Kodėl būtent Kenija? Kodėl kitaip nei visada, t.y. ne organizuota kelionių agentūros kelionė su 100% garantija, kad bus puikus viešbutis, dušas, puikus maistas ir matysime tik gražiausius šalies dalykus?

Todėl, kad Johanno draugas david Rempel jau 32 metai yra ten misijonierius ir teikia pagalbą Kenijos žmonėms. Dabar netgi jis atsakingas už labdaros organizavimą Kenijoje, Somalyje, Sudane ir Konge. Taigi, keliaudami su juo ir jo žmona, pamatysime tai, ko nei vienas turistas nemato. Aplankysime vaikų namus, pastatytas ligonines, pavienius kaimelius ir t.t.

Galų gale ir vėl pasitvirtinsime, kad labai jau mes laimingi gyvendami turint vandenį, elektrą ir maisto.

Keliaujame su 3 dideliais lagaminais, iš kurių viename dovanos vaikams ir David su Christine. Vaikams į vaikų namus vežame saldainukų- čiulpinukų, spalvotų pieštukų, flomasterių, spalvoto popieriaus, žirklučių, balionų. Kai Vilniuje parduotuvėje pirkau balionus, pardavėja maloniai man padėjo juos rinktis ir pasiūlė pirkti balionų, į kuriuos pripili vandens, nes anot jos, vaikai nepaprastai mėgsta su tokiais žaisti ir mėtytis. Tada teko jai prisipažinti, kad ten kur aš važiuoju ir kam bus skirti balionai, žmonės saugo kiekvieną vandens lašą ir neįsivaizduoja, kad jį galima taip laistyti… Vėliau dykumoje matysiu, kaip žmonės semiasi vandenį gerti iš ištvinusios ir ne tą vagą pasirinkusios molinos upės vagos, į kur aš net bristi nelabai drįsčiau.

Beje, pasirodo, kad iš Kilimandžaro kalno teka begalė upių ir vandens būtų daugiau, bet yra padaryta vandens sistema, t.y. vamzdis, kuris surenka tą vandenį ir nukreipia į Nairobi, kur yra begalė šiltnamių, kur auginamos rožės. Tos visos firmos priklauso užsieniečiams, tačiau akcijų turi valstybės veikėjai, todėl jie ir užtikrina pilną aprūpinimą vandeniu. Visos rožės milijonais keliauja į Europą..

Taigi, kelionės nuotykiai prasideda jau Vokietijoje, kai Diuseldorfe pasako, kad mūsų skrydis su “Lufthansa” avialinijomis į Londoną yra tiesiog anuliuotas. Štai kodėl online iš vakaro niekaip negalėjau užregistruoti mūsų skrydžiui ir gauti įlaipinimo korteles. O beje, “Lufhansa” rinkomės dėl patikimumo, stabilumo. Taigi, mus įsodina į sekantį skrendantį lėktuvą ir pasidžiaugiu, kad tarp skrydžių Londone turėjome 4 valandų pertrauką, juk kitaip lėktuvas į Nairobi būtų išskridęs be mūsų..Štai dėl ko visiems siūlau pasilikti didesnius tarpus tarp jungiamųjų skrydžių..jo, jei viskas puikiai klostysis, turėsite daugiau laiko oro uoste, tačiau visada galima paskaityti knygą maloniai gurkšnojant kavutę.

Žodžiu, pagaliau mes “Virgin Atlantic” lėktuve, skrendančiame į Nairobi. Kažkodėl tikėjausi, kad šių avialinijų servisas bus geras, nes jų savininkas Ričardas Bransonas nepaprastai kūrybingas ir sėkmingas, charizmatiškas verslininkas. Esu skaičiusi dvi jo knygas, kuriose pilna patarimų kaip daryti verslus ir t.t. Žodžiu, “Virgin Atlantic” man iki šiol asociavosi su kokybe. Deja, ir skrendant pirmyn, ir atgal teks labai nusivilti- servisas prastas, maistas iš vis nevalgomas, nors jau ir taip visada aišku, kad skrydžių metu maistas dažniausiai visada prastas ir nieko išskirtinio nesitiki..

Nuotykiai lėktuve vyksta toliau.Lėktuvo pačiame gale žiauriai kriokia, spiegia juodaodis.Drąskosi, plėšosi, o mes nesuprantam kas ten vyksta..aplink jį kokie 4 vyrai apsirengę civiliai, bet paaiškės, kad tai policininkai. Mintys dvejopos: arba čia kažkoks nesveikas žmogus, arba teroristas..labai nejauku sėdėti, o be to sužinome, kad jis skris visą kelią su mumis. Bespiegiantis juodaodis- vienas iš daugelio Kenijos gyventojų, kurie nelegaliai pasiliko Jungtinėje karalystėje ir juos dabar deportuoja iš šalies. O spiegia jis specialiai, kad išgąsdintų keleivius ir stiuardeses, keleiviai pakeltų sumaištį, kad neskris tuo lėktuvu kartu ir tada juodaodis yra išvedamas iš lėktuvo ir lieka kalėjime toliau. Anot stiuardeses, jiems ten geriau nei namuose. Būtent šiam vaikinui jau pavyko kartą taip išsisukti nuo skrydžio į Keniją, todėl jis sėkmingai bando antrą kartą tą patį metodą. Keleiviai raminami, kad paklus lėktuvui tasai keleivis susivokia, kad jau kitaip nebus ir nutyla, nes jau suvokia, kad kitaip nebus, nors man kažkaip nesitiki..

Vaikinas pasirodo sveikatos turintis nemažai, kriokia be perstojo kokia 40 minučių..lėktuvas pakyla..nurimsta…aplink jį sėdintys policininkai saugo ir nesudeda net bluosto visos kelionės metu..

Nusileidžiame Nairobyje..Čia rytas..

Nepamirštama ir nepakartojama daugiau nei 2 savaičių kelionė po Keniją baigėsi. Kelionė, kurios metu kiekvieną dieną pamatydavome ir išgyvendavome kartais daugiau, nei per metus gyvenant namuose..

Pagaliau jau Lietuvoje.. Nepaprastai gražus ruduo Vilniuje..

Po šios kelionės šiltas vanduo duše, elektra, švara ir nuostabus maistas neatrodo kaip savaime suprantams dalykas, o nuolat teikia daug džiaugsmo..Visai nepasiilgau mobilaus telefono, televizoriaus ir nuolatinio bėgimo visur..

Mano norai bene kasdien įdėti po įrašą apie kelionę baigėsi jau pačią pirmą dieną atskridus į Nairobi- kelionės metu arba nebus interneto, arba būsiu tiek pavargus, kad vos vilksiu kojas, arba iš vis nebus elektros.. Todėl nusprendžiu, kad rašysiu dienoraštį ranka ( ką labiausiai ir mėgstu daryti), o jau grįžus viską sudėsiu čia. Rašiau daug ir labai atsakingai, nes norėjosi užfiksuoti kiekvieną momentą.

Taigi, bandysiu kasdien ar kas antrą dieną įdėti po įrašą. Beje, laiko suvokimas ten taip pat šiek tiek kitoks- skubėjimo jokio. Ko nespėji šiandien, padarysi ryt..svarbiausia spėti nuveikti kasdieninius darbus. Mes taip pat kažkaip keistai atsipalaidavome ir kartais ryte atsibudus tekdavo pamąstyti kokia gi šiandien diena.

Kviečiu užsukti tuos, kuriems įdomu pamatyti daug gamtos ir gyvūnų fotografijų, pamatyti ir pajausti Kenijos gyvenimą mano akimis ir mintimis.

Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.

Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)

Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.

O kokia buvo Jūsų vasara?

Ką dažniausiai prisidedate į lagaminą vykstant atostogauti ir net nepanaudojus parsivežate atgal?

Tokį klausimą uždavė vokiškasis žurnalas “Bunte” vietos įžymybėms. Atsakymų buvo įvairiausių, tačiau vienas iš dažniausiai pasitaikančių buvo kelios poros aukštakulnių basučių. Viena televizijos žvaigždė pasakojo, kad vis kiekvienais metais įsideda basutes, o visas atostogas pravaikčioja su įsispiriamos šlepetėmis.

Kiti pasakojo, kad dažniausiai parsiveža neperskaitytų knygų, ypač kai išvažiuoja ilsėtis vienos moterys-draugės.

Buvo atsakymas, kad parsiveža nesinaudoję visa vaistinėle, kurioje pilna tvarsčių ir t.t.

Pergalvojau ir aš ir supratau, kad su metais ( ar dėl to, kad daug keliauji ar dėl to, kad sensti? :) ) visko lagamine pasiimu vis mažiau ir mažiau ( jei kažko pritruks- galima įsigyti, tačiau dažniausiai neprireikia). Net ir knygų neimu labai daug, nes nusiperku naujų oro uoste ar toje šalyje kur būnu, nes visada aplankau knygyną..

Beje, viena mano bičiulė vykdama atostogauti į Graikiją 2 savaitėm pasiėmė 7 rankinukus, gal 10 porų batelių ir t.t. ir viską panaudojo. Tiesa, dirba ji nuolat vilkėdama uniformą, galbūt todėl atostogų metu nori puoštis.

O ką Jūs esate pasiėmęs į kelionės lagaminą, kas buvo visai nereikalinga?

Tęsiu vakarykštį pasakojimą apie Londono viešbutį..tik šiandien apie gėles..

Kadangi atvykome praėjus vos kelioms dienoms po Tėvo dienos, vyro dukra nutarė jį pasveikinti padarydama siurprizą, t.y. padėti jam didelę gėlių puokštę su atviruku.

Viešbučio darbuotojai pasakė, kad jokių problemų ir jie viską suorganizuos iki mums atvykstant. Nusiuntė dieną prieš tekstą, suderino atvirutės vaizdą, nusiuntė pinigus, t.y. nuo jos kreditinės kortelės buvo nuskaičiuota sumelė už didelę gėlių puokštę. Ji netgi gavo nuotrauką kaip atrodo kambaryje padėta puokštė su atviruku.

Atvykstame gana vėlų vakarą…gėlių nėra, tačiau tik Judith (vyro dukra) žino, kad jos turėjo būti. Girdžiu, kai ji kitame kambaryje angliškai šnekasi. Paaiškėja, kad viešbučio darbuotojai turbūt sumaišė kambarius ir nunešė ne ten. Bet į kur nunešė nebežino ir gėlių neranda..

Judith tylomis kalbasi ir prašo jų suorganizuoti, kad gėlės bent jau ryt ryte būtų atneštos..kitą rytą išeiname pusryčiauti, o gėlių nėra. Grįžtame vakare, gėlių vėl nėra..

Girdžiu, kai kitame kambaryje kalbasi telefonu ir jau šiek tiek griežčiau prašo viską organizuoti kuo galima greičiau..

Dar kitą dieną ryte beldimas į duris. Atidaro mano vyras.  Įėjęs portjė pražygiuoja pro jį ir iškilmingai dovanoja man gėles.

Mano vyras žiūri ir nesupranta, kokį gi čia gerbėją turiu..:) Judith žiūri išpūstomis akimis ir žinoma, papasakojus visą istoriją skaniai juokiamės.

Beje, puokštė buvo nuostabi.. Tėtė laimingas gavęs iš dukros dovaną.

P.S. Pagalvojau, kad jei pas mus taip nutiktų, nes klaidų pasitaiko visiems, mūsų portjė dar tą patį vakarą lėktų į Konarskio gatvės turgelį ir parvežtų gėlių, kad tik svečiams nesugadinti šventės.. O Londone gėlių turgelių daugiau nei čia..

Aš visada noriu keliaudama gyventi kuo geresniame ir prabangiasneme viešbutyje, kad galėčiau kažko išmokti, pasisemti idėjų ir savajam.

Šį kartą viešėdami Londone apsistojome naujai renovuotame viešbutyje, kuriame labai seniai buvo miesto Rotušė, o dabar 5 žvaigždučių viešbutis, kuriame viena para gyventi kainuoja apie 600 svarų. Žodžiu, dvelkia prabanga.. Iš karto pasakysiu, kad mokėjome daug mažiau, nes vyro dukra dirba turizmo srityje Londone ir inspektuoja viešbučius, todėl ji gavo jį už special kainą.

Atvykstame vakare, viskas ramu..kambarys viršutiniame aukšte ( paskui lyjant lietui dėl to negalėsime miegoti, nes skarda barška taip stipriai ir garsiai..).

Viskas blizga, šviečia ir dvelkia švara.

Kadangi mūsų apartamentas sudarytas iš dviejų dviviečių kambarių, kuriuos jungia virtuvė, aš pirmiausia apžiūriu ją. Baltas lakas, naujausias kavos aparatas, skalbimo mašina, indai, rankšluostėliai, vanduo prabangiausiuose buteliuose ir t.t. Žodžiu, ko tik širdis geidžia. Bet svarbiausia viskas atrodo minimalistiškai ir gražiai, interjere yra nemažai ir art deco elementų.

Ir štai pradžia… grindimis bėga tarakonas..cypiu aš, mano vyro dukra. Jis sutvarko reikalą greitai ir toliau sėdime tylūs. Iš tiesų, lyg ir nebūtų tragedijos, nes tai nutkti gali visiems- Azijoje jų pilna, ne taip seniai ir mes sovietiniuose daugiabučiuose begyvendami matydavome jų nemažai, kad ir kokioje švaroje begyvenome. Tačiau viduje jau tasai švaros pojūtis dingo visiems laikams. Be to, prie mano lovos ant žemės guli nustabiai baltas kailinis kilimukas, ant kurio, žinoma, jau niekada nelipsiu, nes galvoju, kad ten gali gyventi ar bent jau pasislėpti tarakonas. Taigi, geriausia neparinkti viešbučiuose pūkuotų, ilgaplaukių pagalvėlių, užklotų, kilimų ir t.t., nes tai esant net menkiausiai abejonei asocijuosis su nešvara.

Vonios kambarys visas stiklinis, gražiai įsipaišo į kambarį, optiškai jį paridina..Idomu tai, kad užuolaidėles užtraukti galima ne iš vidaus esant vonoje ar tualete, o tik iš kambario pusės. Žodžiu, besilankantis “TEN” pats neturi teisės nuspręsti ar jis nori, kad jį matytų partneris duše, sėdint ant puodo ir t.t. Tą sprendimą daro pasilikęs kambaryje..

Vonios kambaryje stovi nuostabi sidabrinė vaza, daug įvairios kosmetikos..bet nėra padidinančio veidrodžio ir gana tamsu. O svarbiausia, kad nėra rozetės, kur įjungti plaukų džiovintuvą. Pastarasis įdėtas į spintą, esančią koridoriuje, tačiau ten nėra rozetės taip pat. Rozetės, kurias radau tinkamas įjungti plaukų džiovintuvui išdėliotos taip, kad tada nematau nei vieno veidrodžio jei fenas veikia..gerai, kad plaukai mano trumpi, užteks ir mažyčio mano veidrodėlio iš rankinės.

Visa naujausia technika veikia nepriekaištingai, tačiau išėjus iš vieno kambario ir išsiėmus elektroninį raktą ir jungiklio, ir kitame sujungtame kambaryje išsijungia visos šviesos, nesvarbu, kad ten raktas idėtas į jungiklį, o tas apartamentas skirtas gyventi tikrai ne 2 žmonėms. 

Oro kondicionieriai juos įjungus pučia orą tiesiai į lovoje gulinčio žmogaus galvą. Tai irgi neapgalvota..

Žodžiu, kai lankaisi viešbutyje ekskursijoje ir apžiūrinėji kambarius, apie jį pamanytum, kad tai vienas iš įdomesnių, nuostabių viešbučių. Žiūrint į kiekvieną lempa, baldą ir techniką negali nesuvokti, kad tai nepaprastai brangūs daiktai ir investicija buvo begalinė.

Tačiau pritrūko paprasto pamąstymo: o kaip ten bus gyventi svečiui?

Ar patogu?

P.S. Juokelį apie gėles šiame viešbutyje parašysiu ryt..

Vakar rašiau apie kubą su “Eurovizijos” simbolika ant lagaminų išdavimo takelio. Tai čia buvo atskridus į Diuseldorfą. O išskrendant vos atėjus į tą jų didžiąją registacijos salę ji visa mirgėjo geltonomis kuprinėlėmis- žmonių rankose, ant kostiumuotų vyrukų nugarų ir visur visur.. Žodžiu, kiekvienam atėjusiam buvo dovanojama kuprinėlė, kurioje įdėta ženkliukas, markeris, plakatas -lapas užrašyti savo favorito vardui ir iškelti į viršų ( kitoje jo pusėje “Eurovizijos” ženklas, kad jei kas fotkins ar filmuos, būtų tai matyti), tada pripučiamas didelis mikrofonas ir lipdukai.Žodžiu, kas savo vaikui paėmė, kas krikšto vaikams ar broliams. Smagu, kad tai visai neblogos kokybės daikteliai.

Projektas daromas su “Lufthansa”. Visi patenkinti.

Štai taip Vokietijoje, Diuseldorfo oro uoste reklamuojama šiame mieste vyksianti Eurovizija.

Žiauriai faina: bagažo laukimo salėje visi stovi ir žvilgsnius nukreipia į bagažo juostą, kuriai pajudėjus iš vietos, pirmasis lagaminas yra šitas didelis kubas su Eurovizijos reklama. Ir taip gal 20 takelių, kasdien šimtai tūkstančių žmonių..

Pamato VISI.

Viskas gana estetiška, paprasta ir į temą- kubas tarsi lagaminas.

Andriaus Užkalnio knygas nusipirkau iš karto, bet vis neskaitydavau, nes tarsi neturėjau laiko. Jau esu sakiusi, kad bestseleriams ypač esu skeptiška.

Pradėjau jį skaityti nuo galo, kaip kokios tautos atstovas, t.y. nuo paskutinės jo išleistos knygos apie Angliją tęsinio “Prijaukintoji Anglija”. “Surijau” knygą vienu įkvėpimu, karts nuo karto juokdamasi garsiai. Nepaprastas teksto lengvumas ir smagi mintis.

Tada iš karto pasiėmiau kitą A.Užkalnio knygą “Kelionių istorijos”.  Jos temos man dar įdomesnės nei apie Angliją, į kurią nei pati nesiruošiu važiuoti, nei artimieji ten darbuojasi. Taigi, “Kelionių istorijose” Užkalnis taip lengvai, įdomiai jis aprašinėja Afriką, Kaukazą, Dubajų ir kitas šalis, kad net pavydu darosi. Man nepaprastai patinka jo pastebėjimai apie šalių virtuvės ypatumus, viešbučius. Ir šiaip, šios knygos pratarmėje Vytaras Radzevičius rašo, kad Užkalnį arba myli arba jo nekenti.

Tai va, supratau, kad aš jį myliu.

Myliu ir už tai, kad labai gražiai parašė apie svajones.

” Man niekada negana prisiminimų. Iš savo svajonių nusilipdau viską, ko negaliu turėti, o prisiminimai-mano turtas, kurio niekas neatims.

Kiek save prisimenu, visą laiką gyvenau svajodamas. Kai esi vaikas, prisiminti dar nelabai yra ką, todėl pirmiausia svajoji, paskui prisiminimų daugėja, ir daugeliui jie išstumia svajones. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau stengiuosi, kad man taip nenutiktų.

Kai žmogus atsisako svajonės, atsisako visko, nes svajoti ir isšgalvoti galima bet ką. Tai didžiausias iš visų mūsų turimų pasirinkimų.”

Turbūt toks jau mūsų likimas, kad pirmiausia į Lietuvą parskridę Naujais metais turime ir vėl pirmąjį kontaktą su pačiais maloniausiais žmonėmis- prie Vilniaus oro uosto stovinčiais ir dirbančiais taksistais.

Pernai jau rašiau apie mano mylimus, didžiai gerbiamus Lietuvą ir Vilnių reprezentuojančius užsieniečiams Vilniaus oro uoste stovinčius taksistus.

Šiandien labai blogai jaučiausi, todėl nusprendėme, kad nekviesiu telefonu taxi, nes reiks laukti kol atvažiuos. Nesvarbu, kad kainuos dvigubai, o gal ir trigubai..galvoju, kad dabar, kai matomoje lentoje kabo aiškiai užrašyti važiavimo taxi iš odo uosto tarifai, bent jau nebesijusiu apgauta, kad iki Konarskio g. pradžios nuo odo uosto prašoma apie 50 lt.

Taigi, išėję lauk einame prie ilgos taxi automobilių eilės. Klausiu kas veža, tada manęs taksistas, su pamušta akimi ( būna, visko nutinka :) ) klausia:

“O kur tu nori važiuoti?”

“Iki Konarskio gatvės.”

“Oi, ne..eik pas ką kitą.”

Susikaupiu ir maloniai jam sakau: ” Sumokėsime Jums tuso 60 lt., juk nepergyvenkite, kad netoli važiuoti.”

Pastarasis pasipiktina ir sako man:

” Imk raktelius mašinos, sėsk už vairo ir pati važiuok už tuos 60 lt. Čia ne pinigai..”.

Viskas baigiasi tuo, kad aš kviečiu telefonu taksi, man iš paskos bėga tas taksistas ir klausia o u- kiek aš važiuočiau. Šalia ant laiptelių stovi kita moteris, kuri paprašo jai taip pat iškviesti telefonu taksi, nes jos nevežė iki traukinių stoties. Iš miesto atvažiuoja ” Martono taxi”, įsėdame ir laimingai grįžtame namo. Taksometras rodo 13lt. Žinoma, kad duodame nemažai arbatpinigių.

Vienu žodžiu, nesupranto aš to jų vykdomo verslo modelio, bet labiausiai gaila, kad mūsų šalies ir miesto svečiai vis dar susiduria su tokiu servisu ir matyt ne vienas būna tiesiog apgauti.