“Prisiminiau tą nuostabų Vitjerio eilėraštį:

Ar gali būti liūdnesnių dar žodžių

Už tuos: “Galėjo būti”. “

(Irvin D. Yalom “Melagis ant kušetės”)

Žinoti, kad turi tikrą draugą yra labai gera.

Ir vien tas žinojimas, kad yra žmogus, kuris padarys dėl Tavęs viską, ko tik paprašysi jau iš esmės duoda palaimos jausmą.

O tu savo ruožtu vertini tą draugą ir žinai, kad niekada jo neprašysi kažko, kas jam būtų nepriimtina, skaudu ar pareikalautų daug pastangų. Žinai, kad tau skaidžiausia būtų žinoti, kad tavo draugas pasijuto išnaudojamas..

Tu taip pat saugai savo draugą..

Anksčiau žmogus grįžęs namo sakydavo: AR yra kas nors valgyti?

Po to sekantis etapas jis sako: KAS yra šiandien namie valgyti?

Galutinis etapas: KĄ aš norėčiau šiandien pavalgyti?

O kur dar begalinės ir niekaip nesibaičiančios pastangos nevalgyti nieko, nes esi nutukęs ir reikia laikytis dietos..

Štai pagalvojau, kad dabar kaip bebūtų didžioji Vakarų visuomenės dalis gyvena labai gerai.

Vakar buvau jaukiame mergaičių vakarėlyje, kur kalbama jautriai, atvirai ir labai nuoširdžiai. Diskutavome daugybe temų ( o dar daugiau ir nespėjome aptarti, nes jau ir restorano darbo laikas baigėsi.. :) ), bet viena iš man labai įstrigusių buvo apie stiprius žmones. Kas jie tokie? Kokie jie?

Dažniausiai stipriu žmogumi vadiname tą, kuris gali atsispirti savo jausmams ir vadovautis tik protu, nustumdamas jausmą į tolimiausią širdies kampą.. Bet galbūt stiprybė yra tai, kad tu kaip tik esi atviras pats sau ir pajėgi pripažinti savo jausmą ir jį išgyventi..su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Kaip dažnai sakai sau: nepasiduok, negalima..tai nesąmonė..tai labai greit praeis..

O viskas praeina tik tada, kai išgyveni visą jausmą pilnai  (gedulą, aistrą, neapykantą). Ir tada pajauti turintis daugiau patirties, tarsi pats ūgtelėjęs.

Kuri moteris stipresnė: ar ta, kuri jau pora kartų išsiskyrusi, nes būnant ištekėjus ją aplankė nauji jausmai ir ji kaip upė išsiliejo iš krantų ir išėjo, ar toji, kuri nuo jaunystės laikų gyvena su tuo pačiu vyru, yra pavyzdinga mamytė, net nėra patenkinta judviejų su vyru santykiais, tačiau bijo net pagalvoti apie kitą jausmą?

Kartais turime tiesiog atsistoti, atsisveikinti ir išeiti.. Kai kurie mūsų atsisveikinimai nutinka visai netikėtai, be išankstinio perspėjimo. Kai kuriuos galima nujausti iš anksto. Kai kurie mūsų atsiveikinimai mums atneša lengvumo jausmą, o kai kurie nepaprastai didelį skausmą. Mes atsisveikiname su Žmonėmis, vietomis, įvykiais, dulkėmis apaugusiais mūsų nusistatymais ir elgesio normomis.

Dažnai savo kelionėje turime atsisveikinti ir su vienu svarbiausių dalykų- savo svajonėmis. Jos labai vertingos ir įleidžia savo šaknis į mūsų mintis ir jausmus. Bet jei mes nepastebime, mirę mūsų svajonės, kurias mes vistiek nešiojamės su savimi mūsų vidinį ir išorinį pasaulį daro labai sunkiu..

Tada mes bandome mirusių svajonių paliktas juodas tuščias vietas užkamšyti naujai sutiktais žmonėmis, naujais dalykais, tačiau dažniausiai tai būna nesėkminga. Ir matyt dėl to, kad ta iliuzija tiesiog blokuoja mūsų jausmus ir mes neesame pasiruošę naujoms svajonėms, naujoms vizijoms.

Jei savo akyse turime tik vakarykštes svajones ir dėl jų nematome šiandieninės arba rytojaus svajonės, reiktų pabandyti su jomis atsisveikinti.

Net jei tai būtų daug kainuojanti svajonė, didelė viltis ar aukštas tikslas, bet jauti, kad jis visiškai netinka tau nei šiandien, nei ateityje..turi su ja atsisveikinti ir neeikvoti savo jėgų. Atsisveikinant reiktų pasakyti, kokia brangi ir svarbi ta svajonė, tačiau atėjo laikas ją palikti ir judėti toliau..

Prieš keletą savaičių Vokietijos evangelikų bažnyčios vadovė vyskupė Margot Käßmann buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Jos kraujyje rasta 1,54 promilės alkoholio.

Moteris, 4 mergaičių mama; bažnyčios, kuri Vokietijoje vienija apie 25 milijonus tikinčiųjų galva, pasninko metu vairuoja girta..

Ji iš kart savo noru atsistatydino, tačiau labai įdomus momentas yra tas, kad Evangelikų bažnyčios taryba didžiąja dauguma siūlė jai neatsistatydinti ir išreiškė visokiariopą pasitikėjimą bei palaikymą..

Vis tik pati p.Margot Käßmann nusprendė, kad jos elgesys neatitiko vertybių, kurias ji propogavo ir ji negali toliau vadovauti, nes tai gali pakenkti bažnyčios reputacijai.

Taigi, žmogus supranta ir vertina savo darbą, gerbia žmones, kurie ja pasitiki..ir juos nuvylus jis padaro sprendimus. ( Prisiminkime didžiai gerbiamų Lietuvos politikų keliones išgėrus ir jų elgesį kai juos pagauna.. atsakomybę, supratimą..)..Na, bet aš esu pasižadėjusi čia nepolitikuoti.

Vienas gražus pastebėjimas apie žmonių klaidas:

Savo atsistatydinimo kalboje vyskupė Margot Käßmann labai gražiai pasakė apie nupuolimą..( bandysiu išversti iš vokiečių kalbos, bet sunkiai gausis tai padaryti su tokiu pačiu gražiu skambesiu)- kad ir kaip žemai mes krintame, pačiame dugne vis tiek mūsų laukia Dievo glėbys..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..

Man niekada nepatiko kategoriški žmonės. Man rodos, kad tai tiesiog per didelis savęs vertinimas ir galvojimas, kad tik tavo tiesa yra vienintelė galima tiesa. Taip nebūna.

Kategoriškumas niekuo nesisieja su tikslo siekimu, su profesionalumu, meile ir apskritai žmogiškumu. Tai tiesiog egoizmas.

Dažniausiai jauni žmonės būna labai kategoriški kitų atžvilgiu, mato tik balta ir juoda, nutraukia santykius dėl rodos labai menkų dalykų ir laikydamiesi šio principo dažnai netgi būna nelaimingi, nes nesugeba atleisti ir suvokti, kad žmogus gali klysti arba turėti tiesiog savo tiesą.

Kuo labiau “sensti”, tai yra kuo ilgiau eini per gyvenimą rinkdamas patirtis ir suvokdamas, kad iš tiesų niekada negali sakyti “niekada’ ir tada kai tu viską detaliai planuoji, tai pasaulyje tuo pačiu metu vyksta 1000 kitų dalykų, kurie gali labai staigiai pakeisti tavo planus, tuo labiau supranti, kad tampi vis labiau lankstesnis ir tuo pačiu- gali padaryti daug daugiau.

Juk ir gamtoje yra taip, kad išlieka ne patys stipriausi, o tie, kurie sugeba greičiausiai prisitaikyti prie esančių sąlygų, t.y. jei šalta žiema- storesnis kailis ir daugiau riebalinio sluoksnio ir t.t.

Esu pastebėjusi, kad kategoriški žmonės dažniausiai būna nelaimingi, pikti ant viso pasaulio ir… būna, kad painiojasi netgi savyje, t.y.ką teigė vieną dieną, kitą dieną jau teigia priešingai..

Gal kartais tikrai reikia tokiems dažniau susimąstyti, kad mes neesame amžini ir ši diena yra pati svarbiausia visom prasmėm.

Ir tiesiog kartais tereikia atsigręžti į save ir permąstyti ko iš tiesų norisi ir ką dėl tų savo norų darai..

Keletą dienų vis pamąstau apie žmogaus likimą.. Galbūt tai todėl, kad vienam po kito nukritus lėktuvams nuolat kalbama apie lemtingus sutapimus..

Keista, kad nukritus lėktuvui ir žuvus berods 153 žmonių viena mergaitė ( 12 metų) lieka gyva.. Argi tai ne likimas?

Keista ir tai, kad kitam lėktuvui ( skridusiam iš Brazilijos į Paryžių) nukritus žūsta 228 žmonės, o atsirado 2 keleiviai draugai, iš kurių vieno buvo negaliojantis pasas ir oro uosto darbuotojai jam neleido skristi, todėl draugas iš solidarumo taip pat pasiliko neskridęs ir abu liko gyvi.. Arba kita moteris, kuri neišskrido tuo lėktuvu, tačiau po 2 dienų žuvo autoavarijoje.. Ar jie netiki, kad tai tikrai likimas?

Tik va dar keista ir tai, kaip iš viso pasaulio atsiranda tiek žmonių, kurie turi tokią pačią likimo nulemtą gyvenimo pabaigą ir jie atsisėda į tą patį lėktuvą..kartais matyt verta apsidaryti aplink ir pažiūrėti su kuo skrendi, nes tai gali būti tavo likimo broliai..

Manau, kad žmogus dažnai gali koreguoti savo likimą, tačiau kai kurie momentai tikrai nuo mūsų nebepriklauso..tai kaip tada su ta patarle, kad kiekvienas esame savo likimo kalvis? Visur yra išimčių..

Kai mums kas nors nepavyksta, mes išsiskiriame su žmogumi dažniausiai sakome, kad “nie sūdba”, nors man rodos, kad kartais čia tereiktų daugiau pastangų ir galėtume toliau būti su tuo žmogumi..

Ketvirtadienį buvau labai smagiame ir man asmeniškai svarbiame renginyje. Tai buvo koncertas, kuris tapo baigiamuoju iniciatyvos padėti beglobiams gyvūnams akcentu. Beveik mėnesį laisvalaikio ir prekybos centro „Panorama“  lankytojai galėjo stebėti neįprastą vaizdą: 100 kvadratinių metrų dydžio jaukiai įrengtame plote gyveno beglobiai katinai, kuriuos kiekvieną dieną prižiūrėjo savanoriai pagalbininkai.

Mane ten dalyvauti pakvietė vienas iš renginio organizatorių Marius Kiaunė ir jau esu jam pati sakiusi, kad šią iniciatyvą palaikysiu visada.

Štai kodėl:

• gyvūnas nėra daiktas, žaislas, kurį gali paimti ir tiesiog išmesti kai jis tau nepatinka. Tai yra tavo draugas. Kartais netgi vienintelis, kuris tave priima tokį koks esi ir neatstumia kai jau esi netgi bomžas ir visi artimieji nusisuko;
• nemanau, kad pinigų stygius gali priversti išmesti augintinį, nes jie valgo viską ir galima tikrai pasidalinti ( Vokietijoje matau daug benamių, kurie prašo išmaldos, o jų šuo šalia ir jie dalinasi kasniu paskutiniu;
• niekada nemanau, kad gražus ir vertingas yra tik veislinis šunelis ar kitas gyvūnėlis- juk savo draugų nesirenki dėl išvaizdos ir dažnai būna taip, kad nelabai gražus žmogus, jį pažinus tampa gražus;
• labai gerbiu prekybos centro tokią iniciatyvą, nes tokiu būdu buvo tarsi parodyta širdis ir mąstymas ne vien tik apie biznį, tačiau ir apie socialinę atsakomybę. Juk verslas labai dažnai yra tiesiog asmeniniai santykiai tarp žmonių, o didelis prekybos centras tokiu būdu tarsi rado priėjimą kiekvienam mums labai asmeniškai. Žinoma, kad tokie dalykai tuo pačiu ir pritraukia naujų klientų, tačiau man kaip jau esamai šio centro klientei bus dar smagiau ten apsipirkti.

Man smagu, kad iš šiuo sunkiu metu galvojama apie šilumą ir mūsų ištikimiausius draugus.

„Norime atkreipti dėmesį į aktualią miesto problemą, todėl daugiau kaip mėnesiui „Panoramoje“ priglobėme mažuosius beglobius gyvūnus. Džiaugiamės, kad savotiška mūsų avantiūra buvo sėkminga – katinėliai sulaukė didelio lankytojų dėmesio, o net septyniasdešimt surado ir naujuosius savo šeimininkus“, – pasakojo sumanymo autorė, „Panoramos“ rinkodaros direktorė Laura Panovienė.

Iniciatyvą, skirtą atkreipti visuomenės dėmesį į beglobius gyvūnus, parėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Katinėlių šiuolaikiniame prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ apgyvendinimu rūpinasi gyvūnų globos organizacijos „SOS gyvūnai“ („Pifas“) ir „Lesė“.