Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.

Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)

Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.

O kokia buvo Jūsų vasara?

Kaip dažnai vaikystės prisiminimai būna tarsi stebuklingi, o paskui stebuklų turbūt vis mažėja..

Prisimenu kai buvau dar labai maža ( negaliu prisiminti metų..5-7 gal..) mano Vilniuje gyvenantys seneliai, tiksliau močiutė vis vesdavosi mane į operos ir baleto teatrą. tai prilygdavo stebuklui iir tikrai ne dėl per pertraukas valgomo nuostabaus karšto šokolado. Nors gal jis musm visiems ir dabar užtat toks skanus, jog tai vistik vaikystės prisiminimai. Kaip ir multikai “Na, palauk”, limonadai “Baikalas” ar  žalios spalvos “Tarchunas”.

Pamenu buvau tada balete “Kopelija”. Sėdėjome netoli scenos. Visos pieštos spektaklio dekoracijos man atrodė kaip tikras pasaulis, į kurį mes nusikėlėme. Ir dabar prieš akis stovo Loretos Bartusevičiūtės figūra, ryškiai salotinė suknelė, jos rankos.. Man tada ji atrodė nuostabi princesė. O va lėlių meistro Kopelijaus, kuris atrodė senas, baisiai apsirengęs ir blogas aš labai bijojau.. :) Tačiau įspūdis buvo begalinis.

Neseniai buvome nuėję į Operos ir baleto teatre statytą baletą “Kopelija”.

Gražu, naujoviška, puikūs atlikėjai, nuostabi muzika, drabužiai apgalvoti ir gražūs. Viskas tarsi perfect ir suvokiu, kad įdėta nepaprastai daug darbo, kad būtų sėkmė.

Sėdime centrinėje ložėje, visi aplink pasitemę, ploja tada kai galima ir reikia, per pertrauką vaišto koridoriuje ir geria šampaną..

Aš vaikštau ir mintyse savo močiutei dėkoju už tą stebuklą, kurį ji man padovanojo tada, kai buvau vaikas. Juk galėjo nesivesti vaiko į spektaklį, o nueiti su drauge..

Mano mintyse tikroji “Kopelija” vistik išliks tas senesnis pastatymas. Suprantu, kad negaliu objektyviai vertinti..net ir nenoriu..šioje vietoje pasiliksiu prie savo pasakos.

Visų pirma, turiu pasakyti, kad aš esu UŽ Kaziuko mugę Vilniuje, aš esu UŽ renginius Vilniuje.

O visa kita, papasakosiu dabar.

Visi džiaugiasi, kad Kaziuko mugė plečiasi, daugėja lankytojų, daugėja ir pardavėjų, menininkų. Tačiau negaliu tylėti ir apie mugę galvoti tik kaip pirkėjas, nes mūsų viešbutis, restoranas, o tuo pačiu ir mano darbo vieta ( ir ne tik mano, o daugelio), yra gatvėje, kurioje per Kaziuko mugę vyksta prekyba ir uždaromas eismas.  Ir eismas uždaromas ne kelioms valandoms, kaip pvz. per maratono bėgimą ar kokį kitą renginį, o 3 dienoms. Ir tai eismas gana svarbiose eismui Vilniaus gatvėse.

Tada tose gatvėse esančias įstaigas, kuriose ne vien tik darbuojamasi ofise, bet lankosi miesto svečiai, užsieniečiai paraližuojamas visas veiksmas- mūsų svečiai užsieniečiai skundžiasi, kad negali vykdyti savo numatytų darbų, nes pas juos nepravažiuoja partneriai, restoranas beveik tuščias, nes daugiausia svečių taip pat atvyksta automobiliais, mūsų tiekėjai ( viešbučio skalbiniai, restorano maisto prekės ir t.t. ) vėluoja atvežti produktus ir t.t.

Sakysite, kad policija praleidžia miestiečius, kurie turi tose gatvėse butus arba darbus.

Taip, sutinku, tačiau ne visi miesto svečiai moka lietuviškai, ne visi ir mokantys lietuviškai yra drąsuoliai.

Jums reikėjo matyti žvilgsnius žmonių, kai 10km/val.   greičiu važiavau tuos 200 metrų..tarsi būčiau didžiausia kenkėja ir nusikaltėlė. Gerai, kad negavau kokiais iš ūkininko nupirktais kiaušiniais ar mediniu šaukštu į langus.. Suprantu ir tuos žmones, jie galvoja, kad uždaryta, tai reiškia uždaryta, ir jie oriai žingsniuoja. 

Smagu, kad mugė plečiasi, tačiau ar nebūtų gražu, kad ji vyktų parkuose, pvz. Sereikiškių parke, po to vingiuotų link Kalnų parko? Kitas paviljonas būtų ne Gedimino prospekte,  o Lukiškių aikštėje, o gal net Vingio parke..?

Sakote, kad niekas neitų iki ten? O kodėl gi ne, jei jau Kaziukas toks populiarus ir visų mūsų laukiamas?

Beje, aš jau nekalbu apie tai, kad šiais metais plastmasinės palapinės buvo jau tiek šalia įvažiavimo į mūsų viešbutį ( kairėje -žuvys, kalviai, auskarai, vėl žuvys, pynimai ir t.t.; dešinėje -mėsa, veltiniai, medis ir t.t.) , kad sunku ir pamatyti, kad esame.

Ir tokia situacija ne vien tik mums..kiti verslininkai taip pat tą jaučia. O mes juk šiame mieste dirbame ne 3 dienas per metus, o 365..gal ir į tai reiktų atsižvelgti ir pagalvoti apie bendrus sprendimus, kurie tenkintų visus.

Taigi, dar kartą sakau aš UŽ renginius, UŽ Kaziuko mugę, tačiau kiek pagarbesnę esantiems aplink.

P.S. Beje, šiandien “Lietuvos ryte” yra skelbimas, kad ” Kaziuko mugė ŠIEK TIEK pakoreguos eismą”.. :)

„Maištingumas- proto, bet anaiptol ne išminties požymis.“

„Pirmiausia diplomatas buvo išmokytas diskutuoti ir ginčytis tiktai tada, kai yra vilčių pasiekti teigiamų rezultatų..“

„Grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri.“

„Paminklai turi priklausyti piliečiams, antraip jie neteks prasmės. Jie įsikūnija mūsų, kaip tautos, laimėjimus, o ne vieno žmogaus pastangas.“

„Komedijose visuomet buvo šaipomasi iš aukštuomenės ir galingųjų – tų išpuikėlių, kurių vardai nuolat sukdavosi kiekvienam miestiečiui ant liežuvio,- tad jas būdavo ypač smagu žiūrėti.“

“Tobulumas prie žiūrovų nesitaiko. Jis egzistuoja savaime, nuo nieko nepriklausydamas ir nepaisydamas to, ką apie jį pagalvos ar kam jį panaudos.”

( Karen Essex „ Atėnės pagrobimas“ )

Paskutiniu metu beveik nerašiau. Pavasaris..

Knygų perskaičiau ne tiek ir daug, tačiau vieną būtinai turiu paminėti- tai Karen Essex istorinis romanas „Atėnės pagrobimas“. Viršuje parinkau tik keletą citatų iš šios knygos, bet čia įdomių minčių gali rasti tiek vyrai, tiek moterys..

Mokykloje man patiko istorija, bet ne tiek, kad papildomai ja domėčiausi laisvalaikiu ( mėgstu tik biografines knygas), todėl kai į rankas pakliuvo ši knyga dar kartą pasidžiaugiau, kad galima puikiai suderinti  sausus istorinius faktus su pvz. man įdomia tema- moterų įtaka valstybės vyrams. Ir ta įtaka dažnai būna didelė, moterys labai protingos, o ne vien tik gražios. Subtili visuma daro stebuklus..

Taigi, šioje knygoje pasakojama apie dvi moteris ( Atėnų filosofę ir kurtizanę Aspasiją ir Napoleono laikais gyvenančią turtingą ambasadorienę škotę Merę), kurios gyvena visiškai kitais laikotarpiais, tačiau esmė ta pati- jos savo bendravimo ir žavesio dėka ( kartais vyrai bando tai vadinti jų manipuliavimu) sugeba pasiekti savo tikslą. Šiuo atveju jų tikslas buvo tolygus jų mylimų vyrų tikslams, t.y. Aspsija įkvėpė Atėnų prieštaringai vertinamą Periklį išdabinti Partenoną nuostabiais marmuro paminklais, o Merė po begalės metų sugebėjo tuos paminklus „išsaugoti“, t.y. išrūpino savo vyrui leidimą išgabenti jas į Angliją.

Manau, kad daugelis jau žino, kad iki šiol šios Partenono skulptūros yra Britų muziejaus galerijoje, tačiau iki šiol dėl jų vyksta nesutarimai tarptautiniu mastu vis dėl to kam priklauso tas lobis. Graikijos vyriausybė net pastatė 2009 metais naują Akropolio muziejų, kad turėtų kur  eksponuoti skulptūras, jai jiems pavyktų kada nors jas atgauti.. Įdomu, o kaip būtų vertinama moteris dabar, kuri savo protu ir žavesiu sugebėtų tai pasiekti?

Beje, dar įdomus pastebėjimas skeptikams, kurie galvoja, kad tuo metu moterims viskas buvo įmanoma tik „per lovą“- ledi Merė laukėsi vaikelio ir puikiai sutarė su savo vyru Anglijos pasiuntiniu Konstantinopolyje, kai Konstantinopolio turtingieji valdžios vyrai klojo po jos kojomis brangakmenius, pildė jos vyro užgaidas..

Žodžiu, įdomi istorija. Net neabejoju, kad ir dabar tokių stiprių moterų yra..

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ. :)

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..

Kaip ir pripratusi, sekmadieniui vėl eilėraštis. Tik šį syk radau jį ne pati..

“ Neturi upės šios vardų,
Jos tyliai srūva be krantų,
Jos neatspindi debesų
Ir teka jos kur tamsu.
Žuvėdra nepalies sparnu
Liūdnų patamsių vandenų,
Į jas mergaitės nežiūrės,
Žarom jos niekad nežėrės.

Vanduo jų švarus ir vėsus
Maitina šulinius visus
Jos kantriai teka po žeme,
Ar vasara bus, ar žiema.
Tik kartais slegiamos tamsos
Šaltiniais prasiveržia jos,
Ir žvelgia lyg akis skaidri
Šaltinis miško vidury.”

Algimantas Baltakis

Vakar visą dieną tiek kalbant telefonu, tiek šiaip susitikus su kažkuo, dienos pabaigoje su bendradarbiais atsisveikinant vienas kitam sakėme- iki susitikimo Kaziuko mugėje.

Tai reiškia, kad šį savaitgalį visi trauksime į ten ir su kažkuo atsitiktinai susitiksime, su kažkuo eisime gerti kavos, su kitais tik šiaip trumpai susitikę šnektelsime.. Mėgstu tą šurmulį ir bendrumo jausmą. Man patinka žmonių šypsenos, juokeliai, tas lengvumas..

Smagu susitikus draugus dalintis įspūdžiais kas ką kur matė, kas ką pirko ir už kiek..manau tik vieną kartą metuose, t.y. Kaziuko mugės savaitgalį, leidžiama žvilgtelėti į draugo ar pažystamo krepšį nerizikuojant būti apšauktu nemandagiu..

Dalyviams tai verslas, tačiau su kokia gera emocija ateina pirkėjas į šią mugę ir perka prekę..Juk čia perkame tikrai daugiau iš malonumo, o ne dėl to, kad to daikto gyvybiškai mums reikia.

Man patinka tas šaltukas lauke, išraudę žangukai.

O vien tik ko vertas  ir užbėgimas į mažą kavinukę išgerti kavos ar arbatos su bandele, o parėjus namuose džiaugtis namų šiluma ir jaukumu.

Amerikiečiai ir britai tyrimais įrodė, kad žmonės, kurie gyvena miestų centruose, senamiesčiuose sveria vidutiniškai 6 kg mažiau, nei tie, kurie gyvena užmiestyje.

Tai visų pirma yra dėl to, kad jie daugiau vaikšto. Juk taip nepatogu sukiotis gatvėse su automobiliu kai jų tiek daug, o centre jų visada daug. Taigi, jie atstumus iki parduotuvės, iki restoranų ar kitų paslaugų vietų eina pėsčiomis.

Antra priežastis yra dėl to, kad centre gyvenantys nusiperka parduouvėse mažiau maisto, t.y. tiek, kiek reikia 1-2 dienom, nes jie bet kada gali nubėgti pasipildyti maisto rezervus jei ko pritruks. Tuo tarpu užmiestyje gyvenantys turi apsirūpinti visko iš anksto, perka didesniui įpakavimus ir į prekybos centrą važiuoja su automobiliu, todėl jie perka gausiai, nes jiems nereikia nešti sunkių maišų iki namų.

Taigi, toks įdomus pastebėjimas šeštadieniui, kai visi jau pavasarėjant galime daugiau vaikščioti pėsčiomis, kad ir kur begyventume..

Pagaliau ir oficialiai perregistravome savo adresą į Boną. Nors į namus čia persikraustėme jau prieš porą metų, tačiau vis nebūdavo noro tvarkyti visus popierius.

Manęs jau nestebino tai, kad viskas vyksta labai greitai, nereikia lakstyti nuo vieno langelio prie kito, tačiau nustebino viena labai įdomi idėja, kurią linkiu nukopijuoti ir Vilniui.

Taigi, kai prisiregistruoji savivaldybėje, tau yra dovanojama visas pluoštas dovanų kuponų į teatrą, į muziejus. Radau kuponą ir ekskursijai po istorinę Boną,ekskursiją po vynais garsėjančia Boną, bilietą į klasikinės muzikos koncertą, turą su dviračiu po Bonos apylinkes, 3 mėnesių abonimentą lankytis miesto bibliotekoje nemokamai, kuponas miesto saunai ir baseinui taip pat ir t.t.

Jau nekalbu apie tai, kad visi dovanų kuponai labai gražiai išspausdinti, juos lydi asmeniškas Bonos mero laiškas, kuriame jis džiaugiasi, kad gali naujam miestelėnui pasiūlyti susipažinti su miestu ir išmokti jį mylėti.

Visi kuponai galioja metus laiko, todėl tikrai gali rasti laiko juos panaudoti.

Žinoma, kad nemažai žmonių jų nepanaudos, nes ne visų interesai sutampa su siūlomomis pramogomis, tačiau aš labai džiaugiausi juos gavusi.

O kaip smagu būtų, kad naujieji vilniečiai taip pat gautų dovanų kuponą į muziejus, bilietą į Kongersų rūmuose vykstantį koncertą, nemokamą ekskursiją po Vilnių ir t.t.

Ir netgi jeigu tai yra daroma nemokamai ir dabar, manau, kad labai teisinga eilinį kartą priminti apie tai, nes kiekvienas žmogus yra linkęs panaudoti gautus dovanų kuponus, o miesto valdžia tokiu būdu tarsi pasako savo miestiečiui- esi man reikalingas ir svarbus, džiaugiuosi, kad gyveni čia.

Pasibaigus knygų mugei, kurioje nebuvau ( džiaugiuosi, kad ji vyksta, tačiau man grūstis minioje nelabai patinka ) labai į temą mano patirtis perkant knygas internetu Lietuvoje.

Iki šiol pirkdavau tik “Amazon.de” ir turėjau tikrai gerą patirtį- knygas atsiųsdavo labai greitai, supakuota tvarkingai. Apskritai nelabai mėgstu knygas pirkti internetu, nes man patinka būti knygyne, patinka vartyti puslapius, paskaitinėti ir tik tada nuspręsti ar man tos knygos reikia. Knygas pirkti man yra tam tikras ritualas. Taigi, dažnai internete užsisakau iš Vokietijos knygas tik tam, kad nereiktų pačiai tempti lagaminuose ir nebūtų viršsvorio, o jas jau prieš tai būnu pavarčiusi knygyne.

O kaip Lietuvoje?

Knygynuose ieškojau Angelinos Zalatorienės išleistos knygos “Pasadoblis”, tačiau niekur jos neradau, todėl nusprendžiau paieškoti interneto knygynuose. Ir radau ją “Baltų lankų knygyne”  internete.

Užsisakiau dar keletą knygų, kurias norėsiu dovanoti draugams, kad būtų didesnė suma ir siuntimas nieko nekainuotų.

Kadangi užsisakinėjau šeštadienio vakarą iš karto gavau patvirtinimą, kad knygos bus išsiūstos per pora darbo dienų . Pirmadienį gavau žinutę, kad vienos mano užsakytos knygos nėra ir klausė ar siūsti siuntą be šios knygos. Man atsakius, kad tinka ir be tos knygos, netrukus buvo gautas siuntinys. Tikrai labai operatyviai.

Kitas pliusas, kad supakuota labai gražiai, tvarkingai, kad knygos nesusilamdytų, nesušlaptų- netgi geriau nei aš gaunu iš “Amazon.de”.

Viduje įdėtas kalendoriukas ir kvietimas-bilietas į Knygų mugę.

Va, tas yra super gražu..džiaugiuosi, kad jau ir Lietuvoje mokame vertinti klientą, kad jam duodame daugiau nei jis tikėjosi, kad norime, kad jis pasirinktų būtent mūsų paslaugą dar kartą..

Ir aš tikrai tą darysiu ateityje būtent čia.