Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.

Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)

Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.

O kokia buvo Jūsų vasara?

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ. :)

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..

Vėl labai greit prabėgo savaitgalis Papėje.  Jūra kaip visada nuostabi. Šį kartą ji buvo kiek ramesnė..

Vaikščiojau pajūriu ir beveik nesutikau žmonių, pajūrys ten jau visiškai tuščias..

Tik kažkaip labai daug surinkome stiklo šukių, dar nepilnai sudaužytų lietuviškos degtinės butelių..

Eini pajūriu besileidžiant saulei ir galvoji, kad jei sutiktum tokius piliečius, kurie daužo butelius kopose ir palieka šukes, tikrai galėtum pasiūlyti jam pasijausti tikru fakyru ir ant tų šukių pavaikščioti.

Priešpaskutinis savaitgalis prieš mokslo metus viliojo visus miestiečius važiuoti prie jūros, nes vakar važiuojant į Vilnių autostrada buvo pilna automobilių..

Turbūt jau tik kitą vasarą jūra sulauks tiek svečių..

Kažin kodėl tiek daug lieka nepasakyta, kai žmogus išeina iš tavo gyvenimo dėl vienos ar kitos priežasties ?

Ar bijome būti per daug atviri ir tokiu būdu tapti pažeidžiami, juokingi ar netgi kvaili?

O galbūt taupome savo žodžius, nes galvojame, kad tą ar kitą mintį pasakysime rytoj, pasitaikius tam tikrai progai ir ji bus svaresnė?

O gal nesakome visko todėl, kad kitas nepagalvotų, kad esi tiesiog plepys ir tavo žodis yra mažiau vertas nei to tylenio, kuris niekada nepasako ką galvoja?

Ar būtinai tau pačiam turi nutikti kažkas baisaus, kad realiai suvoktum savo laikinumą ir suprastum, kad rytojaus gali ir nebūti ir liksi nepasakęs žmogui galbūt pačių svarbiausių dalykų..?

Nepasakęs dalykų, kurie galėjo pakeisti ne tik tave, bet ir kito žmogaus gyvenimą, galų gale pakelti nuotaiką bent vienai akimirkai..

Šiandieną aš palikusi visus kasdieninius džiaugsmus ir rūpesčius Vilniuje, žiuriu į nuostabiąją mūsų Baltijos jūrą. Žinau, kad tolumoje,t.y. Klaipėdoje vyksta smagi Jūros šventė..

Šiais metais Papėje jau šiek tiek daugiau žmonių, tačiau jie kaip ir ankstesniais metais yra tylūs, ramūs ir labai kultūringi..

Ir galvoju kodėl čia viskas kažkaip kitaip? Turbūt būtent todėl, kad jie čia irgi atvažiuoja ieškoti visuotinės ramybės ir buvimo girdint tik bangų mūšą, o ne muzikos garsus, baliavojančių juoką ir cypaliojimus.

Sutinku, reikia ir siautulio, tačiau galbūt jo reik tik kokią naktį, o rytą nėra nieko nuostabiau atsikėlus pasiimti puodelį karštos garuojančios kavos ir įsisupus į chalatą žiūrėti į jūrą ir jos klausyti.

Ir iš vis, man vasara Lietuvoje ar beveik Lietuvoje, t.y.Papėje laba patinka. Ir niekur kitur važiuoti nesinori..net ir lietui lyjant.

Šiandien pirmą kartą šiais metais važiuoju į Papę..ir vėl pamatysiu mūsų Baltijos jūrą. Labai pasiilgau ir visiškai nepergyvenu, kad savaitgalį bus gana vėsu ir lietinga. Man jūra visada graži..

Kai anksčiau važiuodavau prie jūros ( į Palangą, Šventąją) ir dar neturėjome savo ramios vietelės Papėje, man Baltijos jūra nebuvo tokia graži. Galbūt todėl, kad kai aplink daug žmonių, pašalinio triukšmo jūra tarsi būna tik sudėtinė visko dalis..

O dabar ji man visai kitokia. Netgi kai buvome Tailande ir žiūrėjau į vandenyną  ir pagalvojau, kad man Baltijos jūra vistiek gražesnė nors ir labai šalta ir maudytis ten man laaabbbaii šalta.

Pabuvus prie jūros kiekvienas atsigauna ir nurimsta. Tai tikrai ne dėl to, kad pakvėpuoji jodu prisotintu oru, daugiau judi.

Galbūt daugiau dėl to, kad suvoki kokia jūra begalinė ir galinga ir kartu labai paslaptinga..Žiūrint į jūros platybes pasijauti maža gamtos dalele, pamąstai apie kitas vertybes..

Šią savaitę bus šiek tiek ramiau. Išvažioju trumpų atostogų į Papę.

Vežuosi visą kalną įvairiausių žanrų knygų, bet manau, kad skaitysiu tikrai ne vien tik verslo knygas.

Grįžusi papasakosiu..

Visą nuostabų savaitgalį praleidau Latvijos pajūryje, lietuvių vis labiau mėgstamoje Papėje. 

Labai  keista, tačiau ten nėra nei vieno viešbučio, nėra nei vieno prabangaus restorano, netgi padoraus lauko tualeto nėra, bet žmonės ten važiuoja ir važiuoja.. Visi jie ieško  ramybės.. Daugelis lietuvių važiuoja ten ir gyvena palapinėse ar ne itin komfortiškai įrengtuose apartamentuose tikrai ne todėl, kad norėtų sutaupyti ir Lietuvos kurortai jiems yra per brangūs.. ne, juk dauguma jų yra su gerais automobiliais, tikrai didesnes nei vidutines pajamas turintys žmonės. Šį savaitgalį vaikščiojant pajūriu ten sutikau ir Seimo narių, ir labai didelės bei sėkmingos kompanijos vadovą, universiteto dėstytoją.. Matyt ten važiuoja visi tie, kuriems nereikia rodyti savo naujų apdarų, automobilių, nereikia trankios muzikos, o pati svarbiausia vertybė yra ramybė, tyla, buvimas tik su tais žmonėmis, kuriuos iš tiesų nori matyti.

Ir būdamas ten suvoki, kad nereikia skristi dešimtis tūkstančių kilometrų į negyvenamą salą, kad surastum tylią jūrą, nuostabų saulėlydį.. Juk labai dažnai patys gražiausi dalykai būna visai šalia mūsų, tereikia tik apsidairyti aplink.