Dar nežinojau, kad televizijos stengiasi, kad žiūrovai nežiūrėtų per jas transliuojamų reklamų. Bet smagu, kai tai nutinka.

Vienu metu, vienu laiku prasidėję tą patį žiūrovų segmentą prie ekranų pritraukiantys TV šokių projektai iš pradžių papiktino žiūrovus. Kam ta kova tarp kanalų, juk norisi žiūrėti ir ten ir ten. Tie, kurie domisi šokiais, niekada jais nepasisotina, o be to labai skirtingi veikėjai surinkti į tuos projektus.

Tačiau gera žinia tai, kad gali žiūrėti abu projektus, nes prasidėjus reklaminei pauzei viename tiesiog perjungi kitą kanalą ir žiūri šokius toliau. Taigi, taupai laiką, galbūt šiek tiek neįdomių kalbų praleidi, tačiau gali sekti eigą.

Bet kokiu atveju, tiek viename, tiek kitame kanale reklamos VISIŠKAI nežiūri. Taigi, mums gerai, o kaip reklamos užsakovams? Ar jie labai džiaugiasi?

Pvz.Vokietijoje, kai skirtinguose kanaluose rodomos itin didelį populiarumą turinčios laidos, kažkokiu mums nežinomu, o jiems patiems labai gerai žinomu būdu padaroma taip, kad reklamos visada beveik sekundė sekundei prasideda kartu skirtinguose kanaluose. Taigi, tu tiesiog lieki tame kanale, kurį žiūri, nes perjungti nėra prasmės. Tokiu būdu pasirenkam laida labai aiškiai.

Bet man labai smagu, kad per LNK galiu matyti savo buvusį šokių partnerį Artūrą, per TV3 klausytis komisijos pirmininko J.Smorygino ir t.t.

Praėjusį šeštadienį buvau TV3 projekto “Šok su manim” transliacijoje. Prisiminiau senus gerus laikus, kai mes kiekvieną šeštadienį jau nuo pusiaudienio būdavome LTV ir laukdavome vakaro.

Žinoma, atėjau palaikyti savo buvusio šokių partnerio Artūro, kuris šą kartą šoka su labai gražia mergina Aiste. Man buvo smagu ir tai, kad tą vakarą buvo šokama rumba ir kvikstepas- šokiai, kuriuos mes projekte per LTV “Šokių 10″ šokome pirmą vakarą. Rumba visada žada gražią, jausmingą muziką, o kvikstepas linksmybes.

Taigi, ši laida man patiko labiau nei praeitą šeštadienį. Ji buvo linksmesnė, vedančiųjų ir komisijos sąmojis buvo daug subtilesnis ( na, išskyrus I.Valinskienės pavadinimą “Pirčiupių motina”).

Artūras su Aiste šoko kvikstepą. Muzika linksma, jie abu labai gražūs ir šoko man labai gražiai, tačiau iš komisijos gavo pastabų. Žinoma, kai žinai, kad Aistė buvusi balerina, jai reikalavimai ir keliami aukštesni, tačiau kaip pora man jie puikūs.

Gražiausia rumba matyt iš tiesų buvo Dievydo ir Šorenos, tačiau man asmeniškai drabužiai buvo visiškai nepriimtini. Matyt esu labai jau konservatyvi, tačiau šokiuose man gražu suknelės, sijonai ( nors pati gyvenime labiausiai už viską mėgstu džinsus).

Užtat Ingos Krukauskienės suknele buvo nuostabi- paprasta, bet labai elegantiška ir tinkanti rumbai.

Po laidos dar su Inga diskutavome, kas gi atsitinka, kad gyvenime per sunkumus prasibraunantis,nebijantis publikos ir galintis kalbėti konferencijoje prieš 1000 žmonių žmogus, išėjęs ant parketo jaučia tokį didelį nerimą, kad nevaldo savęs?

 Ar tai nėra perfekcionisto požymis?

Jei negali padaryti perfect, tai iš vis nedaro?

Juk suvoki, kad būtent šokiuose negali būti perfect, nes tai reikalauja ilgų intensyvaus darbo metų treniruojantis, o šiame projekte laikas treniruotis yra labai ribotas. Ir tada reikia iš viso to imti tik malonumą, kaip pvz. Blekaitis, kuris džiaugiasi, kad yra ant parketo, juda ir stengiasi, nors juk realiai suvokia, kad šokis nebus pagrindinis jo koziris šiame projekte.

Ech, sėkmės jiems visiems čia..

Praeitą savaitgalį per TV3 prasidėjęs projektas “Šok su manim” buvo labai laukiamas.. du metai nebuvo šokių per TV.

Aš šio projekto laukiau dar ir dėl to, kad šoka mano buvęs šokių partneris LTV projekte “Šokių 10″- Artur Bajor. Juk Artūro šokančio TV ekrane su kita partnere nemačiau ir buvo įdomu pamatyti jį “iš šalies”.

O ir šiaip nemažai mano bičiulių ši kartą suksis ant parketo..

Prisiminiau daug dalykų žiūrėdama šia laidą:

• jaudulį prieš pirmąją laidą ir apskritai prieš tiesioginį eterį. Mūsų laida juk prasidėdavo iš karto po “Panoramos”, tai kai jau išgirsdavome orus, žinojome, kad už keleto minučių..ir dabar prisimenu tą širdies plakimą..
• komisijos komentarus- jų laukdavai tarsi nuo to pasakymo priklausytų visas gyvenimas. Kartais tai buvo labai malonu, kartais liūdna..O šį kartą kai žiūrėjau buvo kaip ko gaila, kaip ką gyrė visiškai be reikalo.. Bet labai malonu buvo vėl pamatyti p.Smoryginą ir prisiminti jo frazę sakytą man: PONIA Rasa, Jūs ne groteskas – Jūs dama.. :) Viso projekto metu juokėmės iš jos ir daugelis kolegų man vis primindavo, kad aš esu DAMA.
• supratau, kad jau niekada negalėsiu žiūrėti tokių šokių projektų nekreipdama dėmesio į patemptą arba ne kojytę, ištiestą arba ne nugarą, nepatogią arba super gerą specialiai šokiams suknelę ir dar daug kitų detalių, kurių anksčiau net nepastebėdavau;
• prisiminiau publikos plojimus ir begalinį palaikymą. Jis buvo toks svarbus ir kai būdavo kažkokie pakėlimai, įdomesni deriniai, o publika plodavo- jausdavaisi tikrai pakylėtas. man kažkodėl pasirodė, kad naujoje laidoje publika gana rami ir plojo mažokai..

Turbūt daugelis žiūrint šią naują laidą per TV3 taip pat ją lygino su legendiniu jau tapusiu LTV “Šokių 10″, nes pastarasis projektas tarsi nustatė standartą, kurį peršokti bus gana sunku, o gal ir nelabai įmanoma.

Na, o tiems, kas dalyvavo LTV šokiuose jis ir pasiliks pats geriausias, nustabiausias.

Juk ten įdėta tiek daug visų mūsų širdies..

Šiandien buvau labai gražiame ir naudingame renginyje- “DIENA BE DIETŲ”. Šį rengninį organizavo modelis Aistė Jasaitytė  ( mudvi kartu dalyvavome Šokių 10 projekte LTV ir susidraugavome) bei Valgymo sutrikimų centras. Aistė budama modelis, niekada nebuvo praradusi sveikos nuovokos ir nesikūdino iki išsekimo. Džiaugiuosi, kad turime tokį įžymų modelį, kuri galvoja ir apie kitų žmonių sveikatą ir inicijuoja tokius renginius.

Pagrindinis šiandien dienos renginuko akcentas buvo tai, kad paaiškinti jauniems žmonėms, kad ne vien tik liesas kūnas yra gražu ir apskritai, kad ne kūno grožis garantuoja žmogaus sėkmę.

Buvo atidaryta Gedimino Žilinsko fotografijų paroda “Mylėk save” ( vieną iš foto matote viršuje), kurioje buvo nemažai moterų nuotraukų, kurios pasiekė savo tikslų ir yra laimingos tikrai ne dėl savo kūno linijų.

Renginio globėja Edita  Mildažytė  paskatino visas merginas pagalvoti apie savo sveikatą ir patikino, kad niekada negali būti laimingas žmogus, jeigu jis yra alkanas.

Kai kalbėjau aš turbūt pats pagrindinis akcentas man buvo tai, kad priminiau Antuano de Sent-Egziuperi mintį iš “Mažojo Princo”, kad tai kas svarbiausia akimis nematoma, matyti galima tik širdimi.

Kai būni Lietuvoje, jautiesi tarsi būtum stora, tačiau išvažiavus kažkur į užsienį supranti, kad lietuvaitės yra nepaprastai lieknos ir gražios. Tą sako ir užsieniečiai, kurie atvyksta į mūsų šalį. Tik kažkodėl nesidžiaugiame savimi, o vis dar kažką norime tobulinti ir tik lieknėti…dažnai tai tampa pražūtinga, nes sutrinka psichika, o ką jau bekalbėti apie fizinį kūno alinimą.

Žodžiu, linkiu visiems, kad “Diena be dietų” mums būtų kasdien.

Beje, dar vienas dalykas- simboliškas ženklelis yra ženkliukas-kriaušė, kurį esame įsisegę. Juo norima uždėti akcentą, kad moters kūno forma yra tarsi kriaušės forma. Čia Aistė ją ir parodo:

Šiandien labai labai man svarbi ir atvira tema- apie melanomą- agresyviausią odos vėžio formą..

Norėčiau tik vieno: kad perskaitę žemiau patalpintą straipsnį, kiekvienas pasitikrintų savo apgamus.. ir tokiu būdu apsaugotų save ir savo artmuosius nuo galimo didelio skausmo..

Taigi, žurnale “EKSTRA” Nr.16 buvo toks Audrės Srėbalienės straipsnis (jis gana ilgas, bet vertas perskaityti iki pabaigos). Kai tariausi dėl šio interviu, pagrindinė mano sąlyga buvo tokia- išskirtinai kalbėti apie melanomą, galimybes jos išvengti ir ją laiku atpažinti, o aš esu tik kaip pavyzdys, kuriam irgi taip nutiko.

“Melanomos ypatybės

/// Melanomos dažniausiai atsiranda tose kūno vietos, kurios gauna
daugiausia saulės.  Vyrams tai — viršutinė kūno dalis (liemuo, nugara),
moterims — blauzdos.  Bet melanoma gali atsirasti ir tokioje odos
vietoje, kurios niekada nepasiekia saulė.

/// Melanoma gali atsirasti ir lygioje odoje, ir iš apgamo.  Sunerimti
reikėtų, jei odos paviršiuje atsiranda juodas, didėjantis,
besikeičiantis, nelygiais kraštais darinys arba pradeda keistis (didėti,
išopėti) apgamas.

/// Melanomos atsiradimą nulemia daugybė veiksnių, kurių svarbiausi –
paveldimumas (ar būta odos vėžio atvejų giminėje) ir įgytų apgamų
kiekis.  Rizika padidėja, jei ant kūno jų yra daugiau nei 50.

/// Išlieka rizika iš naujo susirgti odos vėžiu, jei melanomos jau būta:
kiti apgamai taip pat gali supiktybėti.

/// Į rizikos grupę patenka baltaodžiai, šviesiaplaukiai,
raudonplaukiai, mėlynakiai žmonės.  Polinkį sirgti nulemia vadinamasis
odos fototipas:  šie žmonės saulėje ne įdega, bet nudega iki raudonumo.

/// Įtakos melanomai atsirasti turi ir suminė (sukaupta per daugybę
metų) ultravioletinių spindulių dozė.

/// Moterys turi dukart didesnę riziką susirgti melanoma, nei vyrai.

/// Taip pat dažniau ja serga žmonės, užimantys aukštesnę socialinę –
ekonominę padėtį.  Tai siejama su įtampa, stresais, vidiniu nerimu, taip
pat žmonių emocine būsena.  Dažnai tai — jautrūs, kūrybingi žmonės.

/// Vienas ryškiausių melanomos rizikos veiksnių — ankstyvas
(kūdikystėje, vaikystėje) ir smarkus odos nudegimas saulėje.

/// Per metus melanoma mūsų šalyje diagnozuojama maždaug 200 žmonių.
Moterims tai — antras pagal dažnumą mirtį sukeliantis vėžys (pirmoje
vietoje — krūties vėžys), vyrams — trečias (po prostatos ir plaučių
vėžio)

“Iš pradžių neįmanoma suvokti nei operacijos svarbos, nei to, kodėl
reikėtų paskubėti.  Bet kai sužinojau, kad skubėti verčia ankstyvos
stadijos odos vėžio diagnozė, laikas nustojo tekėti”, — sakė bendrovės
“RCD Room-Concept-Design” verslo konsultantė 33 metų Rasa Martens.

Galbūt praeis metai kiti, ir tai, ką teko išgyventi, pamažu nugrims į
užmarštį.  Tačiau šiuo metu mintys apie vėžį nuo R.Martens atsitraukia
neilgam.  Ypač jos buvo pradėjusios dūgzti visai neseniai, kai teko
laukti kontrolinio tyrimo rezultatų. Tyrimo, kuris turi būti
atliekamas kas pusmetį, stebint, ar vėžys nesuskubo atsinaujinti.

“Dabar — viskas gerai”, — lengviau atsikvėpė R.Martens.

Iki šiol apie ją užklupusius išgyvenimus žinojo tik bičiuliai ir
artimieji.  Tačiau ryžtis ir prabilti viešai moterį vis smarkiau ėmė
versti vidinės nuostatos: įsitikinimas, kad apie galimą pavojų reikia
įspėti ir kitus žmones.

Melanoma — lyg uždelsto veikimo bomba.  Ji, kaip ir kitų lokalizacijų
vėžys, pradinėse stadijose yra nejuntama, bet — pražūtinga.  Ji labai
greitai plinta ir myriop dažniausiai pasmerkia jaunus žmones.  Tačiau
apie melanomą dar labai maža informacijos, ypač — ne medicininės, o tos,
kuri būtų susijusi su kitų žmonių patirtimi.

“Turiu vienintelį tikslą, — paskatinti žmones, kad jie nors kartą
metuose, vardan odos vėžio, profilaktikos užsuktų pas odos ligų
gydytojus.  Per pastarąjį pusmetį ne vieną pažįstamą žmogų
įkalbėjau, kad pas juos apsilankytų.  Ir porai iš jų prireikė rimtos pagalbos:
chirurgai pašalino pavojingus odos darinius”, — pasakojo R.Martens.

Ši moteris — ne iš tų, kuri mėgtų kaitintis saulėje. Ir soliariumai yra
už jos troškimų ribų. Vadinasi, abu veiksniai, kuriuos lyg vinį į lentą
metai po metų kala medikai, prašydami — liepdami — įsakydami vengti
ultravioletinių spindulių, šiuo atveju netinka.

Tačiau ir be saulės yra veiksnių, darančių įtaką melanomos atsiradimui.
Vienas jų — ląstelių pokyčiai gali prasidėti ir dėl imuninės sistemos
pokyčių.  Bet tai — tik prielaida:  ne visada įmanoma nustatyti
priežastį, dėl kurios organizme atsiranda link vėžio vedančių pokyčių.

Akistata su liga

“Nebuvo jokio nerimo.  Kol vieną rytą, besišluostant po dušo,
rankšluostis kažką ant šlaunies užkliudė.  Gal man tuo metu suskaudo?
Nežinau.  Iki tol neturėjau įpročio apžiūrėti savo odos, stebėti,
keičiasi ant jos esantys apgamai ar nesikeičia.  Bet tąkart viduje
kažkas sukirbėjo: dilgtelėjo mintis, jog reikėtų pasitikrinti”, –
pasakojo R.Martens.

Vilniuje, onkologo Karapato Babajano klinikoje dirba R.Martens brolis
Rytis.  Netrukus, kai moteris apsilankė joje procedūrai, kuriai buvo gerokai
anksčiau užsirašiusi,  ji nutaikė progą pasikalbėti ir su broliu.

“Norėjau pasitarti, ar verta užsirašyti gydytojo onkologo konsultacijai.
Kažkoks keistas apgamas buvo:  nei didelis, nei kuo išsiskiriantis,
bet lyg ir jautrus.  Bet brolis iš karto sunerimo.  Jam atrodė, kad būtinai turiu
parodyti gydytojui tą apgamą, čia ir dabar, nieko nelaukdama”, –
prisiminė R.Martens.

Nežinia, ką matė apgamą su specialiais prietaisais apžiūrintis gydytojas
K.Babajanas, bet jo kaktoje įsirėžė susirūpinimo raukšlė.  “Reikia
operuoti, — išgirdo moteris.  — Viską parodys ląstelių tyrimas, bet
delsti nereikėtų”.

Ji iš pradžių neįstengė suvokti nei operacijos svarbos, nei to, kodėl
reikėtų paskubėti.  Ir tik tuomet, kai pasiekė žinia apie išpjauto
darinio ląstelių tyrimą, laikas šiai moteriai nustojo tekėlęs.

Kaip jaustis, kai mintys ima skverbtis link mirties?  Suvaldyti jų,
išgirdus vieno iš agresyviausių odos vėžio rūšių — melanomos diagnozę,
neįmanoma.

Nepaisant to, kad melanoma buvo diagnozuota labai ankstyvos stadijos,
moters niūrios mintys neapleido.

“Onkologijoje visko būna.  Bet kai pačiai tai nutiko, neigiamų žinių
apie melanomą suradau daug daugiau, nei teigiamų”, — prisiminė
pašnekovė.

Ar žmogus nesikabina į geras žinias kaip viltį?

“Į žinias?  — perklausė R.Martens.  — Jų apskritai buvo per maža: nebuvo
į ką kabintis”.

Ji pasakojo, kaip suskubo internete ieškoti informacijos apie melanomą,
bet įkliuvo tik į mokslinius straipsnius.  Juose užsimenama apie
sukauptus įrodymus, liudijančius, kad laiku apčiuopus auglį, galima
pasiekti gerų gydymo rezultatų, bet Rasai to neužteko.  Neaptiko ji ir
žmonių pasakojimų apie išgyvenimus bei patirtį.  Ir ne tik lietuviškuose
tinklalapiuose, bet ir vokiškuose.  Juolab kad tai, ką rašė vokiečiai,
nebuvo vilties teikiančios žinios.

Anot R.Martens, baisiausia yra tai, kad skaitant net ir paprastą,
pacientams skirtą informaciją, neįmanoma suvokti melanomos klastingumo.
Atrodytų, kas tai tėra odos paviršiuje atsiradęs, kintantis darinys.  O
iš tiesų jis pridaro organizme “baisybių”:  melanoma yra vienas
dažniausių jaunų moterų mirtį sukeliančių odos vėžių.

“Tai agresyviausia odos vėžio forma.  Suvokus tai, neišvengiamai apima
baimė.  Todėl ir dabar negaliu suprasti, kodėl iki šiol taip maža
informacijos apie odos vėžį.  Jei krūties vėžiui ir jo profilaktikai
žiniasklaidoje skiriama santykinai daug dėmesio, pastarajam vėžiui –
beveik nieko”, — stebėjosi R.Martens.

Pernai spalį, netrukus po to, kai buvo nustatyta tiksli diagnozė,
R.Martens buvo padaryta ir antroji — gerokai didesnė melanomos
operacija.  Ji buvo lyg garantija, kad audinyje nebeliks vėžio ląstelių,
ir motreis bus apsaugota nuo tolesnio jo plitimo.

O kas buvo po operacijų?  “Reabilitacija”, — liūdnokai šyptelėjo
R.Martens.

Tai, ką ši moteris vadina reabilitacija, nesisiejo nei su sanatorijose,
nei su gydymo įstaigose atliekamomis reabilitacijos procedūromis.  Tai
buvo Rasos bandymas sutaikyti viduje besidraskančius jausmus.  Viltį
ir mirties baimę.  Ir dar kartą perkainuoti vertybes.

Tai buvo gana sunkus laikas.  Nesvarbu, kiek medikai ar artimieji būtų
išsakę paguodos ar vilties žodžių:  “Viskas bus labai gerai”,
“Jūs nusiraminkit” ir panašių, — priimti juos Rasai nebuvo paprasta.

Nepaisant to, net ir kalbėdama apie skaudžią patirtį, R.Martens šypsosi.  Ji
šypsosi ir daugybėje nuotraukų.  Tų, kurios prieš metus kitus darytos
jos viešbutyje “Mabre Residence Hotel”.  Ir tų, kuriose ji
nufotografuota besimankštinanti viename iš sostinės sporto klubų.  Ir
šokanti “Lietuvos šokių dešimtuke”.  Visos tos į periodinių leidinių
archyvus sudėtos nuotraukos turi bendrą bruožą:  jos darytos iki
melanomos operacijos.

Po jos Rasa trumpam dingo iš gyvenimo būdo žurnalų.  Ir iš sporto klubo.
Tik žmonės, kurie su ja nuolat bendrauja ir kurie žinojo apie ją
užklupusius išbandymus, negalėjo atsistebėti, kad ši moteris ir nelaimės
akistatoje nenustojo šypsotis.

“Po to, kai tai nutinka, tenka gyvenime kai ką ir keisti”, — tarstelėjo
R.Martens.

Viskas dabar šiek tiek kitaip.  Moteris norėtų tikėti, kad praeis keleri
metai, ir visa tai, ką teko išgyventi, pamažu užsimirš.  Ir kad
prisiminti vėžį teks nebent tuomet, kai, praėjus dar vienam
pusmečiui, reikės išsiruošti pas medikus tyrimui.

Bet kol kas Rasa būdrauja.  Net ir kalbėdama su nepažįstamu žmogumi,
pajunta, kaip žvilgsnis tyrinėja jo odą.

“Nesu nei koks apgamų ekspertas, nei gydytojas, bet pasąmonėje vis dar
budi “aliarmo skambutis”: ir jam, tam mano pašnekovui, gali nutikti taip,
kaip nutiko man. Dažnai neištveriu nepaakinusi kitų, kad jie prisiruoštų ir
nueitų pas odos ligų gydytojus profilaktinei patikrai”, — sakė R.Martens.

Nes diena po dienos melanoma gali smelktis gilyn ir suduoti mirtiną smūgį.
Todėl kiekvienam pravartu nors trumpam stabtelėti, ir apžiūrėti save.  O
gal kokiame nors odos lopinėlyje kas nors įtartina jau vyksta?

“Juk didžiausia laimė ir didžiausias džiaugsmas, kad man melanoma buvo
diagnozuota ir išoperuota laiku, — sakė R.Martens. — Antraip gal ir manęs
čia jau nebebūtų“

Kelias link operacijos

“Odos darinys ant kairio skruosto, po akimi, atsirado seniai.  Jis buvo
plokščias ir kietas, miežio grūdo dydžio.  Bet netikėtai jis ėmė
keistis.  Per porą savaičių iššoko, paraudo, ėmė kraujuoti.  Man tai
nepatiko:  norėjau kuo skubiau juo atsikratyti.  Juk iš tų odos darinių
išauga ir vėžio”, — pasakojo 68 metų Jonas.

Jonas — ne medikas.  Tačiau jaunystėje kelerius metus jis yra
studijavęs mediciną.  Gyvenimas jį nukreipė kitais keliais, bet studijų
metais įgytos medicinos žinios jam pravertė visą gyvenimą.  Galbūt todėl
pajutęs, kad ant skruosto esantis odos darinys ėmė keistis, vyras
nedelsė, — suskubo pas medikus.

Jis užsiregistravo pas savo šeimos gydytoją, ir paprašė siuntimo odos
ligų gydytojo konsultacijai.  Jonas sakė žinojęs, kad kad Vilniaus
universiteto Santariškių klinikose yra Dermatovenerologijos centras.  Ir
kad jame neseniai pradėjo veikti dienos stacionaro operacinės.  Vienoje
jų, per operaciją, trukusią maždaug valandą, ir buvo pašalintas vyrui
nerimą kėlęs odos darinys.  “Esu laimingas, kad nieko bloga nespėjo
nutikti”, — sakė Jonas.

Pernai centre įrengus Dienos stacionaro operacines, odos ligų gydytojai
pacientams pradėjo teikti ir pakankamai sudėtingų paslaugų.  Pasak
Dermatovenerologijos centro gydytojos Ramunės Jurčiukonytės, operacinėse
ne tik atliekama biopsijų (diagnostiniam tyrimui paimama audinio
ląstelių), bet operuojami ir sudėtingi odos dariniai.

Dermatovenerologijos centre atliekami ir odos vizualiniai tyrimai.
Įvairūs odos dariniai apžiūrimi optiniu prietaisu — dermatoskopu.  Jis
gali būti tvirtinamas ir prie fotoaparato.  Juo užfiksuoti odos
pakitimai dokumentuojami, — išsaugomi pacientų elektroninėse ligos
istorijose.  Tai suteikia galimybę stebėti odos darinių pakitimus:  jų
dydį, spalvą ar kitus pokyčius.
Profilaktika — prieš veidrodį

Melanoma nėra tik odos liga.  Gali būti gleivinės, akies tinklainės,
ausų, smegenų dangalų ar vidaus organų melanomų.  Bet ypatinga ši liga tuo,
kad dažniausiai — 80–90 proc. ji atsiranda odoje.

“Tarp piktybinių odos ligų melanoma yra pats agresyviausias vėžys”, –
patikino Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos
Dermatovenerologijos centro direktorė Matilda Bylaitė.

Melanoma pavojinga tuo, kad ji labai greitai plinta:  ir odos paviršiumi,
ir gilyn į audinius.  Blogiausia, kad piktybinės ląstelės
greitai išsisėja po organizmą: net ir nedidelė melanoma netrunka
metastazuoti į limfmazgius ir organus.

Negydant ši liga greitai pasmerkia žmogų mirčiai.  Mirtys nuo jos
sudaro apie 70 proc. visų odos navikų sukeliamų mirčių, o tai — ypač
daug.

“Kuo anksčiau diagnozuojama melanoma, tuo didesnė tikimybė, kad pacientą
pavyks išgydyti.  Išoperavus ją pirmosiose stadijose
galima tikėtis, kad pacientas visiškai
pasveiks.  Nors paprastai vėžiu sirgę žmonės turi būti stebimi
penkerius metus (kas pusmetį jiems atliakama kontrolinių tyrimų), tikimybė,
kad liga nebeatsinaujins, yra didelė”, — sakė M.Bylaitė.

Operacijos metu išpjautas darinys ištiriamas histologiškai (atliekamas
melanomos audinio tyrimas), o pagal jo rezultatus nustatoma prognozė bei
gydymas:  kuo darinys storesnis, tuo sudėtingesnis ir ligos gydymas.

Todėl pagrindinė melanomos profilaktikos priemonė — tai atidi odos
apžiūra.  Geriausia būtų, kad patys žmonės, naudodamiesi veidrodžiais,
tą padarytų kartą per mėnesį.

Pasak M.Bylaitės, būtų gerai, kad bent jau pavasarį žmonės apžiūrėtų
savo odą ir įsidėmėtų, kaip atrodo joje esantys pigmentiniai dariniai.
Ir kad rudenį  padarytų tą paytį, kai saulės nudeginta oda jau būna atsigavusi.

Pastebėjus pakitusį apgamą (kitokius jo kontūrus,
spalvą, dydį),  reikėtų nedelsiant kreiptis į specialistą, dirbantį odos
navikų diagnostikos ir gydymo srityje.  Tą patį reikėtų padaryti, jei kuris
nors odos darinių paraudo ar jį pradėjo niežėti, gal net kraujuoti.

Rajonų gydymo įstaigose tokių specialistų gali ir nebūti,
tuomet tiesiausias kelias turėtų žmones nuvesti bent jau pas odos ligų
gydytoją. Šis žinotų, kaip pacientą nusiųsti reikiamai
konsultacijai.

“Vienintelis patikimas melanomos gydymas pirmiausia yra chirurgo
onkologo ar plastikos chirurgo skalpeliu atliekama operacija:  darinio
išpjovimas.  Jokių įtartinų, pakitusių apgamų ar atsiradusių odos
darinių negalima šalinti lazeriu”, — perspėjo gydytoja.

Kai šokome LTV, projekto internetinį portalą, pranešimus spaudai tvarkydavo Birutė Asevičiūtė. Žinojau, kad ji studijuoja Muzikos akademijoje, bet niekada jos nebuvau mačiusi grojant fortepijonu. Taigi, nustebau kai gavau iš Birutės emailą ir ji mane pakvietė į koncertą. Kartu su ja koncertavo ir kiti solistai,atlikėjai ( V.Mončytė, K.Gedminaitė, L.Lapė).

Jis vyko Muzikos akademijoje.Klausėmės nuotaikingos W.A.Mozarto muzikos, C.Debussy, M.Ravel.Labai patiko. Ypač žiemos vakarą tai pakelia nuotaiką. Matant tų žmonių jaudulį ir tikra nuoširdumą salėje jauti ypatingą atmosferą. Ne, neturiu nieko prieš kasdien profesionaliai grojančius ir koncertuojančius muzikantus, bet tiesiog kai jauti, kad kartais jie tik “atidirbinėja”, tai suprantama, kad jaunų atlikėjų koncertai jaudina labiau.

Štai dar keletas pastebėjimų:

• galbūt komunikacijos stoka įtakojo, kad šiltoje, jaukioje didžiojoje salėje buvo beveik tuščia;
• šiais laikais, kai visi verkia, kad koncertai brangūs ir t.t., koncertas buvo NEMOKAMAS, bet žmonių vistiek nebuvo;
• iš kitų taip pat Birutės emailu pakviestų žmonių, kurie dalyvavo LTV Šokių 10 projekte nebuvo nieko ( galbūt todėl, kad buvo 100 proc. aišku, kad čia NEBUS spaudos ir nuotraukų žurnaluose ? O galbūt tiesiog, kad pirmadienis?);
• o gal žmonės “bijo” eiti į klasikinės muzikos renginius dar ir dėl to, kad nelabai žino kaip ten elgtis? Juk tikrai jautiesi keistai, jei nežinai kada ploti, o kada ne, kada galima nešti gėles, o kada ne..O jeigu kažkas pradeda ploti ne laiku, tai tie “žinovai” i jį žiūri labai jau pašaipiai..Čia panašiai kaip būna bažnyčiose. Juk daugelis žmonių nenori eiti ten dar ir dėl to, kad nesijaučia laisvai, nes nežino kada klauptis, kada stotis ir t.t. Tokiais atvejais, tarsi sukuriamas išskirtinumas tiems, kurie tas elgesio normas žino, tačiau klasikinės muzikos grožis tikrai gali būti kiekvienam iš mūsų.

Ir dar… klaidų neišvengia nei vienas, tačiau svarbiausia, kad jos ištaisomos greitai ir tiksliai.

Taigi, ten nutiko labai linksmas dalykas. Birutei beskambinant fortepijonu, kažkodėl pasimetė natos..Ir matosi, kad ji verčia, ieško,bet nėra..tai buvo tik menka akimirka, tačiau merginos nepasimetė. Kartu su ja kūrinį atliekanti V.Mončytė ( sopranas), vos lengvu žvilgsneliu atsisuko į Birutę ir toliau įkvėpusi dainavo..Tas, kas tuo metu nežiūrėjo į jas, to galbūt net nepajautė..na, gal sekundę trukusią pauzę..

Na,pagaliau gera žina visiems, kurie nori šokti arba jau šoka- vienas iš Šokių dešimtuko dalyvių, Vadimas Šuško ( su kitu savo kolega Vitalijum) atidarė savo šokių mokyklą “DANCE TIME” .

Kadangi su Vadimu bendrauju gana nemažai (mokiausi šoki pernai metais pas jį ), turėjau progos sekti visą šokių mokyklos  atidarymo procesą nuo idėjos iki realybės.

Nauja studija atidaryta šiuo metu, kai dažniausiai kažkas bankrutoja ir uždaro savo verslą. Taigi, manau, kad tokios pozityvios žinios pakels mums visiems nuotaiką ir tikėjimą, kad ir šiais laikais, su gera idėja galima rasti vietą po saule.

Vadimas rudenį jau rimtai buvo nusprendęs, kad nori turėti kitokią šokių mokyklą, nei yra iki šiol siūloma. Prisiminkime pamąstymą, kad išliks tik tie, kurie turi unikalią idėją ir sugebės ją įgyvendinti.

Vadimas norėjo, kad jų šokių mokykla žmonėms galėtų pasiūlyti greitesnį ir efektyvesnį mokymosi būdą ( visos pamokos filmuojamos ir tada galima ekrane su treneriu analizuoti koks judesys padarytas ne taip ir kaip jį ištaisyti; be to, išmoktus judesius gali pasikartoti žiūrėdamas internete, nes kiekvienos pamokos pagrindiniai uždaviniai įdedami video formatu ir turėdamas specialų prisijungimo kodą kursų dalyvis gali prisijungęs tuo naudotis), taip pat pasiūlyti tinkamą komfortą- erdvios patalpos, dušas, persirengimo kambarys, automobilių parkavimo galimybės. O beje, ten netgi siūlomos lieknėjimo programos, kur šokių pamokos, dietologo patarimai susijungia į vieną visumą.

 Jau tada kai šokome LTV matėsi, kad Vadimas yra iš tų, kurie nori daugiau, bet ir  stengiasi dėl to daugiau. Buvo net keista, kad jo labai rimtas pažiūris į darbą, konkretumas. Jis punktualus iki begalybės.

Galbūt dėl to nenustebino tai, kad jis su kolega labai kruopščiai dirbo prie studijos verslo planų, rašė marketingo planus, konsultavosi su specialistais ir labai daug darė patys, nebijodami net pačių paprasčiausių darbų. Jų projektas netgi laimėjo konkurse, kurį skelbė Vilniaus savivaldybė smulkiam verslui skatinti.

Taigi, net neabejoju, kad tai bus sėkmingas projektas. Čia susijungia protas ir širdis, nuoširdumas ir darbštumas. Ir tada.. let’s dance…It’s “DANCE TIME”.

Šiandien išskrendu Kalėdoms į Boną.

Labai mielai pasilikčiau čia, Vilniuje. Tačiau esame sutarę su vyru, kad kiekvienais metais vyksta rotacija ir Kalėdas švenčiame tai Lietuvoje, tai Vokietijoje. Jau pernai turėjome ten būti, tačiau dėl mano dalyvavimo LTV projekte “Šokių dešimtukas” negalėjau išvykti.

Žodžiu, nors ten ir nepaprastai gražu, visi tikrai linksmi, dosnūs ( per Vokietijos TV mačiau, kad vokiečiai perka dovanas ir pardavėjai visai nejaučia, kad būtų pasaulinė krizė ), aš vistiek mieliau pasilikčiau čia.

Man Lietuvoje būti per šias metų šventes būti patinka ne vien tik dėl to, kad čia mano artimieji.. Tiesiog man gražus Vilnius, gražios mūsų lietuviškos tradicijos, lietuvių ramybė tomis dienomis.

Rašysiu iš ten.

Vakar gavau labai gražų laišką iš savo draugo. Jis manęs paklausė ar aš daug galvoju ir  kodėl neberašau apie draugus. Ir iš tiesų, tai tema, kuri yra be galo svarbi kiekvienam iš mūsų, tai tema, kuri yra neišsiamiama knygose, kinuose, muzikoje..

Dažnai yra sakoma, kad tikrus draugus galima surasti tik vaikystėje arba jaunystėje, o jau žmogui suaugus tai įvyksta labai retai. Žinoma, kad darant vieną ar kitą projektą susidraugauji ir galvoji, kad ta draugystė išliks ilgam, tačiau projektui pasibaigus žmonės išsiskirsto skirtingais keliais. Esu labai laiminga, kad šokių projektas ( nors kaip kam jis atrodė paviršutiniškas ir bereikšmis ) davė man šansą surasti naujų draugų. Na, jei konkrečiai tai keletą, su kuriais bendrauju iki šiol.

 Ir tai vienas iš įrodymų, kad tikrų draugų susirasti gali visada.

Taigi,tame laiške taip gražiai užsiminta apie draugus, kuriems galima  paskambinti 3 valanda nakties ir pasakyti: “ar galiu pasiprasyti nakvynes ir puodelio arbatos, nes atsitiko beda…”? Apie draugus, kuriems pasakius, : “as nebeturiu nieko, ipilk 50…”, nepades ragelio neatsakęs nieko?  Tokie draugai didziausias turtas.  Jiems nereikia ditirambu, jiems uztenka sypsenos ir silto zodzio, paprasto “Kaip sekasi ? ”

Ir tikrai, ar turime tokių?  Manau, kad tai tema gerai pamąstyti kiekvienam iš mūsų. Ir dažniausiai draugams skiriame mažiau dėmesio nei norėtųsi, nes darbas veja darbą ir nespėjame ne tik susitikti, bet ir paskambinti..

Šiuo metu galėjau pasitikrinti savo draugus, tiksliau atrasti juos iš naujo. Labai daug gerų žmonių aplink. Ir kai tai žinai, pasijunti toks tvirtas ir stiprus, kad jokios negandos negali tavęs sužlugdyti.

Ir dėkoji tada už tuos TIKRUS draugus likimui..

Štai ir vėl prasidėjo naujasis mūsų šokių sezonas.

Pasibaigus Lietuvos šokių dešimtukui nenustojau šokti, tačiau tai būdavo tik vieną kartą per savaitę. Na, o vasaros metu buvome nusprendę visiškai to nedaryti. Gaila, kad aš neturiu galimybės toliau šokti su Artūru, tačiau tam tikra prasme tai yra ir gerai, nes su profesionalu šokti yra daug lengviau, o man norisi išmokti šokti universaliau. Žinoma, Artūras man visada išliks pats geriausias šokių partneris, nors ir buvo man labai griežtas. :)

Man buvo labai svarbu tęsti tai ko mokiausi, todėl su draugais susiorganizavome grupelę, įkalbėjome mokytojus ( mielas Vadimas ir Daina ) ir vieną kartą per savaitę turime tokį laisvalaikį. Man labai smagu, kad grupėje yra visi draugai, ji nedidelė. Ateiname beveik prabėgus darbo savaitei ir visi nepaprastai džiaugiamės ne tik, kad galime šokti, bet ir pamatyti vieni kitus. Kitu atveju, mes net nerastumėme laiko vienas kitam susitikti, nes vis būtų neatidėliotinų darbų, o čia.. šokiai, kurie užvaldo ne tik kūną, bet ir širdis. Aš toje grupėje esu ta, kuri kelia daugiausiai triukšmo ir nežiūri į tai labai rimtai, nes prisiminus mano mokymąsi šokti televizijoje, man čia tikrai tik smagumas. Televizijos projekto metu, mes “dirbome kaip arkliai”, nepaisant to, kad tai buvo labai malonu. Tačiau kiek buvo streso, nes laiko ruoštis nebuvo daug, o šeštadieniais tiesioginis eteris artėdavo sparčiai.

Mano širdyje šokiai turbūt jau visam laikui pasiliks labai svarbioje vietoje. Mėgstu dabar važiuoti į varžybas ir stebėti kitus, šokti toliau, kai klausau muziką galvoju kokiam šokiui ji tiktų..

Ir tikrai galiu pasakyti, kad šokti gali kiekvienas..