Tęsiu vakarykštį pasakojimą apie Londono viešbutį..tik šiandien apie gėles..

Kadangi atvykome praėjus vos kelioms dienoms po Tėvo dienos, vyro dukra nutarė jį pasveikinti padarydama siurprizą, t.y. padėti jam didelę gėlių puokštę su atviruku.

Viešbučio darbuotojai pasakė, kad jokių problemų ir jie viską suorganizuos iki mums atvykstant. Nusiuntė dieną prieš tekstą, suderino atvirutės vaizdą, nusiuntė pinigus, t.y. nuo jos kreditinės kortelės buvo nuskaičiuota sumelė už didelę gėlių puokštę. Ji netgi gavo nuotrauką kaip atrodo kambaryje padėta puokštė su atviruku.

Atvykstame gana vėlų vakarą…gėlių nėra, tačiau tik Judith (vyro dukra) žino, kad jos turėjo būti. Girdžiu, kai ji kitame kambaryje angliškai šnekasi. Paaiškėja, kad viešbučio darbuotojai turbūt sumaišė kambarius ir nunešė ne ten. Bet į kur nunešė nebežino ir gėlių neranda..

Judith tylomis kalbasi ir prašo jų suorganizuoti, kad gėlės bent jau ryt ryte būtų atneštos..kitą rytą išeiname pusryčiauti, o gėlių nėra. Grįžtame vakare, gėlių vėl nėra..

Girdžiu, kai kitame kambaryje kalbasi telefonu ir jau šiek tiek griežčiau prašo viską organizuoti kuo galima greičiau..

Dar kitą dieną ryte beldimas į duris. Atidaro mano vyras.  Įėjęs portjė pražygiuoja pro jį ir iškilmingai dovanoja man gėles.

Mano vyras žiūri ir nesupranta, kokį gi čia gerbėją turiu..:) Judith žiūri išpūstomis akimis ir žinoma, papasakojus visą istoriją skaniai juokiamės.

Beje, puokštė buvo nuostabi.. Tėtė laimingas gavęs iš dukros dovaną.

P.S. Pagalvojau, kad jei pas mus taip nutiktų, nes klaidų pasitaiko visiems, mūsų portjė dar tą patį vakarą lėktų į Konarskio gatvės turgelį ir parvežtų gėlių, kad tik svečiams nesugadinti šventės.. O Londone gėlių turgelių daugiau nei čia..

Kaip dažnai vaikystės prisiminimai būna tarsi stebuklingi, o paskui stebuklų turbūt vis mažėja..

Prisimenu kai buvau dar labai maža ( negaliu prisiminti metų..5-7 gal..) mano Vilniuje gyvenantys seneliai, tiksliau močiutė vis vesdavosi mane į operos ir baleto teatrą. tai prilygdavo stebuklui iir tikrai ne dėl per pertraukas valgomo nuostabaus karšto šokolado. Nors gal jis musm visiems ir dabar užtat toks skanus, jog tai vistik vaikystės prisiminimai. Kaip ir multikai “Na, palauk”, limonadai “Baikalas” ar  žalios spalvos “Tarchunas”.

Pamenu buvau tada balete “Kopelija”. Sėdėjome netoli scenos. Visos pieštos spektaklio dekoracijos man atrodė kaip tikras pasaulis, į kurį mes nusikėlėme. Ir dabar prieš akis stovo Loretos Bartusevičiūtės figūra, ryškiai salotinė suknelė, jos rankos.. Man tada ji atrodė nuostabi princesė. O va lėlių meistro Kopelijaus, kuris atrodė senas, baisiai apsirengęs ir blogas aš labai bijojau.. :) Tačiau įspūdis buvo begalinis.

Neseniai buvome nuėję į Operos ir baleto teatre statytą baletą “Kopelija”.

Gražu, naujoviška, puikūs atlikėjai, nuostabi muzika, drabužiai apgalvoti ir gražūs. Viskas tarsi perfect ir suvokiu, kad įdėta nepaprastai daug darbo, kad būtų sėkmė.

Sėdime centrinėje ložėje, visi aplink pasitemę, ploja tada kai galima ir reikia, per pertrauką vaišto koridoriuje ir geria šampaną..

Aš vaikštau ir mintyse savo močiutei dėkoju už tą stebuklą, kurį ji man padovanojo tada, kai buvau vaikas. Juk galėjo nesivesti vaiko į spektaklį, o nueiti su drauge..

Mano mintyse tikroji “Kopelija” vistik išliks tas senesnis pastatymas. Suprantu, kad negaliu objektyviai vertinti..net ir nenoriu..šioje vietoje pasiliksiu prie savo pasakos.

Vakar žiūrėjau TV laidą per viena Vokietijos TV kanalą, kurios metu buvo diskutuojama kiek vaikai turi turėti būrelių ir užsiėmimų nuo mažens, po mokyklos ir t.t.

Buvo rodomi pavyzdžiai kaip vaikai auklėjami Vokietijoje ir kaip Kinijoje. Pastarojoje šalyje jei šeima bent kiek turi galimybių, veža savo mažus vaikus visur- muzikos mokykla, baletas, fizikos mokslai ir t.t. Žodžiu, vaikas neturi nei minutės laiko būti vaiku. Net sekmadieniais vaikas turi eiti į matematikos užsiėmimus ir mokytis toliau.

Vokiečių šeima, kurią rodė, viską daro su daug didesniu atsipalaidavimu, leidžia netgi neiti į mokyklą kokią dienelę, jei vaikas tiesiog visiškai nenori į ja eiti ir pažada pasimokyti namie.

Kiekviena šeima turi savo metodą ir geriausiai tik jai tinkantį receptą, tačiau vienas vaikų psichiatras man rodos labai gerai pasakė, kad kūrybiškumas atsiranda iš nuobodulio.Kai turi laiko pabūti su savimi, pradedi galvoti pats, o ne tik darai tai, kas tau pasakyta.. tai galioja ir suaugusiems,beje..

Perfekcionistas, reiklus, bet labai mylintis žmones. Toks buvo Freddie Mercury, tačiau šitą žino visi, kad bent kiek juo domėjosi.

Perskaičiau buvusio Freddie Mercury asmeninio asistento Peter Freestone knygą apie Mercury beveik vienu įkvėpimu.. Peter dirbo ir buvo su juo kartu beveik 12 metų, bet nebuvo meilužiais. Jis buvo ir paskutinėmis Mercurio gyvenimo akimirkomis.

Knyga prasideda veikėjų, realių žmonių pristatymu, tarsi turiniu, kuris paaiškina kas jie buvo ir kokiu kampu susiję su Mercury. Baigiasi knyga taip pat tokiu pačiu turiniu, tik baisumas yra tame, kad prie daugelio, kurie pradžioje buvo pristatomi kaip dainininko draugai ir meilužiai šį sykį parašyta- DEAD (miręs). Tai labai sukrečia.

Tai va, dar keletas dalykų:

• Mercury ypač atsakingai rindavo CD viršelį, nes jam būdavo labai svarbu. Jis sakydavo- o juk kai matai po Kalėdų eglute daug dovanų, tai vis tik pirmiausia paimi tą, kuri gražiausiai supakuota.
• Įrašinėjant albumus beveik viskas vykdavo improvizacija. Jie nebūdavo prisiruošę visų tekstų, visų melodijų. Darbas susitelkus, studijoje duodavo dažniausiai geriausius vaisius.
• Mercury mėgdavo dovanoti draugas, giminėms brangias dovanas, tačiau niekada nekviestavo į savo šventes ir draugų, ir giminių kartu. Tai buvo tarsi atskiri pasauliai.
• Kalėdos jam būdavo tarsi atvirų durų diena- į jo namus rinkdavosi nuolat visi draugai, kas žinodavo apie tai, nebuvo nustatoma fiksuotas vakarienės laikas, tačiau Mercury Kalėdos būdavo tarsi diena, kai susitinka draugai, kurių galbūt netgi visus metus nebematei. Ateiti galėjo visi.
• Peter mano, kad Mercury per visą gyvenimą nuo pradžios iki galo perskaitė vos 2 knygas- viena pasaulinis gėjų barų gidas, o antroji toks pats gidas, tik skirtas vien JAV.
• daugelis pasaulyje galvoja, kad daina “The Show Must Go On” sukurta jau paskutinėmis Mercury gyvenimo akimirkomis, tačiau tai nėra tiesa. Taip, ji sukurta, kai Mercuty žinojo, kad tai bus jo paskutinis albumas, bet jis net ne pats rašė žodžius. Ir kai atsitiko bėda, ši daina tapo labai pranašiška, dainos žodžiai įgavo kitą prasmę. O jei mirties nebūtų buvę, tai ši daina turi gana pergalingą toną.

Vestuvės be apsikeitimo vestuviniais žiedais, ar tai įmanoma?

Baigėsi vasara, baigėsi ir masinių vestuvių sezonas..jausmas toks, kad kasmet vestuvių tik daugėja, nors Europos statistikos ir duoda mums žinoti, kad vis daugiau porų gyvena nesusituokę.

Šią vasarą tuokėsi ir vienas mano bičiulis, kuris nusprendė, kad vestuvinių žiedų jiems nebereikia ir jie nieko nereiškia. Nuotaka taip pat pritarė, nes jai bet koks žiedas ant rankos tik trukdo. Kai matau juos tokius laimingus, tikiu, kad jiems abiems taip gerai. Bet ar pati taip norėčiau?

Tada ir išsivystė diskusija ką vestuvinis žiedas reiškia kiekvienam ir mūsų, ar jis tik varžo ir mus savinasi ar jis kaip tik duoda bendrumo jausmą..

Nuo senų senovės pasikeitimas žiedais turi žmonių susijungimo simboliką, tai meilės ir ištikimybės simbolis. Jau senovės Egipte žmonės keisdavosi žiedais, tačiau juos mūvėdavo ant bevardžio piršti, nes tikėdavo, kad ten esanti arterija veda tiesiai į širdį.

Dažnai žmonės dėl darbo specifikos turi nusiimti žiedus, nes jie gali būti priežastis sužeidimui, tačiau bent jau savaitgalį tada jie nori užsidėti žiedą. Vestuvinis žiedas yra bene vienintelis papuošalas kuris leidžiamas dėvėti ir dirbant padavėju restorane.

Nemanau, kad svarbi žiedo kaina. Esu mačiusi žiedus ir iš paprastos vielutės, kurios dalis praėjus keliems metams buvo panaudota gaminat jau gana brangų žiedą su deimantu.

Gana keista atrodo ir mada Amerikoje, kai nuotakai privalai pirkti sužadėtuvių žiedą kainuojantį ne mažiau nei 2 tavo atlyginimai. Ir tada visi pamatę žiedą maždaug gali įvertinti jaunikio finansinę padėtį.. gana žiauriai čia gaunasi ir manau, kad su meile neturi nieko bendro.

Įdomu, o ką jums reiškia vestuvinis žiedas ir ar jis reikalingas?

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Šiuo metu skaitau knygą, kurią parašė mergina iš Arabų Emiratų. Ta knyga yra uždrausta ten ir mergina persekiojama.

Taigi, knygoje pasakojama tikra istorija apie keturias merginas iš labai turtingų šeimų, tačiau tai atspindi bendrą šeimos modelį ten.

Šeimos kuriamos visiškai ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, t.y. tėvai parenka tau jaunikį arba netgi jaunąją. Nors mums dažnai atrodo, kad arabai ten bent jau vyrai renkasi žmonas, bet taip yra tik tada, kai renkasi jau antrąją žmoną. O dažniausiai pirmoji būna parinkta mamos arba tėčio. Ir visai nesvarbu, kad vaikinai mokosi JAV, Anglijoje įžymiuose universitetuose, keliauja visur- vesti turi tik iš savo rato ir dažnai netgi tolimesnės eilės puseseres.

Jau nekalbu apie merginų situaciją ten, nes jos ten iš vis NIEKADA neturi jokios teisės rinktis partnerio. Ir visai nesvarbu, kad jos taip pat labai išsilavinę, taip pat žiūri “Seksas ir miestas” ar “Nusivylusios namų šeimininkės”, taip pat dėvi “Prada” ir “Gucci”.. Iki vestuvių merginos būna mačiusios savo Žmogų vos vieną kartą ir galbūt bendravusios telefonu ( jei tėtė leido).

Aš manau, kad mes tada visi gyvename pačioje didžiausioje prabangoje, nes jau niekas negali prisiminti tų laikų kada reikėdavo tekėti ar vesti “iš išskaičiavimo” ir tėvai parinkdavo jaunikį ar jaunąją. Nors rodos mūsų proseneliai dar tokią situaciją yra turėję.

Dabar mes jau kalbame tik apie jausmus, meilę ir pabandome netgi pagyventi iki vestuvių. Suprasti reikia ar galesime gyventi kartu ar nebe.. Svarbu tampa žvilgsniai, kalbos, prisilietimai.. Tuo pat metu, ne taip toli nuo mūsų, Arabų Emiratuose, dažniausiai merginos gali apie tai tik svajoti..

Mano viena drauge nemažai gilinosi į šią temą ir priėjo išvados, kad vis tik ir mūsų visuomenėje ( t.y.Europoje, JAV  ir t.t.) vedybos iš meilės yra gana naujas dalykas ir dažnai žmogus net nemoka su tuo elgtis tinkamai..

Arabai sugeba išsaugoti šeimas ištekėję ar vedę be jokios meilės, o mes, rodos turėję pasirinkimą ir laisva valia padarę sprendimą, po kažkurio laiko suprantame, kad tai buvo klaida..

Man rodos, kad labai dažnai tai nutinka todėl, kad susituokus pagalvojama, kad tai jau tarsi galutinė stotelė, arba automobilių parkavimo aikštelė- pastatei automobilį saugiai ir ramu..taip nėra..santuoka iš meilės, tai nuolatinis mokymasis ir darbas suprasti vienas kitą, keistis ir vystytis kaip šeimai kartu, išmokti saugoti viens kitą..

Galimybė rinktis visada eina kartu ir su atsakomybe..

Ketvirtadienį buvau labai smagiame ir man asmeniškai svarbiame renginyje. Tai buvo koncertas, kuris tapo baigiamuoju iniciatyvos padėti beglobiams gyvūnams akcentu. Beveik mėnesį laisvalaikio ir prekybos centro „Panorama“  lankytojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą: 100 kvadratinių metrų dydžio jaukiai įrengtame plote gyveno beglobiai katinai, kuriuos kiekvieną dieną prižiūrėjo savanoriai pagalbininkai.

Mane ten dalyvauti pakvietė vienas iš renginio organizatorių Marius Kiaunė ir jau esu jam pati sakiusi, kad šią iniciatyvą palaikysiu visada.

Štai kodėl:

• gyvūnas nėra daiktas, žaislas, kurį gali paimti ir tiesiog išmesti kai jis tau nepatinka. Tai yra tavo draugas. Kartais netgi vienintelis, kuris tave priima tokį koks esi ir neatstumia kai jau esi netgi bomžas ir visi artimieji nusisuko;
• nemanau, kad pinigų stygius gali priversti išmesti augintinį, nes jie valgo viską ir galima tikrai pasidalinti ( Vokietijoje matau daug benamių, kurie prašo išmaldos, o jų šuo šalia ir jie dalinasi kasniu paskutiniu;
• niekada nemanau, kad gražus ir vertingas yra tik veislinis šunelis ar kitas gyvūnėlis- juk savo draugų nesirenki dėl išvaizdos ir dažnai būna taip, kad nelabai gražus žmogus, jį pažinus tampa gražus;
• labai gerbiu prekybos centro tokią iniciatyvą, nes tokiu būdu buvo tarsi parodyta širdis ir mąstymas ne vien tik apie biznį, tačiau ir apie socialinę atsakomybę. Juk verslas labai dažnai yra tiesiog asmeniniai santykiai tarp žmonių, o didelis prekybos centras tokiu būdu tarsi rado priėjimą kiekvienam mums labai asmeniškai. Žinoma, kad tokie dalykai tuo pačiu ir pritraukia naujų klientų, tačiau man kaip jau esamai šio centro klientei bus dar smagiau ten apsipirkti.

Man smagu, kad iš šiuo sunkiu metu galvojama apie šilumą ir mūsų ištikimiausius draugus.

„Norime atkreipti dėmesį į aktualią miesto problemą, todėl daugiau kaip mėnesiui „Panoramoje“ priglobėme mažuosius beglobius gyvūnus. Džiaugiamės, kad savotiška mūsų avantiūra buvo sėkminga – katinėliai sulaukė didelio lankytojų dėmesio, o net septyniasdešimt surado ir naujuosius savo šeimininkus“, – pasakojo sumanymo autorė, „Panoramos“ rinkodaros direktorė Laura Panovienė.

Iniciatyvą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į beglobius gyvūnus, parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Katinėlių šiuolaikiniame prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ apgyvendinimu rūpinasi gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ („Pifas“) ir „Lesė“.

Šį šeštadienį tikiuosi, kad ne visi išvažiuos iš pavasarinio Vilniaus. Labai norėčiau visus pakviesti sudalyvauti renginyje ” Būgnai už gyvybę”, kuris bus organizuojamas mūsų viešbučio kiemelyje.

Taigi, čia 14 val. vyks būgnų fiesta.

Tai – „Gatvės muzikos dienos“ renginys, praturtintas kilnia idėja – jo dalyviai kviečiami tapti kaulų čiulpų donorais.

Nuo seniausių laikų būgnai skelbdavo svarbias žinias. Onkohematologinių ligonių bendrija (OHLB) „Kraujas“ ir vienas garsiausių Lietuvos perkusininkų ansamblių “Giunter Percussion” skelbs žinią apie tai, kad kiekvienas sveikas geravalis žmogus gali išgelbėti gyvybę – tapti kaulų čiulpų donoru.

„Be good“ – „Būk geras“ – OHLB „Kraujas“ ne pirmus metus vykdomas projektas, Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre donorų skaičių padidinęs nuo 260 iki 3424.

Renginio organizatoriai tikisi, kad į mūsų kiemelį susirinks daug gerų žmonių, nusiteikusių ne tik paklausyti pasaulyje pripažintos, neprilygstamos, charizmatiškos perkusininkų grupės „Giunter Percussion“ (vadovas – Pavelas Giunteris), bet ir kartu su juo muzikuodami išreikš savo gerą valią.

„Ateik ir Tu! Grok įkvėptas idėjos! Jei neturėsi būgno, įsiklausyk į tą neklystantį, kiekvienam Dievo duotą mušamąjį instrumentą – širdį, nes ji valdo tauriausius mūsų jausmus: meilę, atjautą, gerumą, muša tobuliausią pasaulyje ritmą,“ – sako renginio organizatoriai.

Smagu, kad mes irgi galime savo ruožtu prisijungti prie šios geros idėjos. Juk artėjančios Motinos dienos proga labai svarbu prisiminti, kad nėra nieko svarbiau kaip gyvybė..

Daugiau info:  www.kraujas.lt ir www.begood.lt

Štai dar vienas debiutas mano Blog’e.

Tai skaitytojos, slapyvardžiu LELIJA, man atsiųstas tekstas, kuris jos nuomone ( o mano taip pat ) čia mums labai tiktų..kalbant apie laiką, draugus ir tikrąsias vertybes.

Taigi, skaitykite. Ir ačiū, Lelija Tau.

Atėjęs į auditoriją skaityti paskaitos, filosofijos profesorius pasidėjo
ant stalo stiklainį ir pridėjo į jį didelių akmenų.
Po to klausia studentų – ar stiklainis pilnas?
Šie patvirtino.
Tada profesorius išsiėmė iš krepšio skardinę nuo kavos, pilną smulkių akmenėlių
ir supylė juos į stiklainį. Akmenukai gražiai užpildė tarpus tarp didelių akmenų.
Profesorius vėl paklausė studentų ar stiklainis pilnas ir šie juokdamiesi jam pritarė.
Tada profesorius išsitraukė iš kišenes maišelį smėlio ir supylė jį į stiklainį.
Smėlio kruopelės subiro į pačius mažiausius plyšelius tarp akmenų visiškai
užpildydamas stiklainį.
Ir vėl profesorius paklausė studentų ar dabar stiklainis pilnas.
Ir šie vėl atsakė – taip.
Tada profesorius paėmė nuo stalo du puodelius kavos ir supylė juos į stiklainį.
Kava subėgo ir susigėrė. Studentai nusijuokė.
-Taigi, – tarė profesorius, dabar įsivaizduokite, kad šis stiklainis yra jūsų gyvenimas.
Didieji akmenys simbolizuoja svarbiausius jūsų gyvenimo dalykus:
šeimą, vaikus, draugus, mylimąjį, sveikatą, darbą.
Net jei visa kita dingtų, jie vis tiek liktų jums svarbūs ir suteiktų jūsų gyvenimui prasmę.
Smulkūs akmeneliai yra antraeiliai, mažiau svarbūs dalykai: automobilis, butas, studijos.
Smėlis simbolizuoja visai nesvarbius, nereikšmingus dalykus, netgi lėkštus dalykus.
Ir jeigu jūs iš pradžių pilsite smėlį, tai jame neliks vietos nei dideliems akmenims, nei smulkiems akmenėliams.
Skirkite daugiau dėmesio svarbiems dalykams. Raskite laiko savo vaikams.  
Rūpinkitės savo sveikata. Liks pakankamai laiko darbui, ir namų ruošai, ir vakarėliams, ir kitkam …
Rūpinkites pirmiausia didžiausiais, nes tik jie yra tikrai vertingi, nusistatykite teisingus priorotetus, o visa kita – tai tik smėlis.

Vienas iš studentų pakėlė ranką ir paklausė, ką reiškia tie du puodeliai kavos.
Profesorius nusišypsojo ir atsakė:
Džiaugiuosi, kad paklausėte.
Tai reiškia, kad NESVARBU KOKS PILNAS JŪSŲ GYVENIMAS BŪTŲ,
PORAI PUODELIŲ KAVOS SU GERAIS DRAUGAIS VISUOMET TURĖTŲ ATSIRASTI  LAIKO ! :-)