Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

Apie meilę be atsako..

Parašė Rasa 2009 Feb 14 5 Komentarų

Geles

Šiandien vadinamoji MEILĖS diena. Žinoma, smagu ir gera jau vien dėl to, kad šiandien visi turbūt šiek tiek geresni nei kasdien, pasako daugiau gražių žodžių savo artimiesiems ir šiaip bent jau būna be agresijos..

Tačiau būten šiandien man norisi pamąstyti apie kitą meilės pusę. Štai kokias mintis apie meilę be atsako radau knygoje “Širdies nerimas” , kurią parašė Stefan Zweig ( 1881-1942).

“..Būdamas jaunas ir neprityręs, aš ligi tol vis maniau, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra meilės troškimas ir ilgėjimasis.

Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad yra dar kita, galbūt net nuožmesnė kančia negu ilgėtis ir trokšti meilės, būtent: būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros.

Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus, ir žinoti, kad tu nieko negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos.

Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes jis yra ne tik savo kačios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kančios. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, ir kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia.

Turbūt tik vyras gali visiškai pajusti tos padėties beviltiškumą, nes tik jis, priverstas priešintis, jaučiasi kartu ir auka, ir kaltininkas. Mat jeigu moteris ginasi nuo nepageidaujamos aistros, širdies gilumoje ji paklūsta savo lyties instinktui; rodos pati gamta ją taip sutaisė, kad iš pradžių ji norom nenorom turi pasipriešinti, ir netgi tada, jeigu ji priešinasi pačiam karščiausiam geismui, negalima jos pavadinti nežmoniška.

Bet vargas, jeigu likimas perstato svarstyklių lėkštes, jeigu moteris, nugalėjusi gėdą, atveria vyrui savo širdį, jeigu ji pasiūlo jam savo meilę, dar gerai nežinodama, ar jis atsakys jai tuo pačiu, o jis, jos išrinktasis, pasilieka šaltas ir nepasiekiamas!

Tai neišbrendama padėtis, nes nereaguoti į moters potroškį – reiškia pakirsti jos garbę, pažeisti jos drovumą; vyriškis, atstumdamas moters meilę, pažeidžia pačius tauriausius jos jausmus. Jeigu jau moteris parodė savo silpnybę, tada gali kaip tik nori švelniai atsisakinėti, nieko tas nepadės, beprasmiški mandagūs išsisukinėjimo žodžiai, įžeidžiantis bet koks paprastos draugystės siūlymas – kiekvienas vyriškio pasipriešinimas neišvengiamai virsta žiaurumu, atsisakydamas meilės, jis tampa be kaltės kaltas.

Baisūs, nesutraukomi pančiai!”

Kategorijos: Pamąstymai apie..

5 Komentarų iki šiol.

  1. noname says:

    Kalbant apie meilę, pirmiausiai reikia išsiaiškinti kas tai yra. Situacija, šiuo atveju įdomi – visi apie tai kalba tik nelabai kas žino, kas tai yra.
    Meilė niekuomet nelieka be atsako. Niekuomet. Bet reikia vienos sąlygos. Ji neturi būti vienakryptis eismas, kuomet “isimylėjelis” nustato kaip jo meilės objektas turi elgtis ir ką turi daryti. Sudėlioja visą, atseit bendrą gyvenimą pagal “teisingą” schemą. Iš esmės tai ne meilė, o agresija. Tokiu atveju nereikia verkšlenti, kad kas nors nesigauna. Agresijai žmogus visuomet priešinasi. O aprašyta situacija kaip tik ir yra agresija. Kalbant apie tai kaip žiūri mokslas – situacija tokia pati. Remiantis širdies matematikos instituto tyrimais, žmogus kito žmogaus širdies ir smegenų elektromagnetinį lauką priima kaip savo tuo atveju, jeigu “dažniai” atitinka. Tačiau, jeigu žmogus jaučia spaudimą, prisidengiant “įsimylėjimu (įkyria mintim šiuo atveju)”, tuomet neįmanomas bendra dažnių ritmas, nes “įsimylėjusysis” yra tiesiog agresorius. Santykiai tokiu atveju gali įgauti pačias įvairiausias formas: nuo perku-parduodu (aš tau darau gera – tu privalai mane mylėti), iki agresoriaus-aukos (tu privalai mane mylėti, nes aš tave myliu). Tai va, jeigu meilė be atsako, pirmiausiai reikia pamąstyti KODĖL, o ne vaizduoti auką. Lietuvoje vaizduoti auką yra nacionalinė sporto šaka. Nieko asmeniško, tik teorija.

  2. noname says:

    mano akys užkliuvo už eilučių, priskirtų Abu Bakr-Muhamedui Ibn Zakarija ar-Raziui, kuris knygoje Liber continens sulygina meilės melancholiją su likantropija, verčiančia savo auką elgtis kaip vilką. Jos aprašymas sutraukė man burną: pirmiausia pakinta įsimylėjėlių išvaizda, nusilpsta jų regėjimas, akys įdumba ir nebeturi ašarų, liežuvis pamažu išdžiūsta ir išvirsta spuogais, visas kūnas sausėja, ir kenčia jie nenumaldomą troškulį; tuomet leidžia jie dienas tysodami veidu žemyn, ant skruostų ir ant blauzdikaulių pasirodo lyg šuns įkandimai, paskui naktimis klajoja jie po kapines it vilkai.
    Avicena siūlė kaip vaistą dviem įsimylėjėliams susijungti santuokoje, ir liga esą praeis. Todėl jis neabejotinai buvo bedievis, nors ir įžvalgus. Laimė, Avicena, svarstė ir negalinčių susijungti mylimųjų atvejį ir kaip radikalų gydymą siūlė karštas vonias. Paskui perskaičiau, kad, pasak to paties Avicenos, yra ir kitų priemonių: pavyzdžiui, leisti laiką draugėje senų ir patyrusių moterų, nuolat šmeižiančių numylėtąją, – o senos moterys šiam reikalui, atrodo, labiau tinka už vyrus. Gal tai buvo išeitis, bet senų moterų rasti negalėjau (tiesą sakant, jaunų taip pat). Paskutinė saracėno pasiūlyta išeitis buvo tiesiog begėdiška, nes patarė nelaimingąjam įsimylėjėliui susijungti su daugeliu vergių, o tai yra visai netinkama.

  3. Rasa says:

    Dekui uz labai idomias mintis ir laika. Is tiesu, nepaprastai izvalgus pastebejimai.
    Aciu dar karta.

  4. darius says:

    Pats nesenai tai patyriau ir issisukinejau kaip galedamas nes tuo pat metu buvau isitikines kad pamilau kita…. sutinku su autoriaus zodziais: “kiekvienas vyriškio pasipriešinimas neišvengiamai virsta žiaurumu, atsisakydamas meilės, jis tampa be kaltės kaltas”

  5. Svetlana says:

    Kai meilė yra tikra, tada tu linki žmogui visko ko geriausio, nepaisant to kad jo laimė yra kitas žmogus, tu visada džiaugiesi kai žinai, kad tavo mylimas žmogus yra sveikas, gyvas ir laimingas, nors ir ne su tavimi.