MANO PIRMASIS INTERVIU ŽURNALE KARJEROS MOTERIAI “VEIKLI” ( 2008 m. RUDUO )
„Kiekvieno darbo pradžia būna sunki. Nepaisant to, kad mokykloje nepaprastai gerai rašiau rašinius, netgi su draugu, kuris šiuo metu sėkmingai dirba žurnalistu, leidome mokyklos laikraštį, pasiruošti šiam interviu nebuvo lengva“, – prisipažįsta Rasa Martens. – Galbūt dėl to, kad jaučiau didelę atsakomybę tiek prieš žurnalo VEIKLI leidėjus, tiek prieš mano pašnekovą. Įdomiausia ir kartu sunkiausia tai, kad jį galėjau rinktis pati.
Ruošiantis šiam interviu, norėjau užduoti klausimus, kurie būtų įdomūs tiek pašnekovui, tiek žurnalo skaitytojams. Tai ir tokie klausimai, kokius norėčiau pati išgirsti iš žurnalistų, kai jie mane kalbina… Dabar suprantu koks sunkus žurnalisto darbas, reikalaujantis disciplinos: po malonaus pokalbio tenka keletui valandų sėstis prie kompiuterio.
Pašnekovas, kurį pati pasirinkau, yra profesionalus žurnalistas: iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, jog tokį žmogų sunkiau kalbinti. Tačiau man pasisekė: ponas Artūras labai palengvino mano darbą: jis buvo be galo komunikabilus pašnekovas, be to, puikiai asistavo, padėdamas man pakeisti diktofono kasetę.
Man Zuokas – ir kaip žmogus, ir kaip politikas yra nepaprastai įdomus, štai kodėl troškau būtent su juo parengti interviu. Netgi didžiausi jo kritikai turbūt nepaneigtų, jog tai – charizmatiškas lyderis. Būtent tai jį ir išskiria iš kitų. Mane visada intrigavo tai, kad jis gyvena savo, o ne kitų žmonių gyvenimą, tuo pačiu norėdamas pasidalinti savo patirtimi ir kompetencija su kitais. Man įsiminė viena pono Artūro mintis: „Niekada nesistenk perimti kito naštos, stenkis padėti ją nusimesti“. Matau, kad jis stengiasi taip gyventi, ir, jei daugiau žmonių taip gyventų, pasaulis taptų tikrai prasmingesnis.
Koks susitikimo su ponu Artūru įspūdis išliks mano atmintyje? Nepaprastai daug juokėmės ir kartu aptarėme nemažai aktualių vilniečiams temų. Kartais netgi užmiršdavau, kad esu „laikinai einanti žurnalistės pareigas“, nes iš vieno ar kito klausimo išsivystydavo ištisa įdomi diskusija… Laikas bėgo itin greitai, nors interviu truko beveik tris valandas! O kur dar rytinė ir vakarinė fotosesijos! Nebejaučiau nuovargio, tiesiog širdyje labai džiaugiausi, kad ponas Artūras buvo atsipalaidavęs ir itin atviras… Viliuosi, kad ir jam mūsų pokalbis pasirodė įdomus“…
Artūrai, ar šį rytą pradėjote su grupės „QUEEN“ daina „Made in Heaven“?
Šiandien, deja, ne, nes i darbą važiavau riedžiu „Segway“, o kaip žinote, jis neturi magnetofono. Dažniausiai muzikos klausausi mašinoje, o kartais ir namuose. Man patinka šios dainos žodžiai: „Pasaulis nuostabus“ arba „Niekas dabar manęs nesustabdys“.
1968 metais, kai gimėte, Vakarų Europoje ir Amerikoje skambėjo šūkis: “Būk realistas, siek neįmanomo”. Ar vadovaujatės šiuo moto savo gyvenime? Jei taip, ko neįmanoma šiandien siekiate?
Ką reiškia šis šūkis sužinojau žymiai vėliau, jau artėjant mano keturiasdešimtmečiui. Ir tai maloniai nustebino, nes didžia dalimi atskleidė mano gyvenimą: aplinka neįtakoja žmogaus, bet gali jį labai keisti. Radau paaiškinimą savo sėkmei ir tai mane dar labiau motyvuoja.
Būdamas penkerių metų pasakėte sau, kad norite ištrūkti iš aplinkos, kurioje gyvenate ir pakeisti gyvenimą. Nuo mažens žinojote, kad teks pačiam visko siekti, kaip ir tai, jog gyvenime teks pakovoti. Niekada nelaukiate dangaus malonės arba bent jau akimirkos, kol aplinkybės bus palankios?
Man atrodo, jog nesu gyvenime įdėjęs kokių nors ypatingų pastangų, apskritai, regis, niekada nieko sąmoningai nesiekiau. Tačiau visada yra kas nors šalia, kas veda tave reikiamu keliu. Visada turėjau gerų draugų, kurie man padėdavo rasti teisingą kryptį. Be to, mano aplinkoje visuomet yra ir vyresnių žmonių, iš kurių daug ko mokausi, tik reikia nepamiršti laiku pasakyti „ačiū“.
Esate charizmatiška asmenybė. Kokios jūsų manymu savybės yra pačios svarbiausios lyderiui?
Yra visokių teorijų. Viena jų teigia, kad lyderiu gimstama: ką Dievas davė, tą ir turi, tik gali kažkiek toliau ugdyti arba užslopinti. Pasak kitos teorijos: lyderystė išugdoma. Man viskas gyvenime atėjo savaime ir labai natūraliai. Ir manau, kad tai yra paaiškinimas, ką lyderystė reiškia man. Kiek save pamenu, visada buvau priekyje, tačiau to specialiai nesiekdamas, ir galbūt todėl skiriuosi nuo tų, kurie iriasi į priekį alkūnėmis. Juk tai iš karto matyti! Be abejo, jie labai daug pasiekia, bet galiausiai patys nebūna patenkinti rezultatu.
Prieš šešerius metus man buvo įteiktas „Labiausiai pasižymėjusio 2002 metų pasaulio jauno žmogaus“ („The Outstanding Young Person of the World 2002“– aut. pastaba) apdovanojimas, kurį įsteigė „Tarptautiniai jaunimo rūmai“ („Junior Chamber International“ – aut. pastaba). Tais metais visame pasaulyje žymus lyderystės teorijos plėtotojas Stephenas R. Covey apie sėkmės formulę pasakė: „Visada darykite tik tai, kas jums patinka“. Taigi, niekada nedarykime, kas mums nepatinka, arba – tik dėl pinigų, dėl karjeros, dėl pripažinimo. Tuomet viskas natūraliai jums ateis: ir pripažinimas, ir sėkmė, ir pagaliau tie patys pinigai. Nieko nereikia siekti dirbtinai.
Vienas pirmųjų Lietuvoje įsteigėte savo internetinį dienoraštį. Ar pasiteisino ši jūsų idėja?
Blog‘as mano gyvenime atsirado, kai išgyvenau labai sudėtingą laikotarpį. Tiesą sakant, tuomet kariavau su visu pasauliu. Aš norėjau jį keisti, stengiausi jį auklėti, pats buvau puolamas, bandžiau gintis. Matydamas daug neteisybės, ieškojau būdų kalbėti pats. Paradoksalu: kai, regis, apie garsų žmogų žinome viską (apie jį rodo televizija, rašo laikraščiai, žurnalai), tiesa tokia, kad apie jį beveik nieko nežinome. Juk mes realiai kasdien gauname tik kitų žmonių perteiktą informaciją, jų vaizduotės, supratimo paveikslą apie kitą asmenį . Taigi, BLOG‘as man yra priemonė kalbėti apie tai, kas man svarbu, ką aš noriu visiems pasakyti.
Sako, protingas mokosi iš svetimų klaidų. Kaip manote, ar dažnai klystate, ar mokate pripažinti savąsias?
Jei turėtumėte galimybę atsukti laiką atgal, ko nė už ką nenorėtumėte pakartoti?Tai vienas iš sunkiausių klausimų. Kartais man priekaištauja, kad nepripažįstu savo klaidų. Galvoju, kokias gi čia klaidas aš padariau… Kiekvienam savo veiksmui galiu rasti paaiškinimą ir jis būtų pakankamai įtikinamas. Ar aš norėčiau, jei būtų tokia galimybė, kažką pakeisti, padaryti, pasielgti kitaip? Net nežinau. Abejoju. Niekada neturėjau minties keisti praeitį, nes tai beprasmiška. Aš niekada nebijau rizikuoti, negalvoju apie galimas klaidas, nejaučiu baimės prieš imdamasis ko nors nauja: galbūt čia ir slypi mano sėkmė. Man patinka viena pagrindinių daosizmo filosofijos esmių: labai svarbu pagauti tą pirmąją mintį, idėją ir veikti! Iš savo patirties žinau, kad jei pagaunu pirmąją kilusią mintį ar idėją ir pradedu veikti, tai dažniausiai mane aplanko sėkmė. O jei tik pradedu idėją modifikuoti, leistis į svarstymus, analizes, tuomet jau aplinkybės susiklosto įvairiai.
Kaip pasikeitė jūsų dienotvarkė, kai netekote Vilniaus miesto tarybos nario posto? Iš kur semiatės stiprybės sunkiausiais gyvenime momentais?
Iš esmės nelabai kas pasikeitė. Keliuosi, kaip visada, anksti. Tik galbūt mano darbo efektyvumas stipriai sumažėjo. Kai esi vadovas, šalia turi visą komandą.
Esate viešai pareiškęs, kad didžiuojatės savo teistumu ir net segėsite ženklelį su užrašu: „Esu teistas už gerus darbus“. Ar įgyvendinote šį pokštą?
Tokį ženkliuką turiu, tačiau mane kolegos atkalbinėja jį segėti. Tačiau aš tikrai ne kartą jį dar įsisegsiu. Juolab, kad radau ir moralinį palaikymą: filme apie Johną Lennoną rodo, kad jis nešiojo tokį ženkliuką. „The Beatles“ lyderis gavo baudą už žolės laikymą, kuri jam buvo tyčia įmesta į krepšį: tai buvo laikai, kai Amerikos valdžia norėjo išsiųsti jį atgal į Angliją už tai, kad jis protestavo prieš Vietnamo karą.
Milijonieriumi tapote 26-erių. Kaip tuomet supratote pinigų vertę ir reikšmę? Koks dabar jūsų požiūris į pinigus?
Nei tada, nei dabar pinigai man nėra tikslas. Juk šiandien jūs laikote milijono dolerių čekį rankoje, tačiau po kelių minučių tai jau bus istorija: svarbu eiti į priekį, svarbu, kas bus toliau. Aišku, versle pinigai yra matavimo vienetas, kaip bėgikui sekundės, lenktynininkui greitis.
Iš verslo pasaulio pasukote į politiką. Nusibodo „daryti“ vien tik pinigus, nusprendėte tapti dar ir įtakingu?
Septynerius metus buvau žurnalistas, vėliau pasukau verslo keliu, kuriuo ėjau irgi tiek pat metų, paskui tapau meru, praėjo vėl septyneri metai. Mane lydi septyneto ciklas.
Politikoje mane žavi tai, kad čia gali labai daug ką nuveikti. Gavęs rinkėjų pasitikėjimą gali veikti, tai – galingas instrumentas, kurio greičiausiai niekada neturėsi versle. Kita vertus, politikoje konkurencija yra kur kas žiauresnė už verslo.
Koks moters paveikslas jums artimesnis: jaukaus namų židinio kurstytojos ar lygiavertės partnerės, netgi konkurentės?
Man dažniau teko susidurti, netgi kalbant apie savo žmoną Agnę, su moterimis-partnerėmis, o galbūt tam tikra prasme ir konkurentėmis. Mane žavi moteris, turinti savo gyvenimą, savo liniją, pasiekimus. Kurstyti namų židinį taip pat yra svarbu, – dažnai moterys suspėja viską, – ir tai mane labai stebina. Santykiai šeimoje turi formuotis gerbiant vienas kitą, abu žmonės turi būti lygiaverčiai partneriai.
Gediminas Kirkilas visai neseniai pareiškė: „Sudėtinga moterims būti politikoje, nes pas mus dar nėra tokios politinės kultūros“. Na, o koks jūsų požiūris į moteris politikoje? Ar tai ta oazė, kurioje moteris gali save išreikšti, bendradarbiauti, konkuruoti su vyrais, įtakoti valstybinio, pasaulinio lygio sprendimus?
Visų pirma, žmogus turi būti laimingas veikdamas aktyvioje terpėje. Politikos pasaulis sudėtingas, jame pasireiškia kariaujančios viena su kita pozicijos. Ir jei į politiką einama tik norit pabėgti nuo savęs, tai ši vieta tam nėra netinkama. Nuo savęs nepabėgsi…
Ar jūs pats skatinate moteris įsilieti į politinį gyvenimą, ar atvirkščiai, atkalbate?
Jau minėjau, kad svarbiausia atsakyti sau į klausimą: ar aš tikrai to noriu. Ir tai galioja tiek moteriai, tiek vyrui. Galbūt vyrams daugiau reikia tų iššūkių, problemų nei moterims.
Žmogui svarbiausia jaustis laimingu. Kam reikalingas šeimoje vyras arba žmona, kurie yra nelaimingi dėl to, kad negali savęs realizuoti?
Kaip reaguotumėte, jei jūsų žmona Agnė, paauginusi vaikus, norėtų įsitraukti į politikos verpetą?
Numanau, kad vieną dieną tai gali įvykti. Ji nepaprastai daug dirba ties projektu „Nedelsk!“, padedančiu moterims kovoti prieš krūties vėžį: su Agne daug diskutuojame, tariamės, ginčijamės.
Kokia moteris jums labiausiai imponuoja pasauliniu lygiu ir Lietuvoje?
Iš Lietuvos moterų pirmiausiai paminėčiau savo žmoną: jos inicijuotas projektas „Nedelsk!“ yra neįtikėtinas pavyzdys, kaip suteikti sau veiklos, prasmės pojūtį. Ir tikrai matau, kiek daug galima padaryti su nedideliais finansiniais resursais, svarbiausia tikėti ir jausti artimųjų palaikymą.
Galiu paminėti ir daugiau Lietuvos moterų, kurios daro nepaprastai daug. Tai – kultūros srityje dirbančios moterys: Dalia Ibelhauptaitė, Ingeborga Dapkūnaitė, Rūta Vanagaitė. Iš politikių išskirčiau Dalią Grybauskaitę, kuri pasižymi stipriu charakteriu, ir dažnai eina ne pačiu lengviausiu keliu.
Smalsu būtų sužinoti, ką palaikėte: H. Clinton ar B. Obamą? Kokį matote Amerikos lyderį?
Vis tiek laimės Johnas McCainas (šypsosi). Nors galbūt tai nėra geriausias kandidatas.
Aš už Hillary Clinton nebalsuočiau. Net nežinau kodėl.
Juk ne dėl to, kad ji – moteris?
Ne, tikrai ne. Atvirkščiai, man atrodo, kad ji – tam tikra prasme nemoteriška ir nori būti vyriška. Ir tai nėra gerai. Mano nuomone, ji tarsi kopijuoja vyrų pasaulį, ko nereikėtų.
Lietuvos gyventojai palankiausiai šiuo metu vertina Europos Komisijos narę Dalia Grybauskaite, kuri lenkia net Valda Adamkų. Kaip manote, galbūt šiandieninę Lietuvos politikos situaciją galėtų išgelbėti ryžtinga moteris prezidentė?
Ponia Dalia yra gera, tvirta, griežta administratorė. Reikia tik nuspręsti ar tai – prezidentinės savybės.
D. Grybauskaitė yra labai rimta kandidatė į šį postą.
Kuo skiriasi vertybės versle ir politikoje, ir kas nutinka, kai jų nesilaikoma?
Versle turime labai aiškius kriterijus, kurie lemia sprendimą. Tai – nauda, pelnas, konkurencinis pranašumas. Politikoje nėra prognozuojamų apsisprendimo kriterijų. Politikoje dažnai priešinamasi net ir pačiai geriausiai idėjai, todėl, kad tai darote ne jūs, o, tarkime, aš. Politikoje niekada negali prognozuoti kas lemia vieną ar kitą poziciją.
Skirtingais gyvenimo etapais, keliame sau aktualius klausimus. Kokį klausimą šiandien sau keliate ir kiek nuoširdžiai galėtumėte į jį atsakyti?
Šiandien neturiu tokio.