisinga. Visų pirma, darbuotojai viską jaučia, antra, jei jie žinotų, kad bus atleisti, greičiau prisitaikytų prie esamos situacijos, mažiau išlaidautų dovanoms ir t.t.Be to, kuo greičiau pradėtų ieškoti naujo darbo, o ir įmonei būtų mažesnė finansinė našta.

Kitas pastebėjimas yra tai, kad negali “spausti” tiekėjų kainų iki to, kad jiems tave aptarnauti bus neįdomu ir neapsimokės. Jeigu nori ilgalaikių santykių ir geriausių pasiūlymų, turi duoti ir jiems uždirbti, tai yra turi suprasti, kad tiekėjas irgi daro verslą. Nėra sėkmingo verslo jei laiminga tik viena pusė.

Taigi, visokiausių patarimų ras kiekvienas sau, bet geriausias dar vienas, kurį gavau- kai pirksite knygą būtinai prieš tai pasitikrinkite ar interneto parduotuvėse nėra pigiau. :)  Šią knygą pirkau knygyne už 89 Lt., “Verslo žinių” parduotuvės interneto puslapyje ji kainuoja 60 Lt., interneto parduotuvėje Patogu pirkti kainuoja 75 Lt.

Taigi, išvadas darykite patys kaip jaučiuosi dabar.. :)

Turiu papasakoti apie vieną nepaprastai įdomią knygą, kuri yra pavyzdys, kaip tiesiog gana paprasta idėja gali virsti nepaprastai įdomiu eksperimentu ir po to, žinoma, verslu.

Taigi, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis pilietis Terry Ravenscroft yra visų pasaulio avialinijų siaubas, nes jis rašo joms įvairaus pobūdžio klausimus turinčius laiškus ir laukia atsakymų. Jis susirašinėja, t.y. klausinėja tol, kol avialinijų ryšių su visuomene skyrius jau nebeatrašo, nes supranta, kad čia yra arba išprotėjęs klientas arba tai daroma specialiai.

Taigi, knygoje sudėti laiškai ir nuskenuoti avialinjų atsakymai. Tai galima sakyti tam tikra prasme dokumentų knyga, bet joje tiek juokingų istorijų, kad imi galvoti, jog tikrai reiktų ją išversti į lietuvių kalbą. Gal gyvenimas pralinksmėtų..

Taigi, keletas istorijų:

AIR 2000: Terry rašo, kad jis skrido šiomis avialinijomis ir jam nepaprastai skanus buvo maistas, t.y. lazanija, kurią jis valgė lėktuve. Lazanija jam patiko dėl to, kad jis yra didelis gurmanas, kuris 5 kartus savaitėje mėgaujasi mikrobanginėje  krosnelėje pagamintu maistu.Taigi, jis labai norėtų tos lazanijos recepto. Avialinijos jam atsakė, kad recepto negali duoti, nes maistą gamina samdoma kita kompanija ir pabaigoje parašė vieną bendrinį mandagumo sakinuką, kuris skamba maždaug taip: mes labai džiaugsimės ir vėl galėdami jus pasveikinti savo avialinijų lėktuve, kur galėsite paskanauti mūsų maisto. Tada Terry jiems parašė, kad labai dėkingas už šį pakvietimą, ir tą jam skirtą nemokamą kelionę jis norėtų skristi į Floridą, nes ten dabar visi skrenda atostogauti. :) Avialinijos jam atsakė, kad čia jis ne taip suprato tą sakinį ir tai buvo ne kvietimas nemokamai skristi, o tiesiog mandagumo forma. Tada jau Terry parašė “piktą” laišką, nes jis pasirodo jau pasiėmė atostogas tam reikalui ir jau daugeliui draugų išreklamavo Air 2000 kaip labiausiai klientus mylinčią kompaniją..

AIR UK:  Terry parašė, kad kai skrido kompanijos lėktuvu jam labai patiko stiuardesių darbas ir nepaprastai gražios jų akys bei uniformos. Jis norėtų paprašyti nusipirkti vieną uniformą. Atsakymas atėjo neigiamas, nes uniformos yra griežtai tik avialinijų nuosavybė ir tai labai svabi saugumo detalė. Tada Terry parašė, kad jis garantuoja, kad uniforma bus naudojama tik jo miegamajame ir jo žmonos drabužių dydis yra 38 ir uniforma gali būti jau naudota ir nurašyta. :) Atsakymas žinoma vėl buvo neigiamas, nes netgi nurašytos uniformos yra griežtai apskaitomos ir utilizuojamos. Tada Terry atrašė vėl, kad iš moters su tokiu gražiu vardu ( ji avialinijų vardu pasirašinėjo laiškus) jis tikėjosi daugiau ir manė, kad ji turėtų suprasti, kad žmogui pagerinti jo seksualinį gyvenimą nėra taip jau ir blogai..

British Midland: Terry rašo, kad jo draugas ruošiasi skristi su žmona atostogauti ir rūpinasi, kad jei žmona sėdės prie lango ir kažkas su dideliu plaktuku išdauš jį, ar per langą oras ištrauks žmoną ir ar kitas keleivis, kuris sėdi šalia, bet bus prisisegęs saugos diržą liks sėdėti? Ar bus saugu? Avialinijos jam atsakė, kad skristi lėktuvu tikrai jau bent dėl tos priežasties yra saugu, nes nieks negali įsinešti didelio plaktuko į lėktuvo kabiną, o be to išmušti langą irgi neįmanoma. Tada Terry atrašė, kad po tokio avialinijos atsakymo jo draugas pasirinko atostogų kelionei iškylą laivu, nes ten viskas daug paparaščiau.. :)

Kitose istorijose pasakojama, kad Terry nori skisti,bet sveria 250kg, arba jis nori pasiimti savo maistą, arba šalia sėdinti moteris apvėmė ir sugadino jo batus, arba jam perkant daiktus stiuardesė ne taip atidavę gražą ir t.t.

Žodžiu, visko nepapasakosiu, bet knyga tikrai labai juokinga, turint omenyje tai, kad avialinijos privalo atsakyti žmogui net ir į pačius kvailiausius laiškus.

O mano vienas kolega davė idėją pabandyti parašyti pvz.Air Baltic ar kitoms artimoms mums avialinijoms ir pažiūrėti kaip jie reaguotų..

Lietuvoje visi naujų automobilių pardavėjai išgyvena labai didelę krizę, nes šiuo metu naują brangų automobilį perka tikrai retas. Taip, šiandien dienai jų siūlomos kainos yra tokios viliojančios, kad sunku atsispirti.. Kai supranti, kad naujas automobilis, kurį tu norėjai pirkti prieš metus, dabar jau kainuotų apie 25proc. pigiau, supranti, kad krizė naujų automobilių pardavimo rinkoje labai gili..

Esu girdėjusi, kad kai kurie automobilių salonai parduoda tik po 2-3 naujus automoblius per mėnesį. Tokia statistika tragiška.

Vokietijoje  vyriausybė jau pernai priėmė sprendimą, kad perkant naują automobilį už senąjį turėtą automobilį gauni 2.500 EUR premiją. Svarbi sąlygą ir ta, kad senasis turi būti visiškai sunaikintas ( suspaustas į metalo gabalą), kad jis nebūtų parduotas kažkam kitam.

Taigi, ką davė šitas vyriausybės sprendimas?

O gi tai, kad pasualinės krizės metu, kai vienas po kito net koncernai gaminantys automobilius bankrutuoja, naujų automobilių pardavimai Vokietijoje ( pusmečio rezultatas) pakilo 40 procentų!!!!!

Ar galite tai įsivaizduoti šiuo metu? 40 procentų. Žinant Vokietijos mąstelius tai nerealūs skaičiai..

Kas vyksta toliau?

• valstybė gauna daugiau mokesčių ( PVM, įmonės mokės pelno mokestį ir t.t.);
• nereikia pagalbos,t.y.subsidijų dideliems koncernams, kad jie išsilaikytų rinkoje;
• žmonės atneša savo pinigėlius iš bankų, “kojinių” ir t.t. ir paleidžia juos į vartojimą;
• žmonės važinėja naujesniais automobiliais ir dėl to mažiau kenkia aplinkai.

Žodžiu, kol kas matau vienus pliusus..

Vakar iš Rygos skridau lėktuvu į Vilnių ir pamąsčiau, kad viskas iš tiesų eina ratu gyvenime. Ir net kalbant apie trumpų distancijų skrydžius tai galioja, nes ir mūsų tėvai kažkada taip gyveno, kai iš Vilniaus į Palangą ilsėtis skrisdavo lėktuvu.

Žodžiu, o buvo taip.

Buvau pakviesta dalyvauti vestuvėse Rygoje, kurios labai keistai buvo organizuojamos sekmadienį. Netgi joms pasibaigus negaliu įvardinti motyvo kodėl jos buvo ne šeštadienį arba penktadienį, tačiau čia ne esmė. Pagrindas yra tai, kad pirmadienis yra normali darbo diena ir nesinori jo praleisti.

Taigi, su vyru iš Vilniaus išvykome į Rygą kartu vienu automobiliu, o grižti atgal aš turėjau viena. Tik klausimas kaip?

Pirma mintis buvo taxi, antroji autobusu..tačiau pirmas variantas kainuoja labai brangiai, o antrasis užima labai daug laiko. Taigi, taip garsiai besvarstant kaip geriau padaryti, vienas mano kolega, jau patį penktadienio vakarą davė idėją skristi į Vilnių lektuvu.

Ir aš nieko nelaukdama tai padariau. Penktadienio vėlų vakarą nusipirkau elektroninį bilietą ir jo net nespausdinau, o tik įsiminiau išskridimo laiką iš Rygos. Bilieto kaina 100 EUR.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai brangu, tačiau kai palygini kelionę taxi, tai turbūt už tokią sumą tik iki Kauno nuvažiuočiau, nes pvz. iš Vilniaus oro uosto iki mūsų “Mabres” kelionė kainuoja apie 40lt. Taigi, o kur dar sutaupytas laikas…

Taigi, prisiminiau vieną pasakojimą, kuris yra nutikęs tada, kai mūsų tėvai buvo studentai Sovietų Sajungos laikais. tada merginos ilsėtis į Palangą skrisdavo lėktuvu. Vienas vaikinas norėdamas sužavėti ir užkariauti merginą ir sužinojęs, jog ji skrenda lėktuvu buvo netgi nuvažiavęs į Palangą automobiliu ir merginai išlipus iš lėktuvo ir išėjus su lagaminu iš nugaros priėjęs jai pasiūlė padėti nešti bagažą..romantiška istorija, kuri kartu ir parodo, kad ir tais laikais žmonės galėjo sau leisti skristi ir turėti tokią paslaugą.

“Air Baltic” didelis lėktuvas buvo beveik pilnas ir manau, kad ne aš viena buvau tokia, kuri skrido tik šią distanciją be jungiamųjų skrydžių toliau.

Taigi, 12val. aš dar ramiai gėriau kavą Rygoje, o 14val. jau buvau prie savo darbo stalo..