” Negali gyventi šiame pasaulyje, nepalikdama jame dalelės savęs. Yra betoninėmis plytelėmis grįstų takų, pavyzdžiui, kreditinių kortelių čekių, darbo kalendorių ir pažadų, kuriuos kažkam davei.
Yra nematomų pėdsakų, sakykim, pirštų antspaudų, kurie lieka nematomi, nebent žinai, kaip juos surasti.
Bet netgi jei viso to nebūtų, vis tiek dar lieka kvapas. Kiekvienas gyvename savojo kvapo debesyje, kuris juda kartu su mumis,- nesvarbu, ar tikriname elektroninio pašto dėžutę, ar bėgiojame, ar stumiame sugedusį automobilį. Kiekvieną akimirką prarandame odos ląsteles,- keturiasdešimt tūkstančių per minutę,- kurios sukelia kvapų sroves nuo mūsų pirštų galiukų iki smakro.”
Jodi Picoult “NYKSTANTYS PAVIDALAI”
