Vokietijoje stipriai siautėja kiaulių gripas. Diskutuojama ar jis nepersiduoda per pinigų banknotus.

Bet man va pasirodė įdomi kita detalė: JAV chemikai užfiksavo, kad 95% visų dolerių banknotų, esančių Vašingtono mieste turi kokaino pėdsakus.

Tai yra net 20% daugiau, nei pernai metais ir žinoma, kad daugiausia iš visų kitų miestų bei valstijų.

Pavyzdžiui, Tokijuje tik 20% visų rinkoje kursuojančių banknotų yra turėję kontaktą su kokainu.

Mokslininkai aiškina tokį JAV kylantį narkotikų vartojimą tuo, kad žmonėms pasaulinės finansinės krizės metu kyla psichologinis spaudimas ir tik taip jie randa nusiraminimą.

Įdomu, o kiek gi mūsų lietuviškų litukų procentaliai turėję salyčio taškų su kokainu?

Neseniai išėjusi Julitos Varanauskienės knyga “Pinigų medis” yra matyt pati pirmoji lietuvių autorės knyga apie šeimos pinigų valdymą, kuri parašyta paprasta ir suprantama kiekvienam kalba.

Esu skaičiusi visai nemažai panašaus pobūdžio knygų kitomis kalbomis, tačiau lietuviškai ir dar aprašant lietuviškos šeimos tradicijas nieko nebuvo.

Taigi, sveikintina idėja ir labai džiaugiuosi, kad tokia knyga atsirado.

Ji linksma, kasdieniškais pavyzdžiais grysta pamokymų knyga, kurią skaitant nesijauti, kad labai jau čia tau kažkas pamokslauja.

Gera knygos ir kaina ( apie 11 Lt.) ir tai leidžia ją nusipirkti daugiau žmonių, nei brangias verslo knygas. Ir jaunimui tokia kaina manau, kad prieinama.Autorė savo patarimais tarsi tampa sava ir jaunimui, pvz. vienas pasakojimas kai mergina savo sesei gimtadienio proga dovanoja paprastas šlepetes ir tualetinio popieriaus ritinėlį, kas reiškia- nepatinka dovana, eik š… ir t.t.

Tikrai žmonėms, kurie baigę ekonomikos studijas,  dirba su finansais ar daro verslą, čia daug naujų idėjų nebebus, tačiau žmonėms, kurie nelabai su tuo susidūrė – galima pasiimti nemažai gerų naujų idėjų.

Gerbiu autorę ir džiaugiuosi už ją ir todėl, kad ji įgyvendino savo svajonę- atsisėdo ir parašė knygą, susijusią su jos tiesioginiu darbu, bet ir nemažai su tiesiog moteriška patirtimi.

O juk kiek žmonių vis ruošiasi kažką panašaus parašyti ir niekaip nepadaro..

Kai mokiausi universitete daug studijavau apie reklamas, ryšius su visuomene, spaudą, televiziją ir t.t. Todėl ir toliau komunikacijos tema nuolat skaitau, mokausi ir domiuosi.

Skaičiau vieną labai įdomią knygą apie televiziją: kaip formuojamos programos, siekiama reitingų ir reklamos sutarčių, kas vadovauja ir t.t. Ją parašė vokietis, kuris buvo Vokietijos privataus televizijos kanalo SAT1 vadovas ir jo vadovavimo metu šis kanalas buvo pačiame klestėjimo viršuje.

Ten skaičiau vieną įdomų dalyką apie tai, kad kartais visai nereikia būti orginaliu, kad turėtum sėkmę. Štai niekas niekada savo reitingais negali prilygti meksikiečių ir amerikonų serialams.

Meksikiečių serialuose visada labai ryški meilės linija, turi būti meilės trikampis ir pagrindinė filmo herojė būtinai yra moteris, kuri kenčia, daug dirba ir t.t. Vokiečiai gi manė, kad nereikia tokio banalumo ir sukūrė serialą, kuriame pagrindinis herojus yra vyras, jis tarsi supermenas ir…serialas buvo visiškas fiasko. Pasirodo, kad daugiausia serialus žiūri moterys ir jos nori heroję identifikuoti su savimi, o vyrai jas domina tik kaip dalyviai, kuriuos jos myli, jie turi būti romantiški, tačiau jie yra truputį “blogiečiai’. Moterims kančios vaidmuo yra labiau priimtinas nei laimingos..

Nežinau aš čia matyt nesutinku su tuo, tačiau TV marketingo specialistų tyrimai matyt geresni.

Arba dar vienas tyrimas: reikia dėti vienodo stiliuko serialus ( pvz. kriminalinius, jaunimo ar kt. ) vieną po kito 2 iš eilės. Tai daroma tam, kad mėgstantis tą žanrą galėtų “įšokti” į traukinį dviem laikais, t.y. jeigu jis nespėjo iš kažkur grįžti ar namuose nudirbti darbų iki serialo, kuris prasideda 20:15, tai gali spėti į kitą, kuris prasidės 21:15 ( čia vokiški vakarinių programų pradžios laikai).

Arba dar: geriausias maistų produktų, skalbimo miltelių ir kitų namų ruošoje reikalingų daiktų ir produktų reklamos laikas yra ketvirtadienio vakaras, nes tada žmonės prieš savaitgalio apsipirkimą įsikala į galvą ir dar nespėja pamiršti ką matę..

Įdomu tai, kad viskas apskaičiuota, sudėliota ir sugalvota, o mums dažnai atrodo, kad taip nėra arba mes visai apie tai nepagalvojame..

Tęsiant temą apie profesoriaus Randy Pausch knygą “Paskutinė paskaita”, šiandien papasakosiu ką jis mano apie laiką:

• Su savo laiku reikia elgtis visiškai taip pačiai kaip ir su savo pinigais;
• Planus galima keisti bet kuriuo momentu, žinoma, jei jūs iš vis tuos planus turite.Jis siūlo visada daryti “TO DO” lapus, kuriuose susirašęs darbus daug geriau galėsite matyti visumą;
• Paklausk vieną kartą pats savęs:ar tikrai užsiimu darbais, kurie reikalingi ir leidžiu savo laiką taip, kaip noriu? Jis kaip pavyzdį pasakoja istoriją apie moterį, kuri būdama nėščia dalyvavo protesto akcijoje prieš statybas jos miestelyje, nes jose sukuriamas garsas gali pakenkti jos kūdykiui. Tačiau tuo pat metu ji rankoje laikė cigaretę..Tai kas kenkia labiau kūdykėliui ir  kam tada tuščiai leisti savo laiką?
• Pergalvok kiek laiko praleidi plepėdamas telefonu. Mūsų dienomis nemažai laiko laukdami kol atsilieps reikiamas žmogus, tuo metu klausantis muzikos ragelyje. Dėl to, jis siūlo nelaikyti rankoje telefono ragelio, kad tuo metu kol laukiate galėtumėte dirbti kompiuteriu ar su popieriais. Kitas geras dalykas, kad mažiau kalbėtume telefonu yra ne sėdėti ant kėdės patogiai, užsikėlus kojas ant stalo, o stovėti. Tada tarsi greitini pokalbį. Na, o pats juokingiausias ( bet manau funkcionalus) patarimas yra toks: jei nori nutraukti pokalbį, turi išjungti telefoną tada kai pats kalbi, tada pašnekovas supras, kad tavo telefonui kas nors nutiko ir lauks kol tu pats perskambinsi. Arba dar..jei nori trumpo pokalbio turi skambinti prieš pat pietų pertrauką pvz.11:55..ir tada pamatysi, kad net įdomiausias pokalbis nėra toks įdomus kaip pietūs kavinėje.
• Išmok deleguoti savo darbus. Čia svarbus momentas, kad nenorėtum visko padaryti tik pats. Jis kaip pavyzdį knygoje yra įdėjęs 2 nuotraukas: vienoje jis maitina savo mažylį sūnų ir laiko buteliuką pieno, o kitoje jis jau tik prilaiko buteliuką, o mažylis pats rankytėse laikydamas jį geria pieną.
• Būtinai turėk laisvo laiko atsijungti visiškai. Jei tu atostogų metu tikrini emailus ir skambiniesi su kolegomis, tai tikrai nėra tikros atostogos. R.Pausch pasakoja istoriją, kaip jis su žmona išvyko į povestuvinę kelionę, tačiau jo šefas liepė būti pasiekiamu visada. Tada R.Pausch savo autoatsakove paliko žinute, kad jis yra povestuvinėje kelionėje, tačiau jei labai jau reikia- susiraskite jo uošvių telefoną per telefonų informaciją, įtikinkite juos, kad pokalbis labai svarbus jog nutraukti ramią jų dukros povestuvinę kelionę  ir tada jie duos viešbučio telefono numerį. Kaip nekeista niekam neatidėliotino reikalo nebuvo…

Praeitą savaitę buvau IBA Innovative Business Academy organizuotame seminare, kurį vedė Tomas Girdzijauskas. Tema- “Turtas ir krizė: išmintingųjų ir turtingųjų akimis”.

Įdomu nepaprastai, nes buvo pateiktas tarsi visai kitas, daugumai naujas ( kaip kam jis visiškai ne naujas ) požiūris į šių dienų situaciją pasaulyje. Pasaulis tapo globaliu kaimu, t.y. reikia elgtis ir gyventi taip, tarsi tavo aplinka yra 7 milijardai žmonių su savo produktais, žiniomis ir t.t. Konkurencija turi būti nukreipta ne į vietinę rinką ir matant tik tiek kiek akys mato, o žymiai toliau.

Kaip nepaprastai gerus pavyzdžius jis davė pvz. fizikos vadovėlio moksleiviams kūrimą. Lietuvoje ( o ir daugelyje kitų šalių ) kol bus parašytas toks vadovėlis ir išleistas trunka apie 1 metus. Tuo metu internete yra fizikos vadovėlis moksleiviams, kurį parašė berods 10 geriausių pasaulyje fizikos mokslininkų, kuris nuolat atnaujinimas ir yra prieinamas be pinigų.

Kitas pavyzdys buvo ir Harvardo universiteto projektas, kad filmuojamos visos paskaitos ir dedamos į internetą laisvai, be pinigų prieinamos. Tai ka man studijuoti kažkokiame stagnacijos apimtame universitete savo šalyje, kur iš tiesų kartais duodama medžiaga yra abejotinos vertės, jei aš galiu gauti naujausią medžiagą ir geriausių pasaulio lektorių? Žinoma, čia jau klausimas kam ko reikia: diplomo ar žinių.

Kiekvienas iš mūsų turi tapti unikalus, kiekviena kompanija turi būti unikali ir gaminti išskirtinį produktą. Tai yra išlikimo raktas. Tik išskirtinė kokybė gali garantuoti tai, kad mes ne tik išliksime, bet ir tapsime turtingi.

Žodžiu, T.Girdzijauskas savo gilių žinių  pagalba sugebėjo netgi skeptikams įrodyti, kad permąstyti savo verslo modelį turi kiekvienas, nes taip kaip buvo iki šiol jis neveiks, nes pasaulis pasikeitęs.

Be galo daug įdomių pamčstymu dar papaskosiu ateityje, tačiau visiems kol kas siūlau paskaityti Tomo Girdzijausko BLOG’ą, kuriame viskas yra daug aiškiau, išsamiau nagrinėjama. Ten yra ir jo puikus straipsnis: “Ačiū Dievui-krizė”.

Nepaprastai gražu, kai vos tik įžengus į viešbutį išgirsti gyvos muzikos garsus. Dažniausiai tai būna pianino garsai, kažkur fojė stovi nuostabaus grožio piano ir groja muzikantas. Kartais prie jo prisėda ir viešbučio svečiai.. Tikiu, kad kažkada mūsų viešbučio svečiams galėsiu pagroti ir aš. Kol kas gyvos muzikos garsai vakarais džiugina mūsų restorano lankytojus ir groja jiems tikri profesionalai. Tiesa, kartais restorane groja ir svečiai..pamenu vieną labai įžymų chirurgą Lietuvoje ir ne tik. Jam prisėdus prie pianino po vakarienės, salėje kiti svečiai net nusčiuvo kai šis pradėjo groti. Nieks nesitikėjo, kad žmogus, puikiai operuojantis dar gali ir taip valdyti pianino klavišus.

Gal Rugsėjo 1-osios paįtakota, galvoju vėl atnaujinti savuosus mokslus. Man nepaprastai patiko mokytis groti, nors pradėjau tai daryti tik prieš kelis metus. Namie stovi pianinas “Steinway&Sons”, kuris jau pasiilgo garsų.

Daugiau nei metus negrojau..

Vienoje knygoje perskaičiau labai trumpą istoriją apie “Steinway”, kuri privertė dar labiau pamilti savo instrumentą. Ši kompanija buvo įkurta Henry Engelhardt Steinway ir jo sūnų, Niujorke, 1853 metais. Iki tol ponas Steinway gyveno Vokietijoje, iš pat pradžių dirbo staliumi, bet kaip savo hobi pagamino fortepijoną, kuris tuoj pat laimėjo prizą, kaip puikus produktas. Taigi, iki savo išvykimo į Niujorką, 1850 metų, jie pagamino tik 482 pianinus.

Niujorke verslas vystėsi gana sėkmingai. Jau 1859 metais kompanija galėjo parduoti 500 pianinų. Pardavimai toliau augo. Buvo pastatytas didelis fabrikas ir vienas iš brolių ėmęsis vadovauti kompanijai nusprendė, kad reikia skirti daug daugiau dėmesio pianino priartinimui prie žmonių, t.y. dabar vadinamui marketingui.  Steinway norėjo ne tik kokybės prasme tapti Nr.1 pasaulyje. Visų pirma įžymūs muzikai buvo paprašyti nuolat pasakyti kokį nors gerą žodį apie instrumentą, net jei tai būtų tik vienas trumpas sakinys-”Aš groju Steinway”. Žinoma, ypatingas dėmesys buvo skiriamas, kad muzikai, kurie tai daro, jaustųsi gerai ir kompanija pildė visas jų užgaidas, kurios niekuo nesusijusios su grojimu, pvz. pasimetus lagaminui Steinway agentūra jo ieškodavo pati ir pristatydavo.

Iki dabar yra išlikę patys svarbiausi kokybės dalykai, kurie sukuria specialią aurą šiems pianinams: 80 procentų produkcijos gaminama rankomis. Fortepijonas susideda iš 12.000 detalių. Pianinai daromi tik iš masyvaus medžio, kuris prieš perdirbant jis turi džiūti 2 metus. Fortepijonui pagaminti reikia 1 metų. Taigi, dabar pagaminama apie 3.000 instrumentų per metus. Per visą kompanijos 150 metų istoriją yra pagaminta apie 570.000 pianinų. Kalbant apie fortepionus, jie turi 87 procentus pasaulinės rinkos. Instrumentai “gyvena” 100 metų.

Argi turint tokį instrumentą nebūtų nuodėmė palikti jį stovėti tik kaip baldą?