“…Ji mylėjo tą vyruką. Dirbo dėl jo. Būtų dėl jo padariusi viską. Kai kurios moterys tokios. Kai kurios meilės tokios. Dauguma meilių tokios, sprendžiant iš to, ką mačiau. Atrodo, kad širdis – perpildyta valtis. Kad ji nenuskęstų, išmeti už borto išdidumą, savigarbą, savarankiškumą. Po kurio laiko pradedi mėtyti žmones – draugus, pažystamus. bet ir to nepakanka. gelbėjimosi valtis skęsta, ir supranti, kad nugrimsi drauge. ”

Gregory David Roberts “Šantaramas”

Juk kartais ima ir atsitinka, kad ji aplanko visai ne laiku..ne vietoje..ir tada imi save kankinti abejonėmis.

” Priimkite dangaus dovaną be abejonių. Ši dovana nesupakuojama ir nesurišama kaspinėliu- rožyte, neužrakinama spynelėje. Atiduokite jai visišką laisvę. Laikas viską išspręs pats. Neverta nei jo skubinti, nei savęs niekinti ar juolab teisti. Būkite dėkinga dievams už nuostabiausią jausmą, kurį gali patirti žmogus. Tai vienintelis gražus dalykas čia-laikinojoje kūno būstinėje.”

(A.Zalatorienė “nėra-negali būti”)

Vestuvės be apsikeitimo vestuviniais žiedais, ar tai įmanoma?

Baigėsi vasara, baigėsi ir masinių vestuvių sezonas..jausmas toks, kad kasmet vestuvių tik daugėja, nors Europos statistikos ir duoda mums žinoti, kad vis daugiau porų gyvena nesusituokę.

Šią vasarą tuokėsi ir vienas mano bičiulis, kuris nusprendė, kad vestuvinių žiedų jiems nebereikia ir jie nieko nereiškia. Nuotaka taip pat pritarė, nes jai bet koks žiedas ant rankos tik trukdo. Kai matau juos tokius laimingus, tikiu, kad jiems abiems taip gerai. Bet ar pati taip norėčiau?

Tada ir išsivystė diskusija ką vestuvinis žiedas reiškia kiekvienam ir mūsų, ar jis tik varžo ir mus savinasi ar jis kaip tik duoda bendrumo jausmą..

Nuo senų senovės pasikeitimas žiedais turi žmonių susijungimo simboliką, tai meilės ir ištikimybės simbolis. Jau senovės Egipte žmonės keisdavosi žiedais, tačiau juos mūvėdavo ant bevardžio piršti, nes tikėdavo, kad ten esanti arterija veda tiesiai į širdį.

Dažnai žmonės dėl darbo specifikos turi nusiimti žiedus, nes jie gali būti priežastis sužeidimui, tačiau bent jau savaitgalį tada jie nori užsidėti žiedą. Vestuvinis žiedas yra bene vienintelis papuošalas kuris leidžiamas dėvėti ir dirbant padavėju restorane.

Nemanau, kad svarbi žiedo kaina. Esu mačiusi žiedus ir iš paprastos vielutės, kurios dalis praėjus keliems metams buvo panaudota gaminat jau gana brangų žiedą su deimantu.

Gana keista atrodo ir mada Amerikoje, kai nuotakai privalai pirkti sužadėtuvių žiedą kainuojantį ne mažiau nei 2 tavo atlyginimai. Ir tada visi pamatę žiedą maždaug gali įvertinti jaunikio finansinę padėtį.. gana žiauriai čia gaunasi ir manau, kad su meile neturi nieko bendro.

Įdomu, o ką jums reiškia vestuvinis žiedas ir ar jis reikalingas?

20.000 USD už 2 savaičių viešnagę pas vieną iš turtingiausių pasaulyje žmonių- Brunėjaus sultoną..gali nutikti taip, kad miegoti su juo arba jo broliu teks tik vieną kartą gal kasdien, tačiau visoms skrendančioms į svečius aišku, kad TEKS. Ir vistiek ten nori skristi tūkstančiai merginų..

Perskaičiau šiais metais išleistą knygą apie vienos niujorkietės gyvenimą ten, jos visą istoriją, kuri kelia šiurpą.  Brunėjuje ji su pertrauka buvo 18 mėnesių.

Įkurta visa agentūra, kuri pvz. Niujorke ieško merginų, tvarko joms dokumentus kelionei ir t.t. Tada merginos skrenda ten ir būna apgyvendintos apartamentuose, kuriuose turi būti visą dieną, o kiekvieną vakarą turi būti išsiruošusios į vakarėlius. Viso vienu metu gyvena apie 40 gražuolių iš viso pasaulio. Vakarėliuose visų pirma vyksta didelė konkurencija dėl sultono brolio Jefri dėmesio, o po to…

Labai įdomiai veikia Stokholmo simdromas, merginos nors ir atsiduoda už pinigus, bet vis tiek jaučiasi tarsi gyventų pasakoje ir būtų princesėmis. Visos jos greba, kad tik nebūtų išsiūstos namo, nors gyvena uždarytos. Beje, nei viena nebuvo nuskriausta mokant atlyginimą- visos gaudavo dar ir brangių dovanų, papildomų $$.  Jei tapdavai favorite, tada tu skrisdavai private jet apsipirkti į Singapūrą, kur pirkinių suma nebuvo ribojama ir t.t.

Žodžiu, sunku būtų patikėti, kad tai vyksta mūsų laikais, viskas civilizuotai ir be prievartos.

Negaliu atpasakoti visos knygos įspūdžių, tačiau dar keletas niuansų:

• sultonas ir jo brolis pasivadindavo pasauliečių vardais ir hareme moterys juos turėdavo vadinti tik šiais vardais;
• jie nemėgo kūdų merginų ir dažnai būdavo, kad labai kūdas išsiųsdavo namo po pirmo susitikimo.nepaisant to, merginos vis tiek norėdamos būti gražesnės viena už kitą gerdavo alkį malšinančius vaistus ir t.t.
• vakarėlio pabaiga būdavo tada, kai sultono brolis Jefri išeidavo miegoti, tačiau visi dar keletą minučių likdavo laukti salėje, nes jis dar gali persigalvoti, o jei tai įvykdavo visi turėdavo linksmintis toliau;
• merginos parskridę namo galėdavo JAV įsigyti prabangiausius namus už gautus pinigus ir gyventi kelis metus be darbo;
• vyrai ten geležinės sveikatos, nes mylėtis gali net po kelis kartus per dieną, valdyti šalį, prekiauti nafta ir linksmintis iki išnaktų;
• nepaisant visų šėliojimų, Jefri norėdavo ryte atsibusti šalia mėgstamos merginos ir kalbėti apie paprastus dalykus, nors visada ir būdavo įjungtas BBC kanalas.

Stebiuosi autorės drąsa. Kai ji išleido šią knygą, visuose Amerikos laikraščiuose ir TV laidos mirgėjo jos veidas..

Pasaka baigėsi, o gal tik prasidėjo…

Šiandien gavau laišką nuo porelės iš ateities, kuri prisimena ir man pasakoja apie įvykius, kurie dar tik bus.. Gal tos didelės pūgos atnešė mums stebuklingas galias? Paskaitykite patys..

“Su automobiliu įvažiuojame į Vilniaus senamiestyje esantį erdvų vidinį kiemą.

Kiemas apklotas balto puraus sniego, o didingos pastato kolonos spindi nuo įvairiaspalvio apšvietimo. Palikę automobilį einame link restorano. Terasoje dega laužas, linksmai nusiteikusi restorano svečių porelė išėjusi parūkyti šnekučiuojasi ir gurkšnoja Porto vyną….. pro besivarstančias restorano duris girdėti skambanti saksofono muzika, o šalia esančios virtuvės kepamų kepsnių kvapai vilioja sugrįžt atgal prie stalo. Buvome  nusiteikę suvalgyti skanų kepsnį su argentinietiško vyno taure. Gyva muzika ir visiems patiekalams 15% šventinė nuolaida, kuždėjo: imk sultingą, minkštą limuzino steiką ir kas gali būti geriau? …. bevartant meniu saksofonistą pakeitė pianino melodijos ir…..  šį kartą nutarėme pasinaudoti išskirtiniu Valentino dienai sukurtu meniu, nes mums jis pasirodė netradicinis ir tikrai neapsirikome:

Vietoj tradicinės šampano taurės – sausas Portas su toniku ir rojaus obuoliukais

Aštrių krevečių užkandis ir portugališkas Vinho Verde

Figos su „Foie gras“  ne su  vėlyvo skynimo vynuogių derliaus vynu kaip įprasta, o su baltu Porto vynu..

Prieš kepsnį šaukštelis šerbeto…

Antienos kepsnį sudorojome užgerdami sodriu raudonu vynu ir jau tada buvome išsišiepę iki ausų J

Nesame dideli desertų gerbėjai, bet juodasis šokoladas su 10 m. Porto vynu – gėris….

Šalia sėdintis vyras džiaugėsi limuzino kepsniu, bet mes sugrįšime to kepsnio kitą kartą, o Valentino dieną atšvęsti portugališkai ne kasdieną gi…

Galite mums paskambinti, papasakosim smulkiau: 8-699-16781

                                                                               Porelė gerbėjų iš ateities

Dar priminsiu kad: visiems patiekalams per Valentino dieną buvo 15% nuolaida, o specialiai šiai dienai sukurto meniu kaina 127,50Lt.

Vietas rezervuoti galima: 852121389 , 8-699-16781 , linas.g@mabre.lt

 Geros artėjančios Valentino dienos šventės!”

Visai neseniai paštu gavau laišką iš Vokietijoje esančios parduotuvės internete. Tai įžymių dizainerių drabužių išparduotuvė internete – “Dress for less“.

Laiške rašoma maždaug taip:

“Miela Rasa, mes Jūsų labai pasiilgome! Praeityje Jūs mielai ir dažnai pas mus apsipirkdavote, tačiau paskutiniu metu mes Jūsų čia jau nesutinkame ir dėl to mums labai liūdna.

Užsukite pas mus ir vėl. Kitam pirkiniui Jums dovanojame 10 EUR ir daiktų siuntimą iki Jūsų nemokamai.

Mes džiaugsimės Jūsų sugrįžimu ir jau dabar linkime Jums geros nuotaikos apsiperkant.

Nuoširdžiai Jūsų- Drees-for-less komanda”.

Taigi, iš šito laiško aišku, kad kompanija nemiega ir seka savo klientą. Antra, kad jiems negaila padovanoti apie 20 EUR, kad klientas vėl būtų su jais. Juk žinoma, kad jau esamą klientą yra pigiau išlaikyti nei surasti naują, tačiau daugelis iš mūsų koncentruojasi ieškoti tik naujų, o senųjų nevertiname tiek, kiek vertėtų.

Esu gavusi panašaus pobūdžio laišką ir iš “AOL“, iš drabužių kompanijos “ELEGANCE”.

Yra ko pasimokyti iš jų ne tik kalbant apie idėją, bet ir rašybos stilių.

Lietuvoje panašių laiškų kol kas dar negavau..

Visai neseniai viena sutuoktinių pora šventė savo vestuvių 60-ąjį jubiliejų. Manau, kad tai viena iš didžiausių laimių gyvenime.

Tie žmonės pragyveno karus, užaugino 8 vaikus, matė nepaprastai daug vargo, anksti parado savo tėvus, bet visada žiūri į vienas kitą pilnomis meilės ir susižavėjimo akimis.

Jie eina pasivaiksčioti susikibę už rankų, senelis išeidamas į parduotuvę dar miegančiai savo žmonai parašo laiškutį, kad jis parduotuvėje ir P.S., kad jis ją labai myli..

Kai jie eina pas gydytoją, į parduotuvę neegzistuoja “aš”, viskas yra sakoma “mes”.

Jie 3/4 savo gyvenimo praleido kartu ir negali net įsivaizduoti, kad gali būti kitaip.

Tuo tarpu visi jų vaikai meldžia Dievą, kad tėvai kuo ilgiau dar pabūtų kartu, nes yra aiškus suvokimas, kad išėjus vienam netrukus užges ir kitas…

P.S.Išgirdusi ar perskaičiusi tokį pasakojimą galbūt net sakyčiau, kad tokios meilės nebūna, bet tai yra visai arti manęs ir aš esu labai laiminga, kad galiu tą matyti..

Labai džiaugiuosi kai žurnalistai užduoda įdomius, pamąstyti ir pasikuisti savyje leidžiančius klausimus.

Taip buvo ir praeitą savaitę, kai buvau paklausta- o kas gi man yra didžiausias gyvenimo malonumas..?

Ir tada prasidėjo minčių srovės..

Jeigu nekalbėti apie tai, kad malonumo sąvoka labai įvairialypė ir galima filosofuoti šia tema be galo, tai reiktų tiesiog spontaniškai rašytis mintis, kurios ateina išgirdus šį klausimą.

Ir tada supranti, kad malonumas yra turėti gerą kojų masažą, sėdėti kambaryje lietui lyjant ir skaityti gerą knygą, žiūrėti į siaučiančius vaikus ir t.t. ( taip ir atsakiau portalui DELFI).

Malonumas  turbūt yra ir tai, kai atskridus į oro uostą, bagažo salėje matai iš tolo artėjantį savo lagaminą..

Nepaprastai didelis malonumas gauti žinią, kad tavo artimam žmogui viskas gerai..matyti žolę, dangų, žydinčias gėles..

Įdomiausia tai, kad vieno vakarėlio metu klausiau ir savo draugų kas jiems yra didžiausias malonumas. Jis linksmai vardijo įvairiausius malonumus, bet nei vienas jų nebuvo susijęs su dideliais pinigais.

Žodžiu, man rodosi, kad gyvenimas tiesiog pilnas malonumų tereikia tik būti jiems atviru ir jausti..

O kokie jie jums?

P.S.Pasirodžius straipsneliui “DELFI” apie malonumus, supratau, kad kaip kam iš tiesų pats didžiausias malonumas yra komentuoti ir pilti “pamazgas” ant kitų žmonių.. Ką gi, tai irgi savotiškas gyvenimo malonumas… :) Ir galbūt tik vienintelis gyvenime belikęs..

Šiuo metu skaitau knygą, kurią parašė mergina iš Arabų Emiratų. Ta knyga yra uždrausta ten ir mergina persekiojama.

Taigi, knygoje pasakojama tikra istorija apie keturias merginas iš labai turtingų šeimų, tačiau tai atspindi bendrą šeimos modelį ten.

Šeimos kuriamos visiškai ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, t.y. tėvai parenka tau jaunikį arba netgi jaunąją. Nors mums dažnai atrodo, kad arabai ten bent jau vyrai renkasi žmonas, bet taip yra tik tada, kai renkasi jau antrąją žmoną. O dažniausiai pirmoji būna parinkta mamos arba tėčio. Ir visai nesvarbu, kad vaikinai mokosi JAV, Anglijoje įžymiuose universitetuose, keliauja visur- vesti turi tik iš savo rato ir dažnai netgi tolimesnės eilės puseseres.

Jau nekalbu apie merginų situaciją ten, nes jos ten iš vis NIEKADA neturi jokios teisės rinktis partnerio. Ir visai nesvarbu, kad jos taip pat labai išsilavinę, taip pat žiūri “Seksas ir miestas” ar “Nusivylusios namų šeimininkės”, taip pat dėvi “Prada” ir “Gucci”.. Iki vestuvių merginos būna mačiusios savo Žmogų vos vieną kartą ir galbūt bendravusios telefonu ( jei tėtė leido).

Aš manau, kad mes tada visi gyvename pačioje didžiausioje prabangoje, nes jau niekas negali prisiminti tų laikų kada reikėdavo tekėti ar vesti “iš išskaičiavimo” ir tėvai parinkdavo jaunikį ar jaunąją. Nors rodos mūsų proseneliai dar tokią situaciją yra turėję.

Dabar mes jau kalbame tik apie jausmus, meilę ir pabandome netgi pagyventi iki vestuvių. Suprasti reikia ar galesime gyventi kartu ar nebe.. Svarbu tampa žvilgsniai, kalbos, prisilietimai.. Tuo pat metu, ne taip toli nuo mūsų, Arabų Emiratuose, dažniausiai merginos gali apie tai tik svajoti..

Mano viena drauge nemažai gilinosi į šią temą ir priėjo išvados, kad vis tik ir mūsų visuomenėje ( t.y.Europoje, JAV  ir t.t.) vedybos iš meilės yra gana naujas dalykas ir dažnai žmogus net nemoka su tuo elgtis tinkamai..

Arabai sugeba išsaugoti šeimas ištekėję ar vedę be jokios meilės, o mes, rodos turėję pasirinkimą ir laisva valia padarę sprendimą, po kažkurio laiko suprantame, kad tai buvo klaida..

Man rodos, kad labai dažnai tai nutinka todėl, kad susituokus pagalvojama, kad tai jau tarsi galutinė stotelė, arba automobilių parkavimo aikštelė- pastatei automobilį saugiai ir ramu..taip nėra..santuoka iš meilės, tai nuolatinis mokymasis ir darbas suprasti vienas kitą, keistis ir vystytis kaip šeimai kartu, išmokti saugoti viens kitą..

Galimybė rinktis visada eina kartu ir su atsakomybe..

Ketvirtadienį buvau labai smagiame ir man asmeniškai svarbiame renginyje. Tai buvo koncertas, kuris tapo baigiamuoju iniciatyvos padėti beglobiams gyvūnams akcentu. Beveik mėnesį laisvalaikio ir prekybos centro „Panorama“  lankytojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą: 100 kvadratinių metrų dydžio jaukiai įrengtame plote gyveno beglobiai katinai, kuriuos kiekvieną dieną prižiūrėjo savanoriai pagalbininkai.

Mane ten dalyvauti pakvietė vienas iš renginio organizatorių Marius Kiaunė ir jau esu jam pati sakiusi, kad šią iniciatyvą palaikysiu visada.

Štai kodėl:

• gyvūnas nėra daiktas, žaislas, kurį gali paimti ir tiesiog išmesti kai jis tau nepatinka. Tai yra tavo draugas. Kartais netgi vienintelis, kuris tave priima tokį koks esi ir neatstumia kai jau esi netgi bomžas ir visi artimieji nusisuko;
• nemanau, kad pinigų stygius gali priversti išmesti augintinį, nes jie valgo viską ir galima tikrai pasidalinti ( Vokietijoje matau daug benamių, kurie prašo išmaldos, o jų šuo šalia ir jie dalinasi kasniu paskutiniu;
• niekada nemanau, kad gražus ir vertingas yra tik veislinis šunelis ar kitas gyvūnėlis- juk savo draugų nesirenki dėl išvaizdos ir dažnai būna taip, kad nelabai gražus žmogus, jį pažinus tampa gražus;
• labai gerbiu prekybos centro tokią iniciatyvą, nes tokiu būdu buvo tarsi parodyta širdis ir mąstymas ne vien tik apie biznį, tačiau ir apie socialinę atsakomybę. Juk verslas labai dažnai yra tiesiog asmeniniai santykiai tarp žmonių, o didelis prekybos centras tokiu būdu tarsi rado priėjimą kiekvienam mums labai asmeniškai. Žinoma, kad tokie dalykai tuo pačiu ir pritraukia naujų klientų, tačiau man kaip jau esamai šio centro klientei bus dar smagiau ten apsipirkti.

Man smagu, kad iš šiuo sunkiu metu galvojama apie šilumą ir mūsų ištikimiausius draugus.

„Norime atkreipti dėmesį į aktualią miesto problemą, todėl daugiau kaip mėnesiui „Panoramoje“ priglobėme mažuosius beglobius gyvūnus. Džiaugiamės, kad savotiška mūsų avantiūra buvo sėkminga – katinėliai sulaukė didelio lankytojų dėmesio, o net septyniasdešimt surado ir naujuosius savo šeimininkus“, – pasakojo sumanymo autorė, „Panoramos“ rinkodaros direktorė Laura Panovienė.

Iniciatyvą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į beglobius gyvūnus, parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Katinėlių šiuolaikiniame prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ apgyvendinimu rūpinasi gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ („Pifas“) ir „Lesė“.