“..valdant Sihanukui, žmonės vieni kitus sveikindavo: kiek turi vaikų? Valdant Lonui Nolui, žmonės sakydavo: ar tau gerai sekasi? Valdant raudoniesiems khmerams: kiek maisto gauni savo kooperatyve? dabar sakome: kiek gyvų išliko tavo šeimoje?”- tai ištrauka iš ką tik perskaitytos naujai knygynuose pasirodžiusios knygos  Kim Echlin “Dingę”. 

Retai kada pasitaiko skaityti apie nepaprastai jausmingai ir labai išskirtinai aprašomą meilės jausmą ir tuo pačiu masines žudynes ir skausmus Kambodžoje..visa knyga persipynusi ir nuolat lydi toks permainingas jausmas..rodos romantika iki begalybės ir meilė iki mirties, o šalia pūvančio lavono kvapas ir mirties baimė, nes moki skaityti, nešioji akinius arba turi marškinius (dėl to ten žudydavo žmones).

“Šešiolikmetė Ana Gryvz įsimyli jauną studentą Sirėjų atvykusį iš egzotiškosios Kambodžos. Mylimojo šalyje siaučia žiaurioji Pol Poto revoliucija, genocidas, sienos uždarytos, vaikinas prievarta atskirtas nuo savo artimųjų. Praėjus ketveriems metams, kai tik Kambodžos sienos atveriamos, Sirėjus grįžta į gimtąją šalį ir… dingsta.
Visą dešimtmetį Ana nesulaukia jokios žinios apie vaikiną. Kartą jį netikėtai pamato Sirėjų televizijos reportaže apie Kambodžą. Jausmai ir vėl atgyją, tad mergina pati iškeliauja į politinių neramumų šalį ieškoti savo mylimojo…”- rašoma knygos anotacijoje.

O kai Ana nuvyksta į Kambodžą prasideda pasakojimas pei tokius baisumus ( masinės žudynės, žmonių kaulų atskyrimas nuo mėsos, vaikų privertimas šaudyti žmones ir t.t.), kad tikrai kartais šiurpas eina. Ypač dėl to, jog knyga paremta tikrais faktais, o autorė knygos gale parašo didelį sąrašą žmonių, straipsnių, kurių informacija ji naudojosi aprašant Kambodžos įvykius..genocido šalyje metu ( 1975-1979) žuvo 2 mln. žmonių..

“Baimė yra dvejopa: nuolatinė baimė, kuri suvalgo mūsų energijos atsargas ir trumpalaikė, išgąstis, kuris atveria neįtikėtinas mūsų miegančias energijas.”

“Bet kurios gyvybės tikslas yra įgyti jėgos ir žinių. Savo teisę į jėgą mes galime pareikšti tik garbingai sutikdami sunkumus ir juos nugalėdami.  Jėgos kiekis, kuriuo mes pasikrauname įveikę konkretų gyvenimo išbandymą, yra tiesiai proporcingas išbandymo sudėtingumui. Nesunkios kliūtys mums suteikia jėgos nedaug, sunkios, ypač tokios, kai kyla pavojus gyvybei (fiziniam kūnui), pakrauna mus galingai. Taigi susidūrus akis į akį su kliūtimis nedejuokime, kad tai dangaus bausmė, o priimkime jas, kaip pagalbininką, padedantį mums siekti asmeninės jėgos. Štai kodėl dvasiniai mokytojai mirtį vadina geriausia patarėja. Su ja reikia susidraugauti.”

(A.ZALATORIENĖ,  knyga “Pasadoblis”)

Knygoje “Valkirijos”, rašytojas Paulo Coehlo kalba apie tai, kad pakėlus akis ir žiūrint į horizontą, mūsų dvasia tarsi ūgteli..

“..Visi gali tai matyti. Tačiau paprastai žiūrime į tai, kas arti. Žiūrime žemyn, į vidų. Tomet mūsų galios susilpnėja ir , tavo žodžiais tariant, dvasia susitraukia. Nes mūsų dvasia – tai mes patys.

Į ją neįeina jūros, kalnai, kiti žmonės, neįeina netgi mūsų namų sienos.”

Ir dar keletas jo minčių:

“..Tukas ( knygos veikėjas) išmano savo žodžių galią, žino, kad neišklausyti patarimai grįžta atgal pas patarėją, netekę savo energijos.”

“..Žmogus pamiršta savo šaknis, gamta-niekada.” ( Čia kalbama apie tai, kad dykumoje, kur anksčiau buvo vandenynas, kartą per metus kai palyja lietus, priskrenda Ramiojo vandenyno žuvėdrų, kurios lesa krevetes, atsiradusias po lietaus.)

“..Dykumoje nėra nieko, ką būtų įmanoma palyginti su kuo nors. Mes esame pripratę matuoti atstumą pagal daiktų dydį. Apytikriai žinome, kokio didumo yra medis. Arba stulpas. Arba namas. Pagal tai mes sprendžiame, ar tie daiktai toli nuo mūsų, ar netoli.” ( Čia rašytojas kalbėjo apie tai, kodėl dažnai dykumoje žmonės “apsiskaičiuoja” numatant atstumus ir dėl to netgi žūsta.)

Skaitydama Jodi Picoult knygą ” Devyniolika minučių” radau vieną mintį apie laimę.

Taigi, ji sako, kad laimės formulė yra labai paprasta:

REALYBĖ padalinta iš LŪKESČIŲ.

Yra du keliai tapti laimingu- stengtis pagerinti savo realybę arba sumažinti savo lūkesčius.

Andriaus Užkalnio knygas nusipirkau iš karto, bet vis neskaitydavau, nes tarsi neturėjau laiko. Jau esu sakiusi, kad bestseleriams ypač esu skeptiška.

Pradėjau jį skaityti nuo galo, kaip kokios tautos atstovas, t.y. nuo paskutinės jo išleistos knygos apie Angliją tęsinio “Prijaukintoji Anglija”. “Surijau” knygą vienu įkvėpimu, karts nuo karto juokdamasi garsiai. Nepaprastas teksto lengvumas ir smagi mintis.

Tada iš karto pasiėmiau kitą A.Užkalnio knygą “Kelionių istorijos”.  Jos temos man dar įdomesnės nei apie Angliją, į kurią nei pati nesiruošiu važiuoti, nei artimieji ten darbuojasi. Taigi, “Kelionių istorijose” Užkalnis taip lengvai, įdomiai jis aprašinėja Afriką, Kaukazą, Dubajų ir kitas šalis, kad net pavydu darosi. Man nepaprastai patinka jo pastebėjimai apie šalių virtuvės ypatumus, viešbučius. Ir šiaip, šios knygos pratarmėje Vytaras Radzevičius rašo, kad Užkalnį arba myli arba jo nekenti.

Tai va, supratau, kad aš jį myliu.

Myliu ir už tai, kad labai gražiai parašė apie svajones.

” Man niekada negana prisiminimų. Iš savo svajonių nusilipdau viską, ko negaliu turėti, o prisiminimai-mano turtas, kurio niekas neatims.

Kiek save prisimenu, visą laiką gyvenau svajodamas. Kai esi vaikas, prisiminti dar nelabai yra ką, todėl pirmiausia svajoji, paskui prisiminimų daugėja, ir daugeliui jie išstumia svajones. Kuo vyresnis darausi, tuo labiau stengiuosi, kad man taip nenutiktų.

Kai žmogus atsisako svajonės, atsisako visko, nes svajoti ir isšgalvoti galima bet ką. Tai didžiausias iš visų mūsų turimų pasirinkimų.”

Detektyvų ir visokių trilerių beveik niekada neskaitau. Todėl, kad gaila laiko. Taip buvo iki tol, kol nepakliuvo į rankas Stieg Larsson knyga “Mergina drakono tatuiruote”. Tai trilogijos pirma knyga.

Dar beje, stengiuosi neskaityti knygų, dėl kurių visas pasaulis eina iš proto. Masinė psichozė man svetima. Tam irgi gaila laiko. Šios knygos visame pasaulyje tapo bestseleriu. Vokietijoje gal 42 savaites buvo pirmose vietos skelbiant populiariausias knygas rimtame žurnale “Focus” ir t.t. Švedijoje ši knyga savo populiarumu ir pardavimais aplenkė NET didžiai gerbiamą “Harį Poterį”( pastarojo neskaičiau). Taigi, knygos istorija jau žadėjo tai, kad man jos nebereikia.

Tačiau sutikau vieną draugą Vokietijoje ir jis man tiek pasakojo apie tą knygą ir jį apėmusį siaubą, kad aš visas tris nusipirkau ( Lietuvoje berods išverstos ir išleistos tik 2, trečioji bus greit). Suintrigavo ir tai, kad pats rašytojas buvo žurnalistas, mirė sulaukęs tik 50 metų ir knygas rado tik po jo mirties. Žodžiu, žmogus rašė tik savo laisvalaikiu.

Tai, kad jis buvo rimtas žurnalistas, knygai priduoda daug intrigos, nes spaudoje nuolat diskutuojama kiek ten istorjos tikros, kiek išgalvotos. Tuo labiau, kad knygoje kiekvieno skyriaus pradžioje yra tikra Švedijos statistika kiek per metus nužudoma, prievartaujama ir skriaudžiama moterų, o vienas iš pagrindinių herojų taip pat žurnalistas.. Taigi, nežinai ar tai tik nėra tarp mūsų..

Kita knygos herojė- totalus neformatas, bet nepaprastai protinga kompiuterių hakerė. Netolerantiškoje visuomenėje toks junginys labai teigiamai gali paveikti skaitytoją- tie “normaliųjų” nurašyti žmonės, dažnai būna protingesni už juos ir turintys daug didesnę širdį.

Žodžiu, knygoje rasite  ir subtilios vyro ir moters santykių analizės, ir kriminalinių nusikaltimų tyrimo, ir tiesiog šeimos gyvenimo bei stambaus verslo peripetijų. Be to, įdomus ir žurnalistinės etikos momentas – užsakius pas žurnalistą privatų darbą, šis atskleidžia didelį nusikaltimą užsakovo šeimoje..Užsakovas nenori, kad patektų į spaudą..Kaip šis pasielgs: žurnalisto etika ar pilietinė pareiga?

Ir viskas labai jau realu. Net baisu pasidaro kartais skaitant. Viskas šalia mūsų. Tik neaprašyta.

Viena iš įdomiausių biografijų skaitytų Lietuvoje ir apie lietuvį yra Vlado Algirdo Bumelio biografija- “99 %”.

Šioje knygoje yra ne tik pakankamai aiškiai išdėstytos vizijos ir galimybės kaip Lietuvai tapti stipria šalimi, bet ir kiekvienam  žmogui labai paprastai pasakojama kaip tik savo valios pastangų dėka, dideliu darbu ir užsispyrimu galima pasiekti visko ko truokšti.

Tai būtų galima vadinti ir verslo vadovėliu, nes jame tikrai nemažai rimtų patarimų iš patirties ir jie labai žemiški, o ne šiuo metu populiarūs tradiciniai smegenų plovimo metodai. Profesorius lietuviškų įmonių pavyzdžiais atskleidžia daug verslo subtilybių, urias galima lengvai pritaikyti sau.

Žodžiu, skaičiau ir džiaugiausi, kad turime Lietuvoje tokių žmonių, kuriems ne visvien..tokių, kuriais galime didžiuotis pasaulyje, o ne tik savo kieme.

Keletą citatų iš šios knygos išrinkau į čia:

” Svarbiausia ne nekilnojamasis, o kilnojamasis turtas- žmogaus žinios, išmintis. Sėkmės nėra, yra tik kruopštus ir ilgas darbas: 99% darbo plius 1% talento.”

“Jeigu turi- duok, bet ne tam, kuris prašo.”

“Tik vienu metu lygiagrečiai darant daug ir įvairių darbų, galima sėkmė.”

“Ne taupydami tapsime turtinga tauta, o dirbdami, plėtodami gamybą, kurdami verslą.”

“Projektas-ne konstitucija, gali būti nedidelių pakeitimų, bet vienas dalykas turi išlikti-projekto pabaigos data.”

“Netoleruoju šykštumo dalijantis įgytomis žiniomis.”

“Viskas turi būti gražu, net ir vaistų pakuotės. Kaip sakė rusų aviakonstruktorius Artiomas Mikojanas, skraido tik gražūs lėktuvai.”

Ir t.t….

Ko siekia knygynas, kuris vieną dieną apmokęstina plastikinius maišelius klientams?

Negalvojau, kad teks apie savo mylimą knygyną rašyti nelabai linksmą istoriją, tačiau visada parašau apie teigiamus nutikimus ir pagiriu, todėl atsitikus neigiamiems dalykams taip pat nenoriu tylėti. Be to, patys knygyno darbuotojai paragino rašyti laišką vadovybei ir paaiškinti ką manau. Kadangi, manau, kad šis klausimas įdomus ne tik man- rašau čia.

Knygyną “Pegasas” ne vieną kartą gyriau viešai savo Blog’e. Esu šio knygyno nuolatinė lankytoja ir patikėkite, perku DAUG knygų. Žinant, kad pati daug skaitau, o ir dovanas dovanoju visiems beveik išskirtinai nors po vieną knygą, tai per metus susidaro nemaža suma.

Turiu kliento kortelę, kurioje  net neabejoju, kad matosi kokia suma yra išleista knygyne. O ir pastarąjį kartą pirkau man rodos daugiau nei už 100 Lt. Buvau labai “maloniai” nustebinta, kai manęs paklausė ar reikia maišelio, nes jis yra mokamas.

Jau seniai visada stengiuosi naudoti kuo mažiau plastikinių maišelių ir dažnai jei tik gaunasi atsisakau jų kai juos bando duoti ir nemokamai.

Taigi, jei knygynas tokiu būdu bando mus “auklėti” tapti ekologiškais, tai tada mokamas maišelis turėtų būti popierinis, ekologiškas. Tada aš pasirinkčiau ar mokėti už jį 15 cnt. Bet dabar.. 

Kaip jaustis pastoviam klientui, kuris perka nemažai? Ar toks taupymas ir lojalumo nevertinimas  atneš naudą?

Aš sutinku, kad galbūt galima būtų nustatyti minimalią pirkinio sumą ( 50 lt.ar pan.) iki kurios už maišelį tektų mokėti. 

O be to..mūsų knygos tikrai nėra pigios, todėl papildoma paslauga renkantis knygyną yra labai svarbi.

Čia panašiai kaip aš restorane vieną dieną svečiams į sąskaitą įtraukčiau sumą už duoną ar servetėles.. :)

20.000 USD už 2 savaičių viešnagę pas vieną iš turtingiausių pasaulyje žmonių- Brunėjaus sultoną..gali nutikti taip, kad miegoti su juo arba jo broliu teks tik vieną kartą gal kasdien, tačiau visoms skrendančioms į svečius aišku, kad TEKS. Ir vistiek ten nori skristi tūkstančiai merginų..

Perskaičiau šiais metais išleistą knygą apie vienos niujorkietės gyvenimą ten, jos visą istoriją, kuri kelia šiurpą.  Brunėjuje ji su pertrauka buvo 18 mėnesių.

Įkurta visa agentūra, kuri pvz. Niujorke ieško merginų, tvarko joms dokumentus kelionei ir t.t. Tada merginos skrenda ten ir būna apgyvendintos apartamentuose, kuriuose turi būti visą dieną, o kiekvieną vakarą turi būti išsiruošusios į vakarėlius. Viso vienu metu gyvena apie 40 gražuolių iš viso pasaulio. Vakarėliuose visų pirma vyksta didelė konkurencija dėl sultono brolio Jefri dėmesio, o po to…

Labai įdomiai veikia Stokholmo simdromas, merginos nors ir atsiduoda už pinigus, bet vis tiek jaučiasi tarsi gyventų pasakoje ir būtų princesėmis. Visos jos greba, kad tik nebūtų išsiūstos namo, nors gyvena uždarytos. Beje, nei viena nebuvo nuskriausta mokant atlyginimą- visos gaudavo dar ir brangių dovanų, papildomų $$.  Jei tapdavai favorite, tada tu skrisdavai private jet apsipirkti į Singapūrą, kur pirkinių suma nebuvo ribojama ir t.t.

Žodžiu, sunku būtų patikėti, kad tai vyksta mūsų laikais, viskas civilizuotai ir be prievartos.

Negaliu atpasakoti visos knygos įspūdžių, tačiau dar keletas niuansų:

• sultonas ir jo brolis pasivadindavo pasauliečių vardais ir hareme moterys juos turėdavo vadinti tik šiais vardais;
• jie nemėgo kūdų merginų ir dažnai būdavo, kad labai kūdas išsiųsdavo namo po pirmo susitikimo.nepaisant to, merginos vis tiek norėdamos būti gražesnės viena už kitą gerdavo alkį malšinančius vaistus ir t.t.
• vakarėlio pabaiga būdavo tada, kai sultono brolis Jefri išeidavo miegoti, tačiau visi dar keletą minučių likdavo laukti salėje, nes jis dar gali persigalvoti, o jei tai įvykdavo visi turėdavo linksmintis toliau;
• merginos parskridę namo galėdavo JAV įsigyti prabangiausius namus už gautus pinigus ir gyventi kelis metus be darbo;
• vyrai ten geležinės sveikatos, nes mylėtis gali net po kelis kartus per dieną, valdyti šalį, prekiauti nafta ir linksmintis iki išnaktų;
• nepaisant visų šėliojimų, Jefri norėdavo ryte atsibusti šalia mėgstamos merginos ir kalbėti apie paprastus dalykus, nors visada ir būdavo įjungtas BBC kanalas.

Stebiuosi autorės drąsa. Kai ji išleido šią knygą, visuose Amerikos laikraščiuose ir TV laidos mirgėjo jos veidas..

Pasaka baigėsi, o gal tik prasidėjo…

Vos nusileidus Frankfurto oro uoste knygyneliuose mirga knygos apie Pietų Afriką..geriausiose lentynų vietose, įvairios..tik po kiek laiko suvokiu, kad šitaip reaguojama į tai, kad šiais metais būtent Pietų Afrikoje bus futbolo čempionatas.

Taigi, vokiečiai moka daryti staigiai iš kiekvienos progos biznį ( beje, šiuo metu visi be išimties restoranai siūlo įvairiausius patiekalus iš šparagų, nes kaip tik jų laikas. :)  Net su Vienos šniceliu ir tuo siūlomi šparagai).

Kitas momentas, knygos apie šalis ( šiuo metu Pietų Afriką), kurios taip ir vadinamos- vartojimo instrukcijos. Jos yra daug įdomesnės nei sausi ir techniškai parašyti kelionių gidai apie šalis jau vien dėl to, kad jas rašo vienas ar du autoriai kaip atskirą knygą su savo įspūdžiais, išgyvenimais, anekdotinėmis situacijomis. Be abejo, istorinės vietos nėra pamirštamos.

Esu skaičiusi tokias instrukcijas apie Ameriką, apie Vokietiją, apie Kiniją ir visos jos buvo nepaprastai skirtingos ir su didele humoro doze. Apie Vokietiją skaičiau netgi dviejų skirtingų autorių- vienas vokietis, kita amerikietė gyvenusi Vokietijoje 5 metus – ir buvo smagu atrasti jau mano pačios atrastas vokiečių savybes.

Taigi, nejučia peršasi idėja, kad Lietuvai taip pat būtų labai smagu turėti tokią “instrukciją” svetimšaliams, kuri būtų su tam tikra humoro gaidele, su nutikimais ir gyvenimo pavyzdžiais..

Žodžiu, gyva knyga apie Lietuvą ir lietuvius. Manau, kad ir patiems lietuviams būtų labai smagu tokią knygą paskaityti ir atpažinti save.