” Man vis atrodo, kam mane lieti ne rankom, o gėlėm. Skambumas pavasario aušrų, kai tu šalia! Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia, ir kūnas jau daugiau neprieštarauja. Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona. Kalbėt tyliau arba visai tylėti ir žvilgsniais išauginti tiesų medį su meilės ir teisybės lapija. Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu per [ Daugiau ]
