Detektyvų ir visokių trilerių beveik niekada neskaitau. Todėl, kad gaila laiko. Taip buvo iki tol, kol nepakliuvo į rankas Stieg Larsson knyga “Mergina drakono tatuiruote”. Tai trilogijos pirma knyga.
Dar beje, stengiuosi neskaityti knygų, dėl kurių visas pasaulis eina iš proto. Masinė psichozė man svetima. Tam irgi gaila laiko. Šios knygos visame pasaulyje tapo bestseleriu. Vokietijoje gal 42 savaites buvo pirmose vietos skelbiant populiariausias knygas rimtame žurnale “Focus” ir t.t. Švedijoje ši knyga savo populiarumu ir pardavimais aplenkė NET didžiai gerbiamą “Harį Poterį”( pastarojo neskaičiau). Taigi, knygos istorija jau žadėjo tai, kad man jos nebereikia.
Tačiau sutikau vieną draugą Vokietijoje ir jis man tiek pasakojo apie tą knygą ir jį apėmusį siaubą, kad aš visas tris nusipirkau ( Lietuvoje berods išverstos ir išleistos tik 2, trečioji bus greit). Suintrigavo ir tai, kad pats rašytojas buvo žurnalistas, mirė sulaukęs tik 50 metų ir knygas rado tik po jo mirties. Žodžiu, žmogus rašė tik savo laisvalaikiu.
Tai, kad jis buvo rimtas žurnalistas, knygai priduoda daug intrigos, nes spaudoje nuolat diskutuojama kiek ten istorjos tikros, kiek išgalvotos. Tuo labiau, kad knygoje kiekvieno skyriaus pradžioje yra tikra Švedijos statistika kiek per metus nužudoma, prievartaujama ir skriaudžiama moterų, o vienas iš pagrindinių herojų taip pat žurnalistas.. Taigi, nežinai ar tai tik nėra tarp mūsų..
Kita knygos herojė- totalus neformatas, bet nepaprastai protinga kompiuterių hakerė. Netolerantiškoje visuomenėje toks junginys labai teigiamai gali paveikti skaitytoją- tie “normaliųjų” nurašyti žmonės, dažnai būna protingesni už juos ir turintys daug didesnę širdį.
Žodžiu, knygoje rasite ir subtilios vyro ir moters santykių analizės, ir kriminalinių nusikaltimų tyrimo, ir tiesiog šeimos gyvenimo bei stambaus verslo peripetijų. Be to, įdomus ir žurnalistinės etikos momentas – užsakius pas žurnalistą privatų darbą, šis atskleidžia didelį nusikaltimą užsakovo šeimoje..Užsakovas nenori, kad patektų į spaudą..Kaip šis pasielgs: žurnalisto etika ar pilietinė pareiga?
Ir viskas labai jau realu. Net baisu pasidaro kartais skaitant. Viskas šalia mūsų. Tik neaprašyta.