Rasa Martens

Rasos Martens dienoraštis

“..valdant Sihanukui, žmonės vieni kitus sveikindavo: kiek turi vaikų? Valdant Lonui Nolui, žmonės sakydavo: ar tau gerai sekasi? Valdant raudoniesiems khmerams: kiek maisto gauni savo kooperatyve? dabar sakome: kiek gyvų išliko tavo šeimoje?”- tai ištrauka iš ką tik perskaitytos naujai knygynuose pasirodžiusios knygos  Kim Echlin “Dingę”. 

Retai kada pasitaiko skaityti apie nepaprastai jausmingai ir labai išskirtinai aprašomą meilės jausmą ir tuo pačiu masines žudynes ir skausmus Kambodžoje..visa knyga persipynusi ir nuolat lydi toks permainingas jausmas..rodos romantika iki begalybės ir meilė iki mirties, o šalia pūvančio lavono kvapas ir mirties baimė, nes moki skaityti, nešioji akinius arba turi marškinius (dėl to ten žudydavo žmones).

“Šešiolikmetė Ana Gryvz įsimyli jauną studentą Sirėjų atvykusį iš egzotiškosios Kambodžos. Mylimojo šalyje siaučia žiaurioji Pol Poto revoliucija, genocidas, sienos uždarytos, vaikinas prievarta atskirtas nuo savo artimųjų. Praėjus ketveriems metams, kai tik Kambodžos sienos atveriamos, Sirėjus grįžta į gimtąją šalį ir… dingsta.
Visą dešimtmetį Ana nesulaukia jokios žinios apie vaikiną. Kartą jį netikėtai pamato Sirėjų televizijos reportaže apie Kambodžą. Jausmai ir vėl atgyją, tad mergina pati iškeliauja į politinių neramumų šalį ieškoti savo mylimojo…”- rašoma knygos anotacijoje.

O kai Ana nuvyksta į Kambodžą prasideda pasakojimas pei tokius baisumus ( masinės žudynės, žmonių kaulų atskyrimas nuo mėsos, vaikų privertimas šaudyti žmones ir t.t.), kad tikrai kartais šiurpas eina. Ypač dėl to, jog knyga paremta tikrais faktais, o autorė knygos gale parašo didelį sąrašą žmonių, straipsnių, kurių informacija ji naudojosi aprašant Kambodžos įvykius..genocido šalyje metu ( 1975-1979) žuvo 2 mln. žmonių..

Kategorijos: Aktualu, Knygos

2 Komentarų iki šiol.

  1. Guste says:

    Labai patiko šita knyga, tikrai rekomenduoju, labai įdomi istorija

  2. Emilija says:

    Knygos siužetas pasirodė labai įtemptas, vietomis tikrai krūpčiojau. Sakyčiau, kad asmeniškai man, gal net buvo šiek tiek “per aštru”.