Rasa Martens

Šiandien gautas laiškas

Šiandien gavau štai tokį laišką:

“Subject: BLOGAS

Rasyte, rasyk!

Pas tave virs 156 prenumeratoriu ir kasdien siaip ateina po 100 lankytoju.
Tu negali nerasyti:) ”

Jį parašė mano artimas bičiulis. Nesitikėjau tokio laiško, bet labai juo apsidžiaugiau. Kodėl? O gi todėl, kad iš tiesų jau buvau bepradedanti galvoti, kad galbūt iš vis to Blogo rašyti nebesigaus arba jis turi keisti formatą.

Kodėl taip galvojau? O gi todėl, kad kuo ilgiau neberašai, tuo labiau atrodo, kad nebėra ką ir berašyti, tarsi prarandi ryšį su skaitytojasi, prarandi sąlytį ir su pačiu Blog’u. Čia matyt kaip su draugais, jeigu nepuoselėji santykių ir bendrauji retai, bendrai  dominančių temų ratas siaurėja, o po to jau ir viskas susvetimėja. Belieka tik keletas draugų, kuriuos sutikęs ir po 10 metų gali bendrauti toliau, tarsi nebuvai išsiskyręs..

Vienas skaitytojas, kuris labai analizuoja mano rašinius ( beje, jis gydytojas) man minėjo, kad aš matyt rašau tada, kai man liūdna, kai jaučiuosi vieniša.. Deja, ne.. kai man sunku, liūdna ir šiaip  viskas klostosi sunkiau nei norėčiau, va tada aš ir neberašau..nes nėra ką berašyti..negatyvo ir taip pilna visur, o jo dauginti neturiu noro.. pirmiausia reikia išsilaižyti savo žaizdas, o tik po to kalbėtis toliau..

Čia rašant taip pat esu nuoširdi, todėl kartais gaunasi ilgesnės pauzės..

Todėl dar kartą ačiū už laukimą, už paskatinimus.

Manau, kad jau nauja pradžia rašant padaryta.

P.S.Nuotrauka tikra avarija kokybės prasme, bet ji šviežiausia. Tai dėl to..

Atsiverti tam, kad papildytum savo jėgas..

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Štai ką sako G.Dauguvietytė apie paskutinį skrydį..

Pačioje trečiosios savo knygos “Dialogai su savimi” pabaigoje Galina Dauguvietytė nepaprastai giliai ir gražiai kalba apie paskutinį skrydį..

“…O kol kas skendžiu vienumoje. Tylu. Nei lėktuvų, nei motociklų, kuriais skraidžiau. Ir suknelė nebe taip plevena, nes nebe taip greitai einu, o jeigu ir einu, tai žiūriu, kad vėjas kuo mažiau pūstų. Atrodo, skrisčiau, skrisčiau, jei galėčiau, paukščio sparnus jei turėčiau. Sparnai jau pakirpti, bet liko dar vienas paskutinis skrydis-ten, kur nuskrenda visi. Iš visų skraidymų liko paskutinis. Jo niekas neišvengsime. Tik vieni išskris žinodami, kad skrenda, kiti nežinodami.

Paplevėsuoti dar vieną kartą teks. Paskutinį, tačiau tai priklausys ne nuo manęs ir niekas neklaus, ar aš to noriu. Gali tekti skristi bet kurią dieną. Dienos, metų, mėnesio, valandos nežinau, tik žinau-skrydis laukia.

Visi žmonės, kurie mane mylėjo ir kuriuos mylėjau aš, iškeliavo, iškeliavo meilė. Nieko neliko. Liko tik vėjas.”