Beveik visi vasaros savaitgaliai prabėgo Papėje..išgirstas jūros ošimas ir jos ypatinga tyla. Ryto šviesa, kuri rodos prasideda iš karto saulei nusileidus..Pėdomis išjaustas šlapias, sausas, kietas ir vėjo pučiamas smėlis. Bėginėjantys po kiemą zuikiai ir ežiukai..Lietus, kuris nuo vėjo krinta šuorais..Ryto rasa ant žolės. Perskaitytos knygos ir ramybė ir padovanota įvairiausių lauko gėlių puokštė.
Suvokiu, kad gėris visai čia pat..tereikia jį pajausti ir nebijoti pamatyti. Beje, neseniai vieno savo draugo, kuris gyvena Klaipėdoje paklausiau ar jis buvo prie jūros. Jo atsakymas buvo neigiamas. Tada bandžiau jį “sugėdinti”, kad aš važiuoju link jų kaskart 4 valandas, o jis šalia ir nemato grožio..Jo atsakymas buvo labai geras: – O tu pati Rasa, ar buvai šiemet Gedimino pilyje, ar vaikščiojai gražiuoju Vilniaus Paneriu?..mano atsakymą manau numanote.. :)
Paskutinis šiltas savaitgalis Papėje iki kitų metų pavasario.. net šiek tiek liūdna.
O kokia buvo Jūsų vasara?
Labai gražiai , taikliai Rasa nupiešė vaizdą prie jūros. Mano atveju Ji pataikė tiesiai į dešimtuką. Visa tai man yra miela, artima ir brangu. Atsiradus galimybei lekiu prie jūros dienai ar keliom. Ir nesvarbu ar saulė šviečia ar lietus lyja ar šaltis spaudžia. Nežinau, tur būt, jūros oras, begalybė, horizontas suteikia jėgų, pakrauna. Kažkur skaičiau ,kad ”tikėti – tai žvelgti anapus horizonto ”…
Juros, tiksliau pajurio, Papeje (Latvija) naimanoma sulyginti su Lietuvos.
Vakar buvau Palangoj (ne, nepoilsiauti) ir tiesiog norejosi eiti prie zmoniu ir klausti: “Ka jus cia darote?!”
O kur apsistojate Papeje? :) lazlo mano mintys vis apie ja sukas…. ;)