Šios mintys iš K.Gibran “Pranašo” apie draugus manau, kad yra giesmė draugystei. Ir čia tiek išminties, kad mano pačios pamąstymai šia tema nereikalingi.

“..Tavo draugas – įvykę norai.
Jis yra tavo laukas, kurį tu apsėsi su meile ir nuo kurio dėkodamas renki derlių
Jis – tavo stalas ir židinys.
Nes tu ateini prie jo, jausdamas alkį ir ieškodamas taikos.

Kai tavo draugas išsako savo mintis, nebijok pasakyti “ne”, jei nepritari, ir nevenk pritarti “taip”.
Ir kai jis tyli, tavo širdis nenustoja klausyti jo širdies;
Kadangi draugaujant visos mintys, troškimai ir visos viltys gimsta be žodžių, jais dalyjamės džiūgaujant tyliai.
Kai skiriesi su draugu, neliūdėk;
Nes tai, ką tu labiausiai jame myli, išryškėja jam nesant – kaip kopiančiam kalnas matosi aiškiau iš slėnio.
Ir tegu draugystė neturi kito tikslo, o tik giliau pažinti dvasios gales.
Nes meilė, kuri siekia ne tik atskleisti savo paslaptį yra ne meilė, bet iš anksto užmestas tinklas, kuris pagauna vien tai, kas tėra menkniekiai.

Ir tegu tai, kas tavyje geriausia, būna tavo draugui
Ir jai jam lemta žinoti apie tavo atoslūgį, leisk jam žinoti ir apie tavo potvynį.
Nes kam tau toks draugas, jei jo ieškotum vien tam, kad galėtum prastumti laiką?
Ieškok jo visada, kad gyventum visą laiką.
Nes tik jis patenkins poreikius tavo, bet ne tavo tuštybę.
Ir tegu pažįstantys draugystės saldumą juoku ir džiaugsmais dalijas.
Nes menkniekių rasoj širdis savo rytą sutinka ir atsigauna.”

Praeitą kartą kai rašiau ištrauką iš “Pranašo”, gavau pastabą, kad nenurodžiau kur galima paskaityti visą knygą. Taigi, nuoroda į mano vieno draugo internetinę svetainę yra ši: http://www.tutkus.com/skaitalai/index.htm

Kaip teisingai kalbama K.Gibrano knygoje “PRANAŠAS” apie vaikus.

Jeigu dauguma tėvų sugebėtų taip elgtis tikrai daug daugiau vaikų būtų laimingų..

“Ir moteris, laikiusi kūdikį prie krūtinės, prabilo. Kalbėk mums apie Vaikus.
Ir jis tarė:
Jūsų vaikai nėra jūsų.
Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio.
Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų,
Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso.

Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis,
Nes jie turi savąsias.
Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,
Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save.
Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.
Jūs esat lankai, iš kurių kaip gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.
Lankininkas mato taikinį amžinybės kely,
Jis įtempia jus savo galia, kad Jo strėlės skrietų greitai ir toli.
Tegu jūsų būvimas lankininko rankoj teikia jums tik džiaugsmą,
Nes kaip Jis myli strėlę, kuri lekia, taip myli Jis ir lanką, kuris yra tvirtas.”

Tęsiant mano jau pradėtas cituoti ( 2008.08.10)  mintis iš K.Gibran knygos “PRANAŠAS” šį sykį labai jau teisingi pastebėjimai apie žmonių dosnumą.

“Tuomet vienas turtuolis paprašė: Kalbėk apie Dosnumą.
Ir jis atsakė:
Jūs atiduodat tik trupinėlį, kai duodat iš savo turtų.
Tik kai duodat iš savęs paties, duodat iš tikrųjų
Nes kas gi jūsų turtas, jei ne daiktai, kuriuos jūs laikot ir saugot bijodami, kad jums gali prireikti jų rytoj?
O rytojus? Ką gi atneš rytojus pernelyg gudriam šuniui, kuris užkasa kaulus dykynės smėlyje, sekdamas paskui maldininkus į šventąjį miestą?
Kas yra vargo baimė, argi ne pats vargas?
Argi troškulio baimė, kai šulinys yra pilnas nereiškia, kad troškulys nebenumalšinamas?

Yra žmonių, kurie duoda mažai iš to daug, ką jie turi, ir duoda, kad būtų pripažinti, o jų slaptas troškimas daro dovanas menkavertes.
Ir yra tokių, kurie mažai turėdami atiduoda viską.
Šie tiki gyvenimu ir jo dosnumu, ir jų skrynia niekad neištuštėja.
Yra tokių, kurie duoda džiaugsmingai, ir tas džiaugsmas būna jiems atpildas.
Yra tokių, kurie duoda skausmingai, ir ta kančia yra jų krikštas.
Ir yra tokių, kurie duodami anei širdperšos jaučia, anei trokšta džiaugsmo ir nemano, kad jiems bus atlyginta.
Visagalis jų rankomis apsireiškia, jų akimis jis šypsosi žemei.

Smagu duoti paprašytam, bet geriau duoti neprašomam, pačiam susipratus;
Ir dosniajam ieškoti to, kuris bus apdovanotas, yra džiaugsmas didesnis nei duoti.
Ir ar yra kažkas, ko jūs galėtumėt ir neduoti?
Visą, ką turit vieną dieną bus atiduota;
Todėl duokit dabar, kad dosnumą rodytumės jūs o ne įpėdiniai.

Jūs dažnai sakote: “Aš duočiau, bet tik tam, kas nusipelno.”
Nei medžiai jūsų sode šitaip daro, nei banda jūsų ganykloje.
Jie duoda, kad gyventų, nes šykštumas reikštų žūtį.
Be abejonės, kas nusipelno gauti savo dienas ir naktis, vertas gauti visą kitą iš jūsų.
Ir tas, kuris nusipelnė gerti iš gyvenimo vandenyno, vertas to, kad pripildytų savo taurę iš jūsų mažo šaltinio.
O koks atpildas bus didesnis, jei ne imti drąsiai, pasitikint, neatstumiant dosniųjų.
O kas esat jūs, kad žmonės turėtų jums krūtinę atverti ir išdidumą apnuoginti, kad matytumėt jų vertę be šydo, jų išdidumą – be gėdos?
Pirmiausia žiūrėkit, ar jūs patys nusipelnėte duoti ir tapti dosnumo įrankiu.
Nes, tiesą sakant, tik gyvenimas duoda gyvenimui, tuo tarpu jūs, kurie dedatės esą dosnūs, esat tik liudininkai.

O jūs, dosnumą patiriantys, – juk visi jį patyrėt, – neužsikraukit dėkingumo naštos, kad neuždėtumėt jungo sau ir duodančiajam.
Geriau kilkit kartu su duodančiuoju, jo dosnumo dėka tapę sparnuotu:
Nes per daug krimstis dėl savo skolos – tai suabejoti kilnumu to, kurio motina – žemė dosnioji, o tėvas – Visagalis.

Ši knyga manau, kad daugeliui yra labai svarbi. Man taip pat. Keletas ištraukų iš jos bus ir mano dienoraštyje.. Pirmoji yra apie meilę.. Juk penktadieni 2008.08.08 Vilniuje kur pažvelgsi buvo balta- nuotakos, nuotakos..nuotakos.

“..Kai meilė pašauks jus, sekit iš paskos,
Nors keliai jos ir sunkūs, ir statūs.
Ir kai jos sparnai jus apglėbs, jai pasiduokit.
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali ir sužeisti.
Ir kuomet ji jums kalba, tikėkit.
Nors jos balsas gali sudaužyti jūsų svajones, taip kaip vėjas šiaurinis sodą nusiaubia.
Nors meilė jus karūnuoja, lygiai taip pat ji gali ir nukryžiuoti.Nors ji jus ir augina, bet gali jus apgenėti.
Netgi kai ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja jūsų švelniausias šakas, kurios saulėje virpa,
Lygiai taip pat ji iki jūsų šaknų nusileidžia ir supurto jas, įsitvėrusias žemės.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save,
Ji kulia jus,kad apnuogintų,
ji sijoja jus,kad atskirtų nuo pelų.
Ji mala jus iki baltumo.
Ji minko jus tol,kol tampat nuolaidūs;
o tada ji perduoda jus šventajai ugniai,kad taptumėt duona šventa Dievo šventajai puotai.
Visus šiuos dalykus darys su jumis meilė,kad galėtumėt pažinti savo širdies paslaptis ir per tą pažinimą taptumėte Gyvenimo širdies dalimi.
Bet jei pabūgį ieškosit tik mėiles ramybės ir jos malonumo,
Tuomet jau geriau jums pridengti savo nuogumą ir pasitraukti is meilės verpeto
Į pasaulį be metų laikų, kur jūs juoksites, bet ne iš visos širdies, ir verksit, bet ne iki valios.
Meilė atiduoda tiktai save ir ima tik iš savęs.
Meile nesisavina nieko, ir neįmanoma jos pasisavinti.
Nes meilei pakanka meiles.
Kai myli, nesakyk: “Dievas – mano širdyje”, bet geriau sakyk:”Aš esu Dievo širdyje”.
Ir negalvok, kad tu gali pakeisti meilės kelią, nes meilė, jei pripažįsta tave vertu, pati parodo tau kelią.
Meilė neturi kito troškimo, tik save išreikšti.
Bet jeigu tu myli ir neatsisakai troškimų, tegul šitie troškimai būna tavieji:
Tirpti ir būti begančiu upeliu, kuris savo melodija nakčiai čiurlena.
Pajusti per didelio švelnumo skausmą.
Būt pažeidžiamam savo paties supratimo apie meilę;
Ir plūsti krauju noriai ir dziaugsmingai.Taigi, tai, ko turėtum trokšti..
“Pabusti auštant sparnuota širdimi ir dėkoti už dar vieną meilės dieną;
ilsėtis vidurdienio valandą ir atsiduoti mintyse meilės ekstazei;
Grįžti namo vakare dėkingumo slidina širdim;
Ir užmigt su malda už mylimąjį savo širdyje ir pagyrimo giesme savo lūpose.”