Sekmadieniui vėl mano manymu nuostabus Justino Marcinkevičiaus eilėraštis apie šypseną..Netgi gal tai galėčiau pavadinti ne tik eilėraščiu, o konkrečia, labai dažnai pasitaikančia situacija šiandien, nors eilėraštis parašytas 1964 metais.
“Ilgai stebėjau vieną žmogų:
jisai stovėjo ir šypsojos.
Gatve važiavo, ėjo žmonės.
O jis stovėjo ir šypsojos.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Aš pasekiau jo žvilgsnį-
rodos, nieko.
Paskui į veidą pažiūrėjau-
kiek pavargęs
ir šiandien nesiskutęs.
Kaip keista, ne tiesa?
Vidur dienos
kad taip stovėtų ir šypsotųs…
Nejučiom
ir aš ėmiau šypsotis.
Nuostabu!
Jūs pabandykit:
vidury dienos
sustokit gatvėj ir lyg niekur nieko
šypsokitės.
Be galo gera.
Paskui aš priėjau prie jo:
-Atleiskit…
jūs visą laiką šypsotės.
Ar negalėtumėt paaiškinti-
kodėl?
Jis pažiūrėjo į mane-
akimirka-
ir šypsena prapuolė:
-Šypsausi? Aš?
Tai jums tik pasirodė…
O, be to,
koks jūsų reikalas?
Ir jis nuėjo.
Aš likau jo vietoj.
Bet jau nei jis, nei aš
nesišypsojom.”
Justinas Marcinkevičius 1964 metai
