Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ.

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..

Savo Blog’e nenoriu rašyti apie neigiamus dalykus, stengiuosi ( patikėkite, iš visų jėgų stengiuosi ) nerašyti apie politikos marazmus ir visą dabartinę situaciją, tačiau vieną dalyką vis tik parašysiu- mane labai stebina tie debilai, kurie taip kankina gyvūnus Lietuvoje.

Taip, mano akimis, tai tikri DEBILAI ( va, ir keiktis net pradėjau). Sutinku, kad gydytojai mane pasmerktų, kad naudoju šitą žodį pavadinti tuos kenkėjus, bet aš manau, kad pas juos galvose tikrai nelabai viskas tvarkoje.

Kitaip, argi galėtų žmogus mesti šuniuką nuo tilto arba pripilti jam į nosytę klijų ir dar visa tai filmuoti? Vis galvoju kas gi tose galvose žmonių?

Suprantu, kad reikia būti humanišku ir nenorėti atsilyginti tuo pačiu, bet aš labai džiaugiausi, kad numetusiam nuo tilto šunelį Pipirą vaikinui labai staigiai buvo teismas ir paskelbtas nuosprendis. Ir pagalvojau, kad visai gal nebūtų blogai pabandyti tam, kuris šuniui nosį su klijais klijavo irgi šiek tiek pabandyti noselę paklijuoti. Suvokiu, kad  nenorėti atsilyginti tuo pačiu blogiu yra nebrandaus žmogaus noras, bet šioje vietoje negaliu kitaip. Matant išgelbėto šunelio liūdnas akis ir drebantį visą kūnelį mintys tik tokios.

Kodėl tai reikia daryti?

Kad pasirodyti “kietu” ?

Bet juk tai rodai prieš silpnesnį, negalintį apsiginti.. Ir gyvenime visada yra kažkas, kas duotuoju metu yra stipresnis ir už tave..

P.S. PABAIGAI GERA ŽINIA apie puikų servisą. Tai dar vienas puikus pavyzdys mums Lietuvoje. Savo jorkšyriuka Vipuką kerpu labai trumpai ir tai darau šuniukų kirpykloje “Pet Style” . Perku nemažai ir skanumynų ( avių žarnų ir pan. ) šunims.

Ir štai sulaukiau skambučio, kad pro šalį važiuodama užsukčiau į saloną, nes po Kalėdų eglute mano Vipuko laukia dovanėlė. Ech, kaip smagu pasidarė.. Juk tai didelis dėmesys visų pirma klientui ir be to toks subtilus…

Čia panašiai kaip Vokietijoje, kur mano vyras pirko automobilį BMW salone ir kai jau atvykome jo pasiimti ( vyksta visa šeima, nes kol jį pagamins laukti reikėjo keletą mėnesių) vadybininkas apžiūrėjus visą automoblį atidaro bagažinę, o ten yra didžiausia rožių puokštė su šampanu ir sako:

- Šampanas jums abiems, o rožės Jūsų žmonai, nes juk automobilis vis tik šiek tiek didesnė šventė vyrams..o gėlės moterims visada pakelia nuotaiką.. Tą įvykį atismenu iki šiol. Ir man visai nesvarbu, kad kiekviena moteris gaudavo gėlių puokštę kai jos vyras pirkdavo automobilį, ir visai nesvarbu, kad automobilio kaina yra tokia, kad ta gėlių puokštė tikrai “įskaičiuota”.. Ne apie tai kalba. Reziumė yra tokia- po to mes ten pirkome dar keletą automobilių, o savo Vipuką ir kitą met vesiu į kirpyklą ” Pet Style”.

Vėl labai greit prabėgo savaitgalis Papėje.  Jūra kaip visada nuostabi. Šį kartą ji buvo kiek ramesnė..

Vaikščiojau pajūriu ir beveik nesutikau žmonių, pajūrys ten jau visiškai tuščias..

Tik kažkaip labai daug surinkome stiklo šukių, dar nepilnai sudaužytų lietuviškos degtinės butelių..

Eini pajūriu besileidžiant saulei ir galvoji, kad jei sutiktum tokius piliečius, kurie daužo butelius kopose ir palieka šukes, tikrai galėtum pasiūlyti jam pasijausti tikru fakyru ir ant tų šukių pavaikščioti.

Priešpaskutinis savaitgalis prieš mokslo metus viliojo visus miestiečius važiuoti prie jūros, nes vakar važiuojant į Vilnių autostrada buvo pilna automobilių..

Turbūt jau tik kitą vasarą jūra sulauks tiek svečių..

Ketvirtadienį buvau labai smagiame ir man asmeniškai svarbiame renginyje. Tai buvo koncertas, kuris tapo baigiamuoju iniciatyvos padėti beglobiams gyvūnams akcentu. Beveik mėnesį laisvalaikio ir prekybos centro „Panorama“  lankytojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą: 100 kvadratinių metrų dydžio jaukiai įrengtame plote gyveno beglobiai katinai, kuriuos kiekvieną dieną prižiūrėjo savanoriai pagalbininkai.

Mane ten dalyvauti pakvietė vienas iš renginio organizatorių Marius Kiaunė ir jau esu jam pati sakiusi, kad šią iniciatyvą palaikysiu visada.

Štai kodėl:

• gyvūnas nėra daiktas, žaislas, kurį gali paimti ir tiesiog išmesti kai jis tau nepatinka. Tai yra tavo draugas. Kartais netgi vienintelis, kuris tave priima tokį koks esi ir neatstumia kai jau esi netgi bomžas ir visi artimieji nusisuko;
• nemanau, kad pinigų stygius gali priversti išmesti augintinį, nes jie valgo viską ir galima tikrai pasidalinti ( Vokietijoje matau daug benamių, kurie prašo išmaldos, o jų šuo šalia ir jie dalinasi kasniu paskutiniu;
• niekada nemanau, kad gražus ir vertingas yra tik veislinis šunelis ar kitas gyvūnėlis- juk savo draugų nesirenki dėl išvaizdos ir dažnai būna taip, kad nelabai gražus žmogus, jį pažinus tampa gražus;
• labai gerbiu prekybos centro tokią iniciatyvą, nes tokiu būdu buvo tarsi parodyta širdis ir mąstymas ne vien tik apie biznį, tačiau ir apie socialinę atsakomybę. Juk verslas labai dažnai yra tiesiog asmeniniai santykiai tarp žmonių, o didelis prekybos centras tokiu būdu tarsi rado priėjimą kiekvienam mums labai asmeniškai. Žinoma, kad tokie dalykai tuo pačiu ir pritraukia naujų klientų, tačiau man kaip jau esamai šio centro klientei bus dar smagiau ten apsipirkti.

Man smagu, kad iš šiuo sunkiu metu galvojama apie šilumą ir mūsų ištikimiausius draugus.

„Norime atkreipti dėmesį į aktualią miesto problemą, todėl daugiau kaip mėnesiui „Panoramoje“ priglobėme mažuosius beglobius gyvūnus. Džiaugiamės, kad savotiška mūsų avantiūra buvo sėkminga – katinėliai sulaukė didelio lankytojų dėmesio, o net septyniasdešimt surado ir naujuosius savo šeimininkus“, – pasakojo sumanymo autorė, „Panoramos“ rinkodaros direktorė Laura Panovienė.

Iniciatyvą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į beglobius gyvūnus, parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Katinėlių šiuolaikiniame prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ apgyvendinimu rūpinasi gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ („Pifas“) ir „Lesė“.

Norėčiau persiųsti Marijos informaciją apie dingusį šuniuką.

Marija – geras žmogus ir jau ne vieną šunelį yra priglaudusi. Ji visada stengiasi padėti benamiams šuniukams.

Trumpai apie šuniuką

Kovo 3 d. prie Lukikškių aikštės rastas jaunas šunelis. Kaimynai sakė, kad makalavosi čia visą dieną. Labai ieškau tikrųjų šeimininkų, nes namie turiu kalytę, kuriai ruja. Šuo neloja, protingas ir su antkakliu.

Bruožai: draugiškas, žaismingas, sportiškas, bailus.
Veislė: Mišrūnas
Lytis : patinėlis (nežinau)
Amžius: 1-3 metai
Ūgio kategorija: mažas (iki 30 cm ties ketera)
Kailio tipas: trumpaplaukis
Spalva: juoda, ruda

Daugiau informacijos ir kontaktai