Besparnis būtų gyvenimas,
Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

            Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,
            Jei šviesus vaiko juokas
            Nepaglostytų mūsų širdies,
            Meilei jos nepažadintų,
            Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

Sakau: tai mūsų sparnai -
Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs,
Kad mūsų gyvenimus pakylėtų,
Kad nuskraidintų mus ten,
Kur jau liestume viską jų rankom
Ir pasaulį regėtume jų akimis:
           Svajonėj, fantazijoj, pasakoj -
           Ten galėtume būti laimingi.

Ak, nušluostyti ašarą vaikui!
Ak, nubraukti liūdesį,
Skausmą ir neviltį nuo jo veido!
            Juk turim rankas -
tebūna tai ištiestos, duodančios rankos.
            Juk turim gyvenimą -
Tebūna jis pratęstas kituose.

Justinas Marcinkevičius

Šį eilėraštį poetas sukūrė specialiai UNICEF.

O šiaip tai man didelis liūdesys jo netekus..Tarsi netekai dalelės savęs.

užuobėga menka,

nesibaigiantis ginčas,

nei karas, nei taika.

Tiek būta, jausta, rėkta,

kad jau spėliot imi:

o kas gamtos norėta įrodyt manimi?

Ko gero, jos mėginta visu manim pajust,

kaip skaudžiai viskas krinta,

ir kaip aš myliu jus.

Justinas Marcinkevičius

Šiandien vėl noriu prisiminti savo nuostabų eilėraštį apie rudenį..Tie, kurie čia lankėsi pernai jį tikrai prisimins, tačiau ir sau noriu jį dar kartą čia pasirašyti, nes jis niekada man nenueina užmarštin ir kai tik pradeda rudenėti ir kristi medžių lapai, mintyse aidi šie žodžiai..:

“Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.

Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.

Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.

Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.

Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.”

Justinas Marcinkevičius     1962 metai

” Man vis atrodo, kam mane lieti
ne rankom, o gėlėm. Skambumas
pavasario aušrų, kai tu šalia!

Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia,
ir kūnas jau daugiau neprieštarauja.
Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona.

Kalbėt tyliau arba visai tylėti
ir žvilgsniais išauginti tiesų medį
su meilės ir teisybės lapija.

Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu
per mylinčių mane akių žydrynę,
kartodamas tik tuos kelis žodžius:

dievus, kuriems aukojome, užmirškim.
Aukas, kurias aukojom, prisiminkim.”

Justinas Marcinkevičius

1974 metai

Aš nesakysiu, kur skubu,
namo sugrįžęs po darbų.
Tegul spėlioja!

Tegul pažiūri į akis.
Gal akys ims ir pasakys:
- Gyventi gera!

Tegul paklausia jie širdies.
Gal būt, ji pakuždom pridės:
- Mylėti gera!

O jeigu rankų prisilies-
jos pasakys, neištylės:
- Ir dirbti gera!

Justinas Marcinkevičius
1953

Aš visą gyvenimą
Nemoku, kad medis tylėtų,
Kad laukas ko nors neištartų
Žaliu ir giliu bosu.
Girdžiu, kaip šaukia akmuo -
Turbūt užkliudytas prie vartų,
Kaip meiliai kuždasi pievoj
Milijonai žolės balsų.

Nemoku, kad būtų tamsu,
Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų,
Kad vis neįpūstų kas nors
Beišblėstančias žarijas.
O, kaip šviečiam, kaip giedam,
Kai lenkiamės prie žaizdotų
Kalbos ir gimtinės rankų,
Kai tylūs bučiuojame jas.

Nemoku mirties.
Sakau, kad mirties nemoku.
Dabar ir per amžius
Nemoku, nesuprantu.

Štai: lyg nesuprastą pamoką
Tylėdami išnešam žmogų.
O atrodo, kad upę,
Išėjusią iš krantų.

Justinas Marcinkevičius

Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia,
nesvarstydami – kodėl ir kam.
Jeigu šita žemė kam priklauso,
tai pirmiausia, žinoma, vaikams.

Mes gi esam tie, kurie jų laukia,
laukdavo ir lauks visais laikais.
Tik su jais mes jaučiamės suaugę,
o vieni – mes irgi kaip vaikai.

Justinas Marcinkevičius
1966

Rytoj kalendorinė žiemos pradžia.

Man ji visada asocijuojasi su vaikyste. Vaikams juk vienas iš didžiausių džiaugsmų žaisti žiemą, žiemą ateina Kalėdos..

- pabusiu – pabūsiu – pajusiu -
esamas – jau – esu -
lauktas – nelauktas – jūsų -
visas – visiems – visų -

artimas – tolimas – savas -
kartu – atskirai – pro tave -
į seną – neatrastą – salą -
į tave – į save

į daiktą – į žodį – į mintį -
tikėt – nusivilti – laukti -
pažinti – atmesti – priimti -
ir mažai – ir per daug -

 
Justinas Marcinkevičius
1971

“Tik dabar supratau,
kad mes jau nebūsim kitokie,
kad juokingi, keisti,
geri ir pikti – ligi galo;
kad jau taip ir gyvensim:
ko išmokę, ko neišmokę,
tiktai neatleisime tiems,
kurie netesėjo – apgavo.

Neatleisime sau,
neatėjusiems į pasimatymą
su istorija ir su laiku,
išdavusiems amžių ir kartą.
Reikia teisti save-
geriausiai pažįstamą artimą,
pripažinti save
už amžių ir kartą – kaltą.

O, kaip skauda jausmai,
nuo aistrų smulkių įsitempę,
nepakėlę širdies
lig audrų ir perkūnijų zonos!
O, kaip dega delnai,
neveiklumo dėme susitepę,
dreba pirštai – kaip dantys,
įsikirtę į duoną!

Ir sakau sau: žmogau,
tu buvai ir esi arti saulės,
buvai apšviestas
lygiai tiek pat, kiek užtamsintas.
Iš gyvenimo
tartum iš atviro teismo salės
išeisi nepasmerktas,
bet ir neišteisintas.

Kol žinai, kad esi,
dar gali būti geras ir piktas:
laiko duota po lygiai
visiems – ir doriems, ir niekšams.
Jei buvai – tai jau niekad nebūk
nei parduotas, nei pirktas.
Būk kaip oras: jis vienas
priklauso visiems ir niekam.”

 Justinas Marcinkevičius
1966 m.

Aš nenoriu meluoti pats sau,
Nes esu sąžiningas žaidėjas:
Pailsau aš, draugai, pailsau,
Darbo dieną vos tepradėjęs.

Bet pakeisti manęs nereikės,
Aš iš rankų dainos nepaleisiu:
Atsilaušiu iš savo riekės
Ir toliau nesiskųsdamas eisiu.

Justinas Marcinkevičius