Baigiasi metai, kuriuose labai mažai rašiau..nes buvo įvairiausių priežasčių nuo neturėjimo laiko, nustatymo, kad kažkuris pastebėjimas nevertas dėmesio, kasdieninio tingulio ir visokių kitų mažmožių. Tačiau didžiausia priežastis matyt tai klausimas sau pačiai ar rašyti ČIA, žinoma, kad su išlygomis, ar rašyti tik SAU ir ranka. Bandysiu derinti abu variantus.

Per tą laiką buvo daug įdomių susitikimų, daug įdomių perskaitytų knygų.. visko labai daug, bet pasidalinta įspūdžiais šioje erdvėje nebuvo.

Paskutinius  pusę metų susidėliojo viskas taip, kad daugiau būnu Bonoje nei anksčiau. Teoriškai lyg ir turėčiau daugiau laiko, nes neinu į darbą, bet praktiškai gyvenimo ritmas čia kitoks- į maisto prekių parduotuvę nuvažiuoti reikia vos ne pusdienio, išėjus į miestą pusdienio taip pat nėra, bendravimas kažkaip iįgi lėtesnis, t.y. ilgiau pabūnama kartu..

Kalėdos čia visai kitokios ir ne vien tik dėl to, kad nieks nelaužia plotkelės, valgo mėsą jau Kūčių vakarą..Jau nekalbant apie tai, kad man truko mamos, artimųjų ir mano šuneliukų, šį kartą man pritrūko paprasčiausios ramybės ir nuoširdumo. Niekada nebuvau paviršutinio bendravimo fanas..niekada nebijau būti atvira ir stengiuosi turėdama nors 5 minutes laiko kalbėti ir klausyti apie tai, kad žmogus svarbu. Man patinka kai kalbasi širdys..ir nereikia laukti net Kalėdų, tačiau būtent jų metu tai tarsi iškyla į paviršių.

Ir jaučiu kaip pasiilgstu rašymo..skaitytojų..

Žinau, kad kitais metais vėl rašysiu.

Savo Blog’e nenoriu rašyti apie neigiamus dalykus, stengiuosi ( patikėkite, iš visų jėgų stengiuosi :) ) nerašyti apie politikos marazmus ir visą dabartinę situaciją, tačiau vieną dalyką vis tik parašysiu- mane labai stebina tie debilai, kurie taip kankina gyvūnus Lietuvoje.

Taip, mano akimis, tai tikri DEBILAI ( va, ir keiktis net pradėjau). Sutinku, kad gydytojai mane pasmerktų, kad naudoju šitą žodį pavadinti tuos kenkėjus, bet aš manau, kad pas juos galvose tikrai nelabai viskas tvarkoje.

Kitaip, argi galėtų žmogus mesti šuniuką nuo tilto arba pripilti jam į nosytę klijų ir dar visa tai filmuoti? Vis galvoju kas gi tose galvose žmonių?

Suprantu, kad reikia būti humanišku ir nenorėti atsilyginti tuo pačiu, bet aš labai džiaugiausi, kad numetusiam nuo tilto šunelį Pipirą vaikinui labai staigiai buvo teismas ir paskelbtas nuosprendis. Ir pagalvojau, kad visai gal nebūtų blogai pabandyti tam, kuris šuniui nosį su klijais klijavo irgi šiek tiek pabandyti noselę paklijuoti. Suvokiu, kad  nenorėti atsilyginti tuo pačiu blogiu yra nebrandaus žmogaus noras, bet šioje vietoje negaliu kitaip. Matant išgelbėto šunelio liūdnas akis ir drebantį visą kūnelį mintys tik tokios.

Kodėl tai reikia daryti?

Kad pasirodyti “kietu” ?

Bet juk tai rodai prieš silpnesnį, negalintį apsiginti.. Ir gyvenime visada yra kažkas, kas duotuoju metu yra stipresnis ir už tave..

P.S. PABAIGAI GERA ŽINIA apie puikų servisą. Tai dar vienas puikus pavyzdys mums Lietuvoje. Savo jorkšyriuka Vipuką kerpu labai trumpai ir tai darau šuniukų kirpykloje “Pet Style” . Perku nemažai ir skanumynų ( avių žarnų ir pan. :) ) šunims.

Ir štai sulaukiau skambučio, kad pro šalį važiuodama užsukčiau į saloną, nes po Kalėdų eglute mano Vipuko laukia dovanėlė. Ech, kaip smagu pasidarė.. Juk tai didelis dėmesys visų pirma klientui ir be to toks subtilus…

Čia panašiai kaip Vokietijoje, kur mano vyras pirko automobilį BMW salone ir kai jau atvykome jo pasiimti ( vyksta visa šeima, nes kol jį pagamins laukti reikėjo keletą mėnesių) vadybininkas apžiūrėjus visą automoblį atidaro bagažinę, o ten yra didžiausia rožių puokštė su šampanu ir sako:

- Šampanas jums abiems, o rožės Jūsų žmonai, nes juk automobilis vis tik šiek tiek didesnė šventė vyrams..o gėlės moterims visada pakelia nuotaiką.. Tą įvykį atismenu iki šiol. Ir man visai nesvarbu, kad kiekviena moteris gaudavo gėlių puokštę kai jos vyras pirkdavo automobilį, ir visai nesvarbu, kad automobilio kaina yra tokia, kad ta gėlių puokštė tikrai “įskaičiuota”.. Ne apie tai kalba. Reziumė yra tokia- po to mes ten pirkome dar keletą automobilių, o savo Vipuką ir kitą met vesiu į kirpyklą ” Pet Style”.

Ir vėl viena istorija nutikusi mums Vilniuje, kuri pasakoja apie paslaugas, t.y. taxi paslaugas.

Žodžiu, 2 skirtingos situacijos. Ta pati taxi paslaugų įmonė tik skirtingi vairuotojai. Ši istorija parodys kaip žmonės dirbantys įmonėje formuoja įvaizdį apie kompanijos paslaugas ir kaip jie patys nemoka užsidirbti arbatpinigių per savo žioplumą..

Prieš Kalėdas skrendant į Vokietiją išsikvietėme taxi, kad mus nuvežtų į oro uostą. Atvažiavo automobilis labai greitai, vairuotojas ( kokia 35 metų žmogus) pamatęs mus su lagaminais staigiai išlipo iš mašinos, atidarė mums dureles, o pats tuo metu sukrovė lagaminus į bagažinę. Žmogus tvarkingai apsirengęs, nesmirdi cigaretėmis, tylus, ramus..Nuvažiavus iki oro uosto taksometras rodė berods 17,30 lt. Vairuotojas skubiai išlipo iš  mašinos, užkėlė mūsų lagaminus ant vežimėlio ir gavo viso 30 litų. Kai aš pasakiau, kad grąžos nereikia, nes tai arbatpinigiai jam už tikrai gerą aptarnavimą, žmogus net nustėro..jis mums sakė, kad juk nieks neduoda tiek daug ir t.t.  Tačiau nusprendėme, kad jis tikrai buvo vertas tų pinigų, nes davė mums daug daugiau nei tikėjomės. O be to Kalėdos..

Parskridus atgal į Vilnių vėl išsikviečiau taxi, nes oro uoste stovinčių taxi paslaugomis nesinaudoju iš principo. Vieną kartą ir pati buvau apgauta ( 3 km kelio kainavo 40 lt, dienos metu), o be to, ne vienas mūsų viešbučio svečias buvo taip pat apgautas. Svečią atvežus nuo oro uosto iki mūsų “Mabres” buvo prašoma iki 60 lt.

Taigi, išsikviečiu taxi ir palaukus 10 min atvažiuoja smirdantis, piktas vairuotojas. Jis nenori kelti mūsų lagaminų į bagažinę ir sėkmingai laukia kol tai padarys mano vyras. Kai šis to nepadaro, tada nepatenkintas griebia lagaminą ir metą jį i bagažinę..man net juokinga buvo, kad jis taip įmetė..

Kelionė vyksta labai įdomiai..man paklausus ar yra darbo per Kalėdas žmogus pradeda kelkti savo kompanijos bosus, visą Lietuvą, klientus, nes iškvietimų nėra, o jam valgyti reikia. Vairuotojas kalbėjo tokiu pakeltu tonu, kad mano vyras netgi manęs paklausė ar ne ant manęs jis čia rėkia..

Kai atvažiavome iki mūsų namų taksometras rodė berods 15,20 lt. Taksistas ramiai sėdėjo automobilyje ir matyt laukė kol mes kuo greičiau išsinešdinsim ir pasiimsim savo lagaminus. Atskaičiavau lygiai tiek, kiek manęs buvo prašoma. Užmokėjau. Išlipusi pagalvojau, kad tokį darbuotoją iš karto atleisčiau iš darbo..gaila tik kad bosai dažnai to nesužino..

O aš kaio klientas, jeigu nežinočiau, kad toje kompanijoje dirba ir kitokių žmonių, niekada daugiau neskambinčiau jiems..

O juk šiuo metu situacija taxi kompanijoms nėra tokia palanki, kokia buvo prieš metus..

Šį kartą būnant Bonoje ir dar per Kalėdas nutiko viena keista  istorija, kurią girdint tik šiaip galvotum, kad taip nebūna. Tačiau tai atsitiko su mano vyro brolio sūnumi, todėl netikėti  ja nėra pagrindo.

Žodžiu, du jauni, gražūs žmonės ( vaikinas 30, mergina 25 metų ) gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose. Jis- Kanadoje, ji- Australijoje. Abu gimę Vokietijoje, bet su tėvais išvykę į skirtingas šalis. Jis dirba IT srityje, ji- studijuoja ir turi piloto licenziją.

Per šias Kalėdas visa giminė sužino, kad jie tuokiasi, nors pamatė vienas kitą tik prieš 3 dienas. Nieko nesuprantame..juk jie netgi atneše gražiai išspausdintus kvietimus į vestuves; pasakoja, kad nuotakos suknelė jau siūdinama Olandijoje..

Taigi, pasirodo, prieš maždaug 4 mėnesius jie susipažino internete ir kasdien bendraudami Skype ir telefonu įsimylėjo viens kitą. Nie vienas, nei kitas tuo metu negalėjo skristi į svečius viens pas kitą, nes spaudė darbai ir mokslai..ir jie pagrindinį sprendimą padarė internetu.

Susitikimas buvo suplanuotas dabar, Vokietijoje, per Kalėdas, nes tuo metu abu turi atostogas. Vaikinas nupirko jai sužadėtuvių žiedą su deimantu ( pagal amerikonų ir kanadiečių tradicijas žiedo kaina turi būti tokia, kokia yra 2 mėnesių vyro alga :) ) ir atskrido į Vokietiją..

Rizika begalinė..tačiau kai jie vienas kitą pamatė, tai buvo tikra meilė.

Žinoma, daugelis iš mūsų negalėtų taip aklai nerti į santuoką nepažinus žmogaus, tačiau juk yra atvejų, kai žmonės vos kelis kartus pasimatę ir susituokę gyvena labai laimingai..

Ir tai dar vienas įrodymas, kad visai neblogas tas internetas. :) Beje, jie susipažino kažkokiame puslapyje, kur skelbiasi ieškantys pažinčių krikščionybę išpažįstantys žmonės.

P.S.Ir dar…jų vestuvės bus kovo pabaigoje, o medaus mėnesį, t.y. savaite, abu nusprendė praleisti Vilniuje. Na, aš tuo ypač džiaugiuosi..

Šiandien vis neprisiruošiu parašyti dienoraščio įrašo. Ir labai gerai žinau kodėl..Bijau pradėti verkti, nes šiandien gana liūdna diena man.

Prieš 1,5 metų mirė mano močiutė ( mamytės mama ), kurios gimimo diena yra Kūčių vakarą. Ir mes labai laukdavome tos dienos, nes visa šeima žinojo, kad susitiksime pas močiutę. Netgi tada, kai dėl sunkios ligos mano močiutė jau nebeatskirdavo žmonių, sunkiai kalbėdavo, mes visi iš visų pasaulio kampelių važiuodavome pas ją.

Taigi, antrosios Kalėdos visai kitokios. Nors vis tiek visą dieną galvoju apie ją ( nors ir šiaip beveik nebūna dienos, kad apie ją nebegalvočiau).

Žinoma, kiekvienam iš mūsų savosios močiutės yra nuostabiausios.Manoji, kurios jau nebėra, visada buvo kompanijos siela ( tarp jaunų ir senų), visada buvo linksma, nepaprastai darbšti ( mudvi su pusesere buvome ir “apmegztos” ir “apsiūtos” ).Močiutė buvo nepaprastai moderni ( mados būdavo tik iš “BURDA” žurnalo; slėpdavo mus nuo senelio kai eidavome į šokius, sakydama, kad pas drauges; ji net “gramuką” išgerti mums davė pati, kad to nereiktų išbandyti kažkur gatvėje).

Močiutė būdavo gražiausiai apsirengusi, pasitempusi. Niekada negirdėdavom jos bėdavojant, o juk gyvenome laiku, kai nebuvo net normalaus tualetinio popieriaus (jo pirkti važiuodavo į Baltarusiją). Nors gyveno mieste, ji sugebėdavo pagaminti naminių dešrų, kompotų ir viską darydavo su tokiu lengvumu, kad mes net nesuprasdavome, kad tai didelis darbas..

Tik dabar suprantu, kodėl niekada nemačiau savo močiutės su lakuotais nagais ar skaitančios knygos…

Tik dabar suprantu, kad padariau didelę klaidą laiku jos nepaklaususi mėgstamo trupininio pyrago recepto, kuris man pats skaniausias..

Tik dabar žinau, kad per mažai buvau su ja, per mažai supratau netgi būdama su ja, nes buvau tik paauglė..

Netgi kai šokau LTV projekte, dažnai galvodavau, kad močiutė taip būtų apsidžiaugusi jei mane būtų mačiusi..( žinoma, ji tai mato ir dabar).

Mane guodžia tik tai, kad turiu dar viena močiutę, kuri nemažiau šauni, bet visiškai kitokia. Ir stengiuosi būti su ja kuo daugiau..

Na, o visiems tiems, kurie šį Kūčių vakarą dar turi močiutes, linku prisiglausti prie jų ir pajusti tą nepakartojamą šilumą..kurią tik jos ir tegali mums skleisti.

Šią savaitę jaučiu, kad savo dienoraštyje visiškai nerašysiu verslo temomis ( nors jos nėra pagrindinės ir šiaip mano BLOG’e ).

Taigi, šią savaitę bus liūdna čia skaityti tiems, kurie tikisi rasti konkrečių, aiškių darbinių minčių.

Prieš Kalėdas, nori to ar nenori, imi ir pergalvoji kas įvyko per metus gero, naujo, įdomaus. Ir galbūt todėl man šiuo metu į galvą šauna mintys tik apie artimus žmones, apie santykius tarp žmonių, o ne apie pinigus ir darbą.

Taigi, pradedam.

Skrendant lėktuve skaičiau apie tai, kad turtingi žmonės jau nežino ką dovanoti savo artimiesiems dovanų Kalėdoms ir todėl pvz. nuperka visatoje Žvaigždę arba žemės plotelį Mėnulyje. Dažniausiai apie tai žino tik tie, kurie ją pardavė ir , žinoma, tas, kuris tai nupirko. Po to turbūt galima girtis draugams ir t.t., kad tu turi tą Žvaigždę..

Žinoma, tai visai gražu ir galbūt priimtina, tačiau man tai atrodo visiška tuštybė.

Pirma, su tais pinigais galima padaryti daug naudingesnių dalykų ir kam nors padaryti gražią šventę nuperkant valgyti, apsirengti ar dar ką nors.

Antra, ir manau, kad svarbiausia, juk tikrosios Žvaigždės, kurios yra svarbios- tai jūsų mylimojo akys, kurios žiūri į jus ir tikrai spindėdamos skleidžia šviesą. Ir būtent tokios Žvaigždės nenupirksi už jokius pinigus.

Taigi, linkiu kievienam savosios tikrosios Žvaigždės.

Šiandien išskrendu Kalėdoms į Boną.

Labai mielai pasilikčiau čia, Vilniuje. Tačiau esame sutarę su vyru, kad kiekvienais metais vyksta rotacija ir Kalėdas švenčiame tai Lietuvoje, tai Vokietijoje. Jau pernai turėjome ten būti, tačiau dėl mano dalyvavimo LTV projekte “Šokių dešimtukas” negalėjau išvykti.

Žodžiu, nors ten ir nepaprastai gražu, visi tikrai linksmi, dosnūs ( per Vokietijos TV mačiau, kad vokiečiai perka dovanas ir pardavėjai visai nejaučia, kad būtų pasaulinė krizė ), aš vistiek mieliau pasilikčiau čia.

Man Lietuvoje būti per šias metų šventes būti patinka ne vien tik dėl to, kad čia mano artimieji.. Tiesiog man gražus Vilnius, gražios mūsų lietuviškos tradicijos, lietuvių ramybė tomis dienomis.

Rašysiu iš ten.

Iš tiesų tokios verslo padėties kaip šiomis dienomis man dar neteko matyti. Neteko matyti tik todėl, kad esu per jauna. Kai buvo vienos pasaulinės krizės aš arba buvau dar negimusi, arba buvau per maža tai suprasti.. Na, o dabar jau ir viską suprantu, ir pati tiesiogiai versle ir kasdienybėje jaučiu  ją..

Prasidėjusi vos ne masinė isterika ir tikrai labai visur taupoma. Baisiausia yra tai, kad tai vyksta VISAME pasaulyje. Net jeigu kažkam nėra pasijutę, kad yra sunkiau, tai tarsi laukiama, o kada gi jau ir man bus blogai. Žmonės nebekeliauja, nebeperka ir laukia. Tačiau tai juk užburtas ratas. Jei tai tęsis kiek ilgiau, mirs dar daugiau kompanijų, mažų verslų, nes didieji dar turi šiokių tokių rezervų, o mažesnieji tikrai nebe.

Man rodos visi tarsi bijo artėjančių Kalėdų ir jų nelabai laukia, nes čia vėl reikės išleisti nemažai pinigų, na, o jei jų visai nėra, tai būsime liūdni, kad negalime apdovanoti savo artimųjų, kad neturime taip skaniai pavalgyti kaip pernai ir iš vis visko mažiau.

Tačiau norisi pažymėti, kad žmonės pragyvena viską ir vėl atsitiesia. Aš čia nekalbu apie karus.

 Štai 1973 metais buvo labai didelė naftos kainų krizė. Ji pakilo nuo nuo 3 USD iki beveik 12 USD už barelį, t.y. keturis kartus. Buvo baisi situacija, tačiau po truputį žmonės prisitaikė, pasikeitė ir dabar jau nieks nesistebi, kad už vieną barelį mokama 149 USD. Tačiau  kaina buvo prieš maždaug 2 mėnesius, o dabar jos kaina nukrito iki maždaug 49 USD. Tai kaip čia yra? Tai įrodymas, kad kainos yra labai sąlyginis dalykas ir kaina yra tokia, kokią klientas yra pasiryžęs mokėti už prekę. O juk kai kurios kainos ( butai, drabužiai, kelionės, kosmetika  ir t.t. ) tikrai buvo labai jau išpūstos.

Belieka ir mums tikėtis, kad kaip ir mūsų protėviai kadais, išgyvensime ir mes, pasimokysime ir vėl kažkaip pradėsime ramiai gyventi..

Vakar sužinojau apie labai gražią idėją švęsti Kalėdas biure.

Juk vis daugiau ir daugiau taupome, šiemet turbūt kompanijos nedarys didelių Kalėdinių vakarėlių su savo darbuotojais. Tačiau vis tiek norisi ( o ir nepaprastai reikia ) pabūti kartu su kolegomis, aptarti praėjusius metus ir pasidžiaugti nuveiktais darbais. Galų gale šiek tiek kiekvienam iš mūsų pakelti nuotaiką ir turėti vilties, kad kitie metai bus geresni.

Taigi, man atrodo, kad vieną iš variantų vakarėliui galite rasti pas renginių organizatorius TERRA LT. Jie siūlo biurams Šv. Kalėdų belaukiant nustebinti darbuotojus į duris pasibeldusiu Eiguliu, kuris atneš tikrą, mišku kvepiančią eglę, padės ją papuošti ir iškilmingai įžiebęs paskelbs artėjančių švenčių pradžią…Ir kaip smagu būtų šiais laikais turėti kalėdinę eglutę, kuri atkeliautų ne iš parduotuvės..

Na, o tiems, kurie šiais metais turės daug dovanų, bet iki šiol neturi to, kas atneš Jums šventinį dovanų maišą, TERRA LT irgi turi išeitį. Jų muzikinė programa su Elfais ir Kalėdų Seneliu tikrai puiki ( kaip ir nuostabūs Kalėdų Senelio rūbai).

Kompanijoje dirba jauni žmonės, kurie savo idėjomis ir energija daryti darbą tik gerai tikrai gali nustebinti.

Daugiau informacijos yra jų internetiniame puslapyje: http://www.terralt.eu/

Praeitą savaitę Lietuvoje buvo susirinkę apie 20 Nepriklausomo Karinio Maltos Ordino riterių. Šio vizito tikslas buvo paminėti Maltos Ordino ir Lietuvos Respublikos diplomatinių santykių 15 metų sukaktį. Ta proga buvo rengiamas ir priėmimas, kuriame mielai sutikome dalyvauti ir mes.

Maltos Ordinas visus tuos metus Lietuvai suteikė nepaprastai daug humanitarinės pagalbos ir apie tai galima kalbėti labai daug. ( www.maltieciai.lt ) Todėl visada norisi ir mums, lietuviams, prisidėti nors kuo nors prie geros misijos.

Labai smagu, kad svarbiu diplomatinio priėmimo akcentu tapo Kalėdinė sriuba, tai tarsi pernai metais vykdytos maltiečių akcijos su Kalėdų sriuba tąsa ir įžanga į šiais metais Kalėdų metu būsimą akciją. Šios akcijos metu gatvėse įžymūs visuomenės veikėjai pardavinėja sriubą ir visi suaukoti pinigai už sriubą perduodami pagalbai skurstantiems. Priėmimo metu sriubą su mūsų virėjais pilstė ir Maltos Ordino ambasadorius Lietuvoje grafas Douglas von Saurma-Jeltsch. Šis nepaprastai charizmatiškas ambasadorius sugebėjo visus užkrėsti gera nuotaika, noru padėti ir tuo džiaugtis.

Labai džiaugiausi, kad mūsų darbuotojai su dideliu noru prisidėjo prie šios mūsų labdaringos akcijos, na o ka jau kalbėti apie mūsų partnerius, tokius kaip vynu prekiaujanti bendrove “AMKA” , kuriems užteko tik paskambinti ir pasakyti, kad reikia pagalbos..nereikia nei ilgų raštų su paaiškinimais kam, kada ir kokia iš to nauda.

Pasibaigus renginiui dar ilgai darbe gyvenome gerumo, bendrumo nuotaikomis..

Visa mūsų komanda: