Kažkada manęs Blog’o skaitytoja klausė, o koks tai malonumas skaityti knygas? Pažadėjau, kad kažkada pabandysiu pagalvoti..

Taigi, kiekvienam matyt kitoks tas jausmas skaitant knygas, tačiau man tai tarsi gyvenimo dalis. Tuo metu kai skaitai, pasaulis tarsi neegzistuoja, gauni naujų žinių ir idėjų.

Stengiuosi skaityti įvairiom kalbom, kad neužmirščiau jų, o be to, pats svarbiausias dalykas yra tai, kad skaitydamas visada mokaisi rašyti- kai skaitai lietuviškai, tai padeda rašyti be klaidų, kai vokiškai ar angliškai- mokausi naujus žodžius, išsireiškimus bei pačią kalbą.

Dažnai skaitau darbines knygas, kuriose ypač daug įdomių idėjų restoranui, marketingui, komunikacijai. Skaitydama žmonių biografijas visada džiaugiuosi, kad žmonės sugeba išgyventi esant sunkiausioms situacijoms. Ir dažnai pamatai, kad žmonės, kurie keitė pasaulį ir buvo labai žinomi, išgyvendavo visas tas pačias problemas ir džiaugsmus kaip ir kiekvienas iš mūsų. Skaitant istorinių asmenybių biografijas po to geriau suvoki kai kuriuos jų veiksmus ir įvykius..žodžiu, ir vėl mokaisi.

Man iš vis labiau patinka skaityti tikras istorijas, o ne romanus.

Nors dažniausiai ir romanuose būna tikros žmonių istorijos, tik nieks nebegali atrinkti kur ji tikra, kur ne, kas herojus ir t.t.

Bonoje vėl prisipirkau naujų knygų.. puodelis stiprios kavos, šnarantys knygos puslapiai, šiltas pledas ir už lango lietaus lašai..

Nežinau ar šis ruduo man gražesnis nei praeitas, nežinau ir kodėl, bet jis iš tiesų nuostabus. Nepaisant visų ekonominių prognozių ir nuotaikų, man nepaprastai gera įkvėpti to prisodrinto drėgmės rudeninio oro.

Būnant Floridoje visai užsimiršo tas šaltis ir tikrai tam tikra prasme mėgavausi šiluma ( 32 laipsniai šilumos), vasaros tąsa ir galimybe apsirengti nedaug, tačiau tai didelis džiaugsmas tik tol, kol atostogauji.

O kai pagalvoji, kad taip būtų kasdien, tektų eiti į darbą, atlikti kasdienius namų ruošos darbus kepinant tokiam karščiui, suvoki, kad visai to nenorėtum. Ir tai vargintų daugiau, nei dabar būnant Lietuvoje būtinybė visur einant pasiimti skėtį.

Tas vėsus oras mus sugrąžina į jaukius namus, tarsi “surenka” vėl po vasaros šėliojimų ne tik kūnus, bet ir sielas..

Ech, myliu aš mūsų rudenį…

” Pavėluotai atsakau į tavo laišką ne todėl, kad būčiau apsivertęs darbais.

Tokio pasiteisinimo neišgirsi: aš nesu užsiėmęs, ir visi nėra užsiėmę, kai nori.

Reikalai nė vieno nesmaugia.

Patys jų susirandame ir manome, jog toks apsikrovimas – laimės požymis.”

SENEKA “Laiškai Liucilijui”

Perku lietuvių autorių knygas. Beveik visas..vienas dėl to, kad visai įdomios rodosi, kitas – tam, kad pažiūrėti ir pajausti kas vyksta Lietuvoje, kas rašo ir ką rašo, o ir KAM jas rašo.

Taigi, neesu Džordanos Butkutės gerbėja ( nors bendrai buvau kažkada labai labai labai seniai.. :) ), tačiau skandalingąją knygą “Džordana Butkutė:prarastas rojus” nusipirkau. Negali juk tokios knygos skolintis pas draugus..nes jie jos net neturi. Aš norėjau susidaryti nuomonę apie šią knygą pati.

Visada bandydavau teisinti Džordaną dėl to, kad jei sunku, nes turi tam tikrų problemų su alkoholiu, o mūsų visuomenėje pagalbos nėra labai daug..

Dėl jos stiliaus ( muzikos ir batų) taip pat sakydavau, kad tai kiekvieno žmogaus reikalas ir jei ji turi gernėjų, reiškia muzika kažkam sukelia gražius jausmus.

Kai daugelis kritikavo knygą, aš bandžiau taip pat sakyti, kad juk kiekvieno reikalas ar jis rašo ir svarbu suprasti, kad to nori ir kam rašai. Taip sakiau, kol nebuvau perskačiusi to dalyko..na, o paskui nutiko taip:

Knygą perskaitai per 1 val. ir nesupranti kam ji reikalinga.

Galbūt Džordanai reikėjo sugrįžti į šou biznį ir padaryti taip, kad apie ją vėl kalbėtų, ją kviestų į laidas ( ir į jas pasirodo ji sugeba ateiti išgėrusi- žinoma, tai kiekvieno žmogaus reikalas, tačiau tada nereikia pykti kai laidos vedėja tai pastebi ir pasako)?

Tada suprantu, bet knyga tokia apie nieką, kad nelabai suvokiu ar tikrai Džordana tokia yra ar tik nori tokia būti. Juk jei ji anksčiau kaltindavo žurnalistus, kad jie ją skriaudžia negražiai apie ją rašydami, tai knyga buvo geras šansas parodyti kokia esi iš tiesų ir skaitytojams duoti šansą viską išgirsti iš pirmųjų lūpų..

Va, ir gaila man tų 22 Lt., kuriuos išleidau šiai knygai įsigyti. O jei kas nori paskaityti- parašykite- mielai padovanosiu..

Visai neseniai viena sutuoktinių pora šventė savo vestuvių 60-ąjį jubiliejų. Manau, kad tai viena iš didžiausių laimių gyvenime.

Tie žmonės pragyveno karus, užaugino 8 vaikus, matė nepaprastai daug vargo, anksti parado savo tėvus, bet visada žiūri į vienas kitą pilnomis meilės ir susižavėjimo akimis.

Jie eina pasivaiksčioti susikibę už rankų, senelis išeidamas į parduotuvę dar miegančiai savo žmonai parašo laiškutį, kad jis parduotuvėje ir P.S., kad jis ją labai myli..

Kai jie eina pas gydytoją, į parduotuvę neegzistuoja “aš”, viskas yra sakoma “mes”.

Jie 3/4 savo gyvenimo praleido kartu ir negali net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Tuo tarpu visi jų vaikai meldžia Dievą, kad tėvai kuo ilgiau dar pabūtų kartu, nes yra aiškus suvokimas, kad išėjus vienam netrukus užges ir kitas…

P.S.Išgirdusi ar perskaičiusi tokį pasakojimą galbūt net sakyčiau, kad tokios meilės nebūna, bet tai yra visai arti manęs ir aš esu labai laiminga, kad galiu tą matyti..

Paskutiniu metu pasirodė daug diskusijų tiek spaudoje, tiek televizijoje apie tai, kad Lietuvoje šiais metais išaugo prekyba interneto erdvėje, kai tuo pat metu parduotuvėse prekyba krito apie 35 procentus.

Žinoma, šia statistika ir diskusija reikia plėtoti toliau ir būtina nepamiršti pasakyti, kad prekyba internetu Lietuvoje dar tik pradeda gyvuoti lyginant su kitomis šalimis. Mūsų Lietuvoje prekyba internetu tesudaro berods 1 ar 2 procentus bendros prekybos, kai tuo tarpu kitose šalyse iki 10 ir daugiau.

Tada lengva rodyti gerus augimo duomenis kai pernai pardavei 3 poras batų, o šiemet jau dvigubai daugiau, t.y. 6 poras.

Na, žinoma, mes turime tam tikrą sunkumą šio pobūdžio prekybai – Lietuvoje visi atstumai yra tokie menki, kad pačiam pasirodo lengviau ir daug greičiau nuvažiuoti iki kažkokio centro ir nusipirkti knygą ar kažką kito, nei laukti keletą dienų kol ją atsiųs.

Žinoma, tai, kad internete kainos yra mažesnės daro šią prekybą patrauklesne, tačiau man rodos, mums dar vis tik trūksta pasitikėjimo šiuo prekybos būdu.

Aš ir pati labai dažnai apsiperku internetinėse parduotuvėse, bet kažkodėl ne lietuviškose..

Mano mėgstamiausios yra:

Apatiniai drabužiai: Victorias secret – į Lietuvą nesiunčia tiesiogiai, bet čia man padeda draugai, gyvenantys JAV.

Knygos: Amazon’e – parsiunčia į Vilnių per 5 dienas.

Drabužiai: Stylebob – labai madingi ir geromis kainomis įžymių dizainerių drabužiai.

Namų apyvokos daiktai: Tchibo – šiame portale kiekvieną savaitę būna įvairios temos daiktų, pvz. vaikams, sportas, grilis, namai, vonia, papuošalai ir t.t. Tai puikios kokybės daiktai už labai gerą kainą. Vokiečiai jau per ilgą laiką žino, kad ši kompanija prekiauja gera kava, o tuo pačiu klientams siūlo ir įvairių kitų prekių. Pačių prekių galima nusipirkti ir mažose firminėse parduotuvėlėse, tuo pačius pasitikrinti kokybę, tačiau nemažai vokiečių užsako prekes internetu vien tam, kad nereiktų nešti jų patiems namo, o prekės būtų patogiai pristatytos.

Manau, kad jau tuoj apsipirkinėsiu ir lietuviškose parduotuvėse online ir labai tikiu, kad ne tik aš, o dar ir daugelis lietuvių ir ne tik.

Juk mastymas globaliai ir galimybė savo produktą tokiu būdu parduoti ne tik lietuviškai rinkai kaip kam yra didelė galimybė augti ir tapti pasauliniu žaidėju.

Laikas lekia nepastebimai..Štai jau metai kai aš pradėjau rašyti savo Blog’ą..gerai, kad nepražiopsojau tokios svarbios sukakties. :)

Nepaprastai smagus laisvalaikio leidimo būdas, galimybė bendrauti su žmonėmis neapsiribojant buvimu vienoje patalpoje, galimybė sutikti naujų žmonių, pasisemti naujų idėjų ir patarimų ir pačiai jais pasidalinti..Štai priežastys kodėl iki šiol rašau ir manau, kad ir toliau rašysiu.

Praėjau rodos visai nemažai etapų, t.y. begalinis entuziazmas rašyti, paskui tinginystė, po to jautimas kažkam įsipareigojus rašyti, po to vėl begalinis noras rašyti. Kartais atsitinka taip, kad norisi rašyti tam tikra tema, bet dėl vienų ar kitų priežaščių negalėsiu būti visiškai atvira ir tada geriau nerašai iš viso..taip jaučiausi kai buvau apsirgusi ir galvoje buvo tik juodžiausios mintys.

Dažnai atsitikdavo ir taip, kad jau būdavau susiruošusi rašyti,tačiau darbai taip išvargindavo, kad visos mintys dingdavo vos įžengus į namus, nes norėjosi tik miegoti.

Buvo pasirodę netgi pamąstymai internete, kad savo dienoraštį rašau ne aš, o užsakyta PR agentūra, nes aš tam tiesiog neturėčiau laiko. Tai man komplimentas, nes tai parodo tam tikrą mano rašinėjimo egzitavimą ne tik čia, bet ir kitose erdvėse. O laiko surasti rašyti pačiam privalu, nes kitu atveju kam tada tas dienoraštis..

Man rodos mano Blog’o rašymas bent jau keletui žmonių davė mintį ir patiems rašyti ir jie tai daro netgi sėkmingiau nei aš.

Taip pat mano mintys čia nuslopina norą domėtis manimi spaudoje, nes manau, kad kam įdomu- čia randa mano minčių tiesiogiai.

Čia matomi ir mano darbai, kasdienybė.

Esu labai dėkinga visiems skatytojams už laiškus ir komentarus. Tai man didžiausia dovana.

P.S. Jau turiu 100 naujienų prenumeratorių. Su kolega buvome susitarę, kad kai jų bus 100 gersime šampaną. Tada aš nelabai tikėjau, kad tai bus..

Taigi, dar kartą AČIŪ.

Vakar iš Rygos skridau lėktuvu į Vilnių ir pamąsčiau, kad viskas iš tiesų eina ratu gyvenime. Ir net kalbant apie trumpų distancijų skrydžius tai galioja, nes ir mūsų tėvai kažkada taip gyveno, kai iš Vilniaus į Palangą ilsėtis skrisdavo lėktuvu.

Žodžiu, o buvo taip.

Buvau pakviesta dalyvauti vestuvėse Rygoje, kurios labai keistai buvo organizuojamos sekmadienį. Netgi joms pasibaigus negaliu įvardinti motyvo kodėl jos buvo ne šeštadienį arba penktadienį, tačiau čia ne esmė. Pagrindas yra tai, kad pirmadienis yra normali darbo diena ir nesinori jo praleisti.

Taigi, su vyru iš Vilniaus išvykome į Rygą kartu vienu automobiliu, o grižti atgal aš turėjau viena. Tik klausimas kaip?

Pirma mintis buvo taxi, antroji autobusu..tačiau pirmas variantas kainuoja labai brangiai, o antrasis užima labai daug laiko. Taigi, taip garsiai besvarstant kaip geriau padaryti, vienas mano kolega, jau patį penktadienio vakarą davė idėją skristi į Vilnių lektuvu.

Ir aš nieko nelaukdama tai padariau. Penktadienio vėlų vakarą nusipirkau elektroninį bilietą ir jo net nespausdinau, o tik įsiminiau išskridimo laiką iš Rygos. Bilieto kaina 100 EUR.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai brangu, tačiau kai palygini kelionę taxi, tai turbūt už tokią sumą tik iki Kauno nuvažiuočiau, nes pvz. iš Vilniaus oro uosto iki mūsų “Mabres” kelionė kainuoja apie 40lt. Taigi, o kur dar sutaupytas laikas…

Taigi, prisiminiau vieną pasakojimą, kuris yra nutikęs tada, kai mūsų tėvai buvo studentai Sovietų Sajungos laikais. tada merginos ilsėtis į Palangą skrisdavo lėktuvu. Vienas vaikinas norėdamas sužavėti ir užkariauti merginą ir sužinojęs, jog ji skrenda lėktuvu buvo netgi nuvažiavęs į Palangą automobiliu ir merginai išlipus iš lėktuvo ir išėjus su lagaminu iš nugaros priėjęs jai pasiūlė padėti nešti bagažą..romantiška istorija, kuri kartu ir parodo, kad ir tais laikais žmonės galėjo sau leisti skristi ir turėti tokią paslaugą.

“Air Baltic” didelis lėktuvas buvo beveik pilnas ir manau, kad ne aš viena buvau tokia, kuri skrido tik šią distanciją be jungiamųjų skrydžių toliau.

Taigi, 12val. aš dar ramiai gėriau kavą Rygoje, o 14val. jau buvau prie savo darbo stalo..

Štai dar vienas debiutas mano Blog’e.

Tai skaitytojos, slapyvardžiu LELIJA, man atsiųstas tekstas, kuris jos nuomone ( o mano taip pat ) čia mums labai tiktų..kalbant apie laiką, draugus ir tikrąsias vertybes.

Taigi, skaitykite. Ir ačiū, Lelija Tau.

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo
ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų.
Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių
ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų.
Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį.
Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai
užpildydamas stiklainį.
Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas.
Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį.
Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
-Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas.
Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus:
šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą.
Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
Smulkūs akmeneliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos.
Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus.
Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams.  
Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam …
Rūpinkites pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus priorotetus, o visa kita – tai tik smėlis.

Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.
Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
Džiaugiuosi, kad paklausėte.
Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS BŪTŲ,
PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI  LAIKO ! :-)

NA, ŠTAI PIRMASIS MANO SKAITYTOJO TEKSTAS. TAI KARTU IR MANO KOLEGOS, KURIS PASKATINO MANE RAŠYTI BLOG’Ą, MINTYS ( todėl manau, kad logiška pradėti šią “Draugų lūpomis apie..” rubriką nuo jo). PRIMENU, KAD LAUKSIU JŪSŲ MINČIŲ IR TIKRAI JAS PUBLIKUOSIU ČIA, O ĮDOMIAUSIO STRAIPSNIO AUTORIAUS LAUKIA MAŽA DOVANĖLĖ.

TAIGI, ŠIANDIEN SKAITYKITE JUSTO JASKONIO MINTIS APIE…

Magnetukas kabantis ant šaldytuvo su italų poeto Cesare Pavese žodžiais byloja: “We don’t remember days. We remember moments”. Ir matyt reiktų nulenkti galvą šiai poeto atrastai tiesai, idant svarbu yra tik TAI, ką mes gebame sukurti įsimintino žingsniuodami savo gyvenimo keliu.

Laikas yra, greičiausiai, žmonių išrastas ir todėl dirbtinis resursas – turintis visgi unikalią savybę – negebėjimą kauptis. Tačiau laikas pasižymi ir kita savybe – jis prieinamas visiems ir net po lygiai. Bet laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, nes kai esi laimingas ar išgyveni akimirką – laikas tiesiog pradingsta.

Kalbant apie laiko vadybą šiomis dienomis – labiau tiktų terminas – darbų valdymas (Task management). Nes rodos, tie laikai, kai visi vaikščiojo su kalendoriais ir ten žymėjosi darbus – po truputį baiginėjasi. Užduotys jau nebe taip griežtai susiejamos su konkrečia diena.

Vienais žymiausių pasaulyje “laiko valdovų” reiktų vadinti amerikietį David Allen su “Get Things Done” metodologija bei britą Mark Foster su savo žymiausiu veikalu “Do It Tommorow“. Ir tai dvi visiskai skirtingos užduočių suvaldymo strategijos, bet jomis kasdien sėkmingai naudojasi milijonai žmonių. Taip pat, jos turi nuostabią bendrą savybę – nuima stresą dėl begalės darbų. Ir vien šis žinojimas bei ramesnė būsena padeda užsiimti konstruktyvia veikla.

D. Allen “Get Things Done” principo esmė paprasta: kiekviena užduotis/ el. laiškas/ dokumentas yra veiksmingas (actionable) arba ne. Jei nusprendžiame, kad yra ką veikti su ta užduotim, turim pasirinkti ar tai darytina dabar (Action), ar atlikimui kažko trūksta(Next Action), ar reiktų deleguoti kitam (Delegate). Po to, kiekvienai užduočiai priskiriamas antras kriterijus – kontekstas – kuriame ta užduotis gali būti padaryta (biuras, namai, automobilis, kompiuteris, telefonas). Dar galima priskirti ir trečią kriterijų – projektą. Ir taip gaunam kiekvieną užduotėlę įtinklintą 3 dimensijų sistemoje. Visa tai padeda išgryninti darbus, kuriuos vienu metu galima padaryti būnant tam tikram kontekste – tarkim, važiuojant automobiliu galima atlikti visus reikiamus skambučius telefonu. Bet geriausia šios sistemos savybė – žinojimas, kad viskas sudėliota į lentynėles.

Tuo metu M. Foster savo knygoje “Do It Tommorow” siūlo dar paprastesnį būdą: naujus darbus rašytis TIK į rytojaus dienos sąrašą. Taip visada iš vakaro žinosi, kokie ir kiek darbų laukia kitą dieną. Žinoma, reikia stiprios valios atsispirti norui ar kitų prašymams padaryti ką nors skubiai, nes “to reikėjo jau vakar”. Tačiau laikantis principo, išsisprendžia per dieną išaugančio darbų sąrašo problema, kai ryte sudėliotas svarbių darbų sarašas, per dieną taip išsikeroja ir aplimpa skubiais darbais, kad dienos  pabaigoje apima liūdesys, kad kas planuota iš ryto, taip ir nepadaryta, nors tai buvo žymiai svarbiau už atliktus skubius, bet menkaverčius darbeliūkščius.

Šių metu išvakarėse tas pats M. Foster paskelbė apie naują savo sukurtą pricipą pavadintą “Autofocus”. Kaip tik šiuo metu tūkstančiai įvairių šalių žmonių testuoja naują metodą ir dalinasi teigiamais įspūdžiais. Šio naujo metodo esmė dar paprastenė: susirašai visus darbus į sąrašą ir pasirenki tą užduotį, kuri labiausiai traukia dėmesį. Atlikus vieną užduotį, ieškoma kitos
traukiančios akį. Nebelikus patrauklių užduočių – jos tiesiog nedaromos – vadinas šiuo metu dar neatėjo laikas. Skamba paprastai – tiesa? Principo “kabliukas” slypi tame, kad kaip teigia autorius: pasąmanonė geriau nei bet kokia dirbtinė sistema gali patarti kas šiuo metu mums iš tiesų yra aktualiausia, tik reikia parodyti visas pasirinkimo galimybes ir dėmesys bus pasąmonės automatiškai nukreiptas į tikrąjį taikinį(Autofocus).

Apibendrinant, galima teigti, kad kiekviena sistema turi savo ypatumų, pagal ką kiekvienas sau patogesnį principą. Sistema – reiškia griežtą tvarką – tad tik valingai laikantis metodo taisyklių, pavyksta sistemą priversti dirbti sau. O jei pavyksta, tada atsiskleidžia privalumai: visų pirmą “nurašius” nuo atminties visus darbus ir užduotis sistemai – mes tuo pačiu atsikratome streso – nuostabus ramybės jausmas. Be to, į tokias sistemas galima įvesti užduotis kaip: pailsėti ar padūmoti. Ir naudojant, tarkim, “Autofocus”  principą, labai tikėtina, kad nutiks TAI, kam nuolatos nerandame laiko..

Viso šio teksto esmė paprasta – mes galime rinktis: būti laiko vergais arba – laiko valdovais.. Ir tam yra puikų būdų kaip išslaisvinti arba išgryninti save, kad išgyventume akimirkas!..