Aš visada noriu keliaudama gyventi kuo geresniame ir prabangiasneme viešbutyje, kad galėčiau kažko išmokti, pasisemti idėjų ir savajam.

Šį kartą viešėdami Londone apsistojome naujai renovuotame viešbutyje, kuriame labai seniai buvo miesto Rotušė, o dabar 5 žvaigždučių viešbutis, kuriame viena para gyventi kainuoja apie 600 svarų. Žodžiu, dvelkia prabanga.. Iš karto pasakysiu, kad mokėjome daug mažiau, nes vyro dukra dirba turizmo srityje Londone ir inspektuoja viešbučius, todėl ji gavo jį už special kainą.

Atvykstame vakare, viskas ramu..kambarys viršutiniame aukšte ( paskui lyjant lietui dėl to negalėsime miegoti, nes skarda barška taip stipriai ir garsiai..).

Viskas blizga, šviečia ir dvelkia švara.

Kadangi mūsų apartamentas sudarytas iš dviejų dviviečių kambarių, kuriuos jungia virtuvė, aš pirmiausia apžiūriu ją. Baltas lakas, naujausias kavos aparatas, skalbimo mašina, indai, rankšluostėliai, vanduo prabangiausiuose buteliuose ir t.t. Žodžiu, ko tik širdis geidžia. Bet svarbiausia viskas atrodo minimalistiškai ir gražiai, interjere yra nemažai ir art deco elementų.

Ir štai pradžia… grindimis bėga tarakonas..cypiu aš, mano vyro dukra. Jis sutvarko reikalą greitai ir toliau sėdime tylūs. Iš tiesų, lyg ir nebūtų tragedijos, nes tai nutkti gali visiems- Azijoje jų pilna, ne taip seniai ir mes sovietiniuose daugiabučiuose begyvendami matydavome jų nemažai, kad ir kokioje švaroje begyvenome. Tačiau viduje jau tasai švaros pojūtis dingo visiems laikams. Be to, prie mano lovos ant žemės guli nustabiai baltas kailinis kilimukas, ant kurio, žinoma, jau niekada nelipsiu, nes galvoju, kad ten gali gyventi ar bent jau pasislėpti tarakonas. Taigi, geriausia neparinkti viešbučiuose pūkuotų, ilgaplaukių pagalvėlių, užklotų, kilimų ir t.t., nes tai esant net menkiausiai abejonei asocijuosis su nešvara.

Vonios kambarys visas stiklinis, gražiai įsipaišo į kambarį, optiškai jį paridina..Idomu tai, kad užuolaidėles užtraukti galima ne iš vidaus esant vonoje ar tualete, o tik iš kambario pusės. Žodžiu, besilankantis “TEN” pats neturi teisės nuspręsti ar jis nori, kad jį matytų partneris duše, sėdint ant puodo ir t.t. Tą sprendimą daro pasilikęs kambaryje..

Vonios kambaryje stovi nuostabi sidabrinė vaza, daug įvairios kosmetikos..bet nėra padidinančio veidrodžio ir gana tamsu. O svarbiausia, kad nėra rozetės, kur įjungti plaukų džiovintuvą. Pastarasis įdėtas į spintą, esančią koridoriuje, tačiau ten nėra rozetės taip pat. Rozetės, kurias radau tinkamas įjungti plaukų džiovintuvui išdėliotos taip, kad tada nematau nei vieno veidrodžio jei fenas veikia..gerai, kad plaukai mano trumpi, užteks ir mažyčio mano veidrodėlio iš rankinės.

Visa naujausia technika veikia nepriekaištingai, tačiau išėjus iš vieno kambario ir išsiėmus elektroninį raktą ir jungiklio, ir kitame sujungtame kambaryje išsijungia visos šviesos, nesvarbu, kad ten raktas idėtas į jungiklį, o tas apartamentas skirtas gyventi tikrai ne 2 žmonėms. 

Oro kondicionieriai juos įjungus pučia orą tiesiai į lovoje gulinčio žmogaus galvą. Tai irgi neapgalvota..

Žodžiu, kai lankaisi viešbutyje ekskursijoje ir apžiūrinėji kambarius, apie jį pamanytum, kad tai vienas iš įdomesnių, nuostabių viešbučių. Žiūrint į kiekvieną lempa, baldą ir techniką negali nesuvokti, kad tai nepaprastai brangūs daiktai ir investicija buvo begalinė.

Tačiau pritrūko paprasto pamąstymo: o kaip ten bus gyventi svečiui?

Ar patogu?

P.S. Juokelį apie gėles šiame viešbutyje parašysiu ryt..

Visai neseniai Italijoje buvo laimėtas LOTTO rekordinis pagrindinis prizas- 147 milijonai eurų.

Suma iš tiesų įspūdinga. Suprantant tai, kad tai ne po truputį uždirbta iš verslo, o tiesiog vieną dieną LAIMĖTA suma, nori nenori imi galvoti ką darytum su ja ir kaip tai gali pakeisti žmogaus gyvenimą.

Viename Vokietijos žurnale ta proga buvo klausinėjama įžymių žmonių, o ką gi jie darytų laimėję tokią sumą. Vieni iš jų sakė, kad paaukotų dalį pinigų labdarai, kiti, kad padėtų savo šeimai, kiti atsakinėjo nevengdami pajuokauti ( maudytūsi pinigų baseine ir pan. ).

Lietuvoje galbūt būtų galima padaryti privatų fondą ir šiuo metu padėti gelbėtis mažoms ir vidutinėms firmoms, kurios negali gauti kredito iš banko, tačiau praėjus krizei tikrai atsigaus ir generuos gerą pelną?

Keletas  iš Vokietijoje žinomų žmonių atsakė, kad jų gyvenime niekas nesikeistų ir jie gyventų kaip gyvenę..

Atrodo gražus noras ir nusistatymas, tačiau nelabai tikiu, kad taip būtų. Žinoma, milijardieriui gyvenimas nesikeistų, tačiau kitiems, net jei ir turi labai daug pinigų, tokia suma yra labai didelė, kad nieks nesikeistų gyvenime.

Manau, kad laimėjus tokią sumą pinigų net ir labai besistengdamas gyventi “po senovei” nejausi ramybės..persekios mintys, kad gali daugiau sau leisti keliauti, išleisti ar daryti gerų darbų.

O kaip jums atrodo, ka darytumėte ir kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jei staiga sąskaitoje atsiranda tokia suma- 147.000.000,- EUR?

Viešbučių lygių ir jų skirstymą į žvaigždutes tikrai žinome daugelis.

Tačiau netgi ir tarp tiek pat žvaigždučių turinčių viešbučių egzistuoja dideli skirtumai. Skiriasi tiek vienoje šalyje esančių viešbučių lygis, tiek skirtingų šalių tiek pat žvaigždučių turintys viešbučiai, pvz. Turkijoje ar Egipte 4 žvaigždutės toli gražu neprilygsta Vokietijos ar Lietuvos 4 žvaigždučių viešbučio lygiui.

Dažnai būna ir tai, kad viešbučiai atitinka parašytus raštiškai techninius reikalavimus, kurie reikalingi gauti vieną ar kitą žvaigždučių kiekį, tačiau aptarnavimo srityje yra arba geresni arba blogesni už turimą žvaigždučių kiekį.. Žodžiu, tema neišsemiama ir diskutuoti galima daug.

Tačiau šiandien norėjau prisiminti vieną labai juokingą istoriją, kuri parodo, kad viešbučiai gali būti netgi skirstomi pagal kiekvieno žmogaus asmeninius lūkesčius.

Tai nutiko Vokietijoje. Vienas jaunas ( 32 metų ) vaikinas, ką tik apsigynęs daktaro mokslinį laipsnį įsidarbino ir darė staigią karjerą dideliame pasauliniame koncerne ir žinoma, pakliuvo tiesiai į koncerno valdybą. Valdybos nariams komandiruočių metu yra užsakoma viešbučio kambariai pagal korporatyvinį tarifą, t.y.suderintos sutartinės kambarių kainos ir netgi jeigu turi duoti aukštesnės klasės kambarį, nes sutarto nėra laisvo- kaina lieka galioti tokia pati.

Žodžiu, tam vaikinui sekretorė užsakė kambarį viešbutyje Miunchene ir jis nuvykęs gavo kambario raktus. Koncerno politika yra visada imti tik 4 žvaigždučių viešbučius ir neišlaidauti, nors jie skraido visi už Europos ribų tik biznio klase ir t.t.

Vaikinas nueina į viešbučio kambarį ir suvokia, kad ne ten pataikė- kambarys gražiausias ir labai didelis, gyvų gėlių puokštė, vaisių lėkštė, chalatai, šlepetės ir t.t. Jis daug keliavo, bet tokio dar nematė.

Žodžiu, jis supranta, kad tai yra tikrai liukso klasės kambarys ir iš pradžių galvoja, kad gal nieko niekam nesakyti ir tiesiog pagyventi tame super kambaryje ir nieks nepastebės.

Tačiau po kelių minučių ateina suvokimas, kad galbūt apsiriko jis pats ir išvažiuojant jo koncernui  bus išstatyta daug didesnė suma už tą liukso, o gal netgi prezidentinį numerį. Tada jau teks mokėti už tai pačiam, o to nenori turbūt nieks.

Pasiėmęs savo lagaminus vaikinas nusiledo į regsitratūrą ir sako:

- Jūs man davėte ne tą kambarį.

- Jūs iš kompanijos “X”?- sako administratorius.-Tai kambarys tas jums ir buvo rezervuotas. Ar jums jis netinka?

-Man viskas tinka, bet aš noriu paprasto vienviečio kambario, o ne liukso.-sako jis.

- Sere, tai mūsų pats paprasčiausias vienvietis standartinis kambarys, jei norite mes jums parodysime liukso klasės numerį..

-Ne, ačiū.Esu labai laimingas. -pasakė jis ir vėl leido nunešti portje lagaminą į kambarį.

Praeitą savaitę spaudoje pasirodė, kad bankrutuoja Airijos porceliano kompanija “Wedgwood”.

Pirmiausia perskaičiusi net nustėrau, nes tai viena iš seniausių, tačiau moderniausių porceliano gamintojų su didelėmis ir giliomis tradicijomis. Vienas iš tikrai ne daugelio pasaulinių brandų porceliano srityje.. Šio porceliano buvo gaminama ir Anglijos karalienei, ir muzikos karaliene vadinamai Madonai ir dar daugeliui kitų įžymybių.

Kompanija “Wedgwood” buvo nupirkusi ir 90,7 proc. “Rosenthal” porceliano kompanijos akcijų. Iš viso joje dirbo apie 10.000 žmonių.

Mūsų parduotuvėje “Zwilling”Stalas ir Virtuvė” tarp kitų brandų, “Wedgwood” porcelianas pats populiariausias. Beje, mes netgi visos Vakarų Europos mąstu buvome vieni iš lyderių pagal pardavimus lyginant su gyventojų skaičiumi.

Dalyvaujant parodose “Wedgwood” stebino naujovėmis, dizaino sprendimais ir tradicijų puoselėjimu.

O KAS TOLIAU?

O gi, viskas po senovei.

Galutiniam vartotojui nieks nesikeis. Gamintojas netgi neinformuoja mūsų, nes užsakymai vykdomi laiku, viskas vyksta kaip ir iki šiol.

O tuo pačiu metu žinoma, kad ieškomas naujas kompanijos pirkejas, kurio tikrai ilgai ieškoti nebereiks, nes tokį brandą perkant sėkmė garantuota, jei optimizuosi sąnaudas.

Vakar buvau menininkės Ingridos Didikos kurtų papuošalų parodoje. Ją žinau jau keletą metų ir vis nepaliauju stebėtis jos energija, šiluma ir talentu.

Šį kartą tema buvo “Kolibris”. Šie paukšteliai yra mažiausi pasaulyje, sveria vos 2 gramus.Tai vienintelis paukštis pasaulyje, kuris gali skristi atgal ir net apsivertęs. Visi šių metų papuošalai gaminti iš sidabro, aukso, stiklo ir kolibriai lieti pačios menininkės rankomis.

Grįžtant prie Ingridos..Turiu nemažai jos kurtų papuošalų. Ir kiekvienas jų labai išskirtinis. Kai juos deduosi, visada prisimenu Ingridą, kuri visada švelniai šypsosi.

Ji kuria su „Swarovski“ kristalais ir brangakmeniais, šalikėliai su prancūziškais kaspinais, žaismingos aplikacijos ant megztų šalių… Be to, įdomu tai, kad Ingrida  yra baigusi Vilniaus dailės akademijos kostiumo ir scenos dizaino specialybę, taip pat Tarptautinę verslo mokyklą. Ji jau Lietuvoje pradėjo kurti kostiumus bei scenografiją teatrui, originalius papuošalus, bet tik Niujorkas ją paskatino žengti ryžtingą žingsnį. Berods prieš 7 metus jai ten nuvykus daugelis praeivių vis klausinėdavo iš kur ji gavo tokį šaliką, ar tokius auskarus. Ir tada gimė idėja daryti tai ne tik sau, bet ir kitiems.

Bet po daugelio metų įtempto triūso Ingrida Didika buvo pastebėta ir įvertinta. Jos darbais prekiauja „Henri Bendel“ Penktojoje Aveniu. Pasigirti Niujorke, jog patekai į šių mados magnatų salonus, tai tas pats, kas pasakyti Lietuvoje, jog dirbi „Prada“ mados namuose. Tai didžiulė mados industrija, kuri yra „išsukusi“ garsiausius pasaulio dizainerius“. Jau 20 pasaulio miestų prekiauja jos darbais.

Ingrida kiekvienais metais rengia savo papuošalų pristatymus ir savo svečiams visas vaišes ruošia pati ( pvz. per naktį kepa vaflius, sausainukus). Juk tai tikra šiluma..Šį sykį ji netgi į namus visiems įdėjo po kepinuką ir patikino, kad draudžia mums galvoti, kad skanėstų gaminimas jai buvo didelis darbas..

Vakar vakare Lietuvos mados gyvenime buvo neeilinis įvykis- Juozas Statkevičius pristatė savo jubiliejinę kolekciją..Ji nuostabi. Tą patvirtins visi, kurie matė. Šia kolekcija jis tarsi nužvelgė visus metus, kuriais kūrė. Buvo dieninių, proginių, vakarinių drabužių. Viskas dvelkė elegancija ir nepaprastu subtilumu. Net muzikos takelio vienas iš autorių buvo pats Juozas.

Jis sugeba savo drabužiais suteikti moterims lengvumo. Kartais atrodo, kad gana paprastais drabužiais sukuriamas išskirtinumo jausmas. Šioje kolekcijoje labai matėsi, kad Juozas yra nepaprastai talentingas, pvz. su jo kurtu juodo sijono ir baltos palaidinės ansambliu ( kaip nuobodu,tiesa? ) gali būti vakaro karalienė. Manau, kad jei esi vieną kartą tapusi jo kliente, ja būsi visą gyvenimą, nors pasikeitus finansinei situacijai gal galėsi sau leisti siūtis ne tiek ir daug.

Pats renginys buvo suorganizuotas taip sklandžiai ir stilingai, kad manau net Juozo talento skeptikai šį kartą neturėtų ką pasakyti. Utenos pramogų arena buvo tapusi pasaulinio lygio scena madoms. Meninės projekcijos, šviesos. Juozukas visada pagalvoja apie smulkiausias detales, tad ir čia netgi elegantiškos pagalvėlės ant kurių sėdėjome buvo išsiuvinėtos jo logo. Netgi kvietimai į jo kolekcijų pristatymus būna tokie įdomūs, kad verta pasilikti atminimui.

Beje, šį kartą išeinant moterys gavo gėlių, o jis pats buvo prašęs jam jų nedovanoti.

Šį vakarą kolekciją galėjo stebėti ne tik kviestiniai svečiai, bet ir žmonės tiesiog nusipirkę bilietus. Ir už tai turime Juozui padėkoti, nes tokia galimybė pasitaiko ne kiekvienam.

Džiaugiuosi, kad Juozas Statkevičius nepasirinko lengvesnio kelio ir “nepabėgo” į Paryžių ( kur jam yra siuloma aukštos pozicijos) . Mes tikrai galime didžiuotis, kad Lietuva turi tokį kūrėją.

Žodžiu, aš jį myliu.. :)

Tas nuostabusis gėrimas KAVA. Be jos daugelis iš mūsų neįsivazduoja  savo gyvenimo.

Kiek puodelių kavos išgeriame per dieną?

Aš pati nenoriu net skaičiuoti, nes skaičius tikrai didelis. Be kavos rodos negaliu atsibusti, kavos puodelis stovi prie lovos ir prieš užmiegant..Žodžiu, vienu metu kava padeda atsimerkti, kitu užsimerkti. Aš pamenu net, kad prieš keletą metų, atsibudusi po narkozės pirmiausia užsimaniau ne vandens, bet bent gurkšnelio kavos.

Restorane nei vieni pietūs ar vakarienė neapsieina be puodelio kavos. Netgi, jei svečiai nevalgo deserto, jie išgeria puodelį kavos. Žodžiu, kavos reikšmė mums yra kažkur šalia duonos. :) O ką jau kalbėti apie kavos poveikį komunikacijos prasme, ypač nerūkančiųjų pasaulyje, kavos gėrimas ir pokalbiai tuo metu yra aukso vertės.

Septynioliktame amžiuje, Vokietijoje buvo bandoma drausti gerti kavą, nes ji tapo stipriu konkurentu alkoholiui- ji pakeldavo nuotaiką, žmonės norėdavo jos dar ir dar.. Todėl buvo stengiamasi, kad ji nebūtų prieinama paprastai visuomenei.Ieškodavo pažeidėjų pagal iš namų sklindantį kvapą.

O kur dar žinia, kad netgi iki devyniolikto amžiaus moterys galėdavo eiti į kavinę tik lydimos vyrų?

Kita legenda pasakoja, kad kavos atradėjos yra Etiopijos ožkos. Etiopijos piemenys pirmiausia pastebėjo, kad ožkos, kurios besiganant valgė raudonas uogas nuo augalo šakelių, iki vidurnakčio būdavo daug aktyvesnės už kitas iš tos pačios bandos, kurios nevalgė uogų ir tuo metu jau seniai miegdavo. Nėra aišku ar tai tiesa, tačiau tikrai žinoma, kad kava kilusi iš arabų šalių. Dėl šios kilmės šalies, pati populiariausia kavos pupelių rūšis ir yra “ARABICA”. Ši rūšis auga 600 -1800 metrų aukštyje  ir jos yra apie 70 procentų visos pasaulo kavos. Iš likusių 60 rūšių pati populiariausia yra “ROBUSTA”.

Kavos kokybė skiriama pagal kavos pupelių rūšį, kilmės šalį, pupelių apkepimą ir žinoma pagal jau pačio gėrimo paruošimą. Dėl to kartais būna keista, kad KAVINĖS ( jau vien tik koks pavadinimas ) neskiria reikiamo dėmesio kavai ir ji dažnai ten būna neskani. Restoranuose žinoma situacija daug geresnė ir ten kavos būna įvairios, barmenai sugeba ją paruošti puikiai.

Žodžiu, nei dienos be kavos..

Mano rankinės visada labai didelės ir sunkios. Joje yra tikrai visko daug ir aš dažnai galvodavau, kad nešiojuosi per daug smulkmenų. Ir rankinių moterims reikia daug.. :)

Stebiuosi kaip moterys sugeba mažoje rankinėje turėdamos tik keletą daiktų jaustis saugios.

Tačiau skaitydama vieną knygą atradau sąrašą, kas turi būti kiekvienos moters rankinėje ir nusiraminau.Taigi, štai tas sąrašas:

1. Piniginė ir pinigai joje. Visada reikia turėti smulkių monetų ( automobiliui parkuoti, žurnalui ar vandens buteliukui nusipirkti ).
2. Užrašų knygelė. Juk nežinai kurioje vietoje į galvą šaus geniali idėja. Be to, kalendoriuje galite susirašyti visus susitikimus.
3. Rašymo priemonė. Kai reiks užsirašyti kieno nors numerį ne į mobilaus telefono atmintį juk nerašysi lūpų dažais. Tačiau svarbu, kad rašymo priemonė būtų su dangteliu, nes kitaip ji išteplios visą jūsų rankinės pamušalą.
4. Lūpų dažai. Vienas dienos metui, kitas vakarui.
5. Lūpų blizgesys. Kai reikia atrodyti labai žavingai. Be to jį naudoti labai patogu kai šalia nėra veidrodžio.
6. Kvepalai. Buteliukai, kurios gaunate pabandymui parduotuvėse ar randate žurnaluose tam labai tiks, nes nėra sunkūs ir neužima daug vietos.
7. Raktai. Buto raktai ir automobilio raktai. Net jei jūs dažnai ką nors vis pametate, raktus reikėtų labai saugoti. Visai neblogai atsarginius raktus palikti darugei, kuriai galima paskambinti net ir 3 val. ryto.
8. “Žiogelis”. Kartais sagos ištrūksta pačioje netinkamiausioje vietoje ir pačiu netinkamiausiu laiku. Taigi, svarbu būti pasiruošus. Na, o jei rankinėje bus ir siuvimo rinkinys, kurį galima rasti viešbučio kambariuose, tai nieks nebaisu.
9. Kompaktinė pudra. Nieko nėra baisiau nei blizgantis veidas. Arba tai, kad negalite pasižiūrėti ar atrodote puikiai ir akių tušas nenubėgo. Be to, neįdomioje kompanijoje galima turėti puikų alibi, kai išeini pasipudruoti nosytę ir negrįžti atgal.
10. Vizitinės kortelės.
11. Batai ir pleistras nuospaudoms. Didelėje rankinėje gali tilpti ir atsarginiai bateliai. Plastikiniai maišeliai, ypač su prekybos centro logo, nepageidaujami. Patogūs bateliai gali labai praversti jei reiks eiti ilgesnį kelią nei numatėte ar po darbų draugai pakvies užsukti į kavinę.
12. Šukos. ( man nereikia :) )
13. Popierinės servetėlės.
14. Aspirinas.
15. Mėtiniai saldainiukai.

Taigi, visai nemažas turtas..bet šis sąrašas man rodos dar nepilnas.

Su savo mylimu automobliu papajos spalvos AUDI TT važinėju jau 4 metai ir kiekvieną dieną tikrai juo džiaugiuosi ir labai jį myliu. Jis labai išskirtinis, dinamiškas, mažytis ( lengva parkuotis), žiemą stabilus ant kelio ir t.t. Turbūt jau visi ir žino, kad aš esu labai prisirišusi prie AUDI. Taip yra dar ir todėl, kad Lietuvoje Audi centras siūlo tikrai išskirtinį servisą.

Tačiau vis dažniau manęs visi klausinėja kada gi bus naujas? Teoriškai pagalvojus, lyg ir reikėtų, bet pati sau nerandu motyvacijos kodėl. Čia va ir yra gerų automobilių bėda, kad jie geri ir negenda, tai ir keisti tik dėl prestižo nebūtina. Na, bent jau man tai tikrai nėra motyvas. Galvojant apie dizainą iki šiol kažkaip nebuvo tokio, dėl kurio būčiau pasiruošusi keisti sąvajį, tačiau…

Šiandien bandžiau naują automobilį, AUDI A5. Tikrai, jis nuostabus..

Visiškai negaliu lyginti su savuoju TT. Nekalbant jau apie jo išvaizdą, naujojoje A5 begalinis komfortas, nepaprastai daug technikos naujovių ( net raktas kaip ne raktas, o kažkas tik spustelėti ir automobilis užsiveda :) ). Žodžiu, puikus automobilis.. Kolegos manęs paklausė, ar yra kas nors, kas tame automobilyje man nepatinka. Taip,yra- jo kaina. Nors gerai pamąsčius, manau, kad jo kaina atitinka kokybę.

Stebiuosi kaip kompanijai AUDI pavyko taip teisingai “įšokti” į luxus automobilių rinką. Visa jų marketingo kampanija buvo tinkamai sudėliota ir pasiekė savo tikslą.

Taigi, dabar jau ir nebežinau ar jau esu tokia tikra sakydama, kad nenoriu keisti savo automobilio..

Prasidėjus įvairiems kulinarijos šou televizijoje vis didesnę reikšmę įgauna maisto ruošimo technologijos. Tokiu būdų po truputį prestižine specialybe tampa virėjo profesija. Užsienyje ši profesija labai gerbiama jau seniai. Tiesa, ten dažniausiai virėjai yra vyrai, nes darbas tikrai sunkus.

Pas mus Lietuvoje, kol kas mes neturėjome gilių pasaulinių virtuvių patiekalų gaminimo tradicijų ( daugelis nežinojo netgi prieskonių įvairovės, o tik krapus, petražoles, na, o aukščiausio lygio prieskonis buvo “Vegeta”).  Virėjo profesija labiausiai asocijuodavosi su lietuviškų patiekalų gamyba ir juos gaminančia stora teta.

Tačiau verta pažymėti, jog tai ką daugelį šimtmečių valgydavo Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos karaliai šiandien jokiu būdu nebūtų galima vadinti gurmaniška virtuve. Skirtumas tarp paprastų žmonių maisto buvo tik daug didesnis maisto kiekis.

Tik 15 amžiaus viduryje Italijos aristokratai ir kiti turtingi žmonės pradėjo prisiminti antikinės Romos kultūrą ir jos valgius.Paskui jau prancūzų karališkieji rūmai įsijungė į šią kovą ir išgarsėjo ypatingais padažais, paštetais ir desertais, kurie žinomi iki šių dienų. Japonų ir kiniečių kultūroje maistas taip pat užėmė vieną iš svarbiausių vietų, ypač jo estetinis vaizdas.

Galbūt todėl visame gurmainiško maisto pasaulyje ir yra garsiausios italų, prancūzų bei azijiečių virtuvės. Tai tarsi kertiniai akmenys, o visa kita jau yra atšakos.

Virėjai Lietuvoje jau turi galimybes mokytis ne tik iš knygų ar TV, bet ir į čia atvažiuojančių specialistų. Be to, kai kas važiuoja į pasaulines maisto parodas, stažuojasi užsienyje..žodžiu, vejamės mes turbūt dėl politinių priežaščių kažkada nuvažiavusį traukinį..