Rasa Martens

Miestelėnų iniciatyva Bonoje arba ar tu gali pakeisti kažką pats vienas mieste?

Ar gali vieno miestelėno skambutis ir iniciatyva padaryti įtaką miesto merui ir padėti pačiam miestui? Matyt priklauso koks tai miestas.. Vienas pavyzdukas: Bonos mieste, kai paskambindavai į jų savivaldybę( Burgeramt) ir reikėdavo laukti kol atsilieps operatorius skambėdavo siaubinga muzika ragelyje- žemiausio lygio balalaikininkų muzikėlė. Mūsų bičiulis, kuris nuo mažens gyvena mieste, nusprendė nebetylėti,  paskambino merui ir pasakė:

- Bona visame pasaulyje garsėja tuo, kad yra L.van Beethoveno miestas. Kodėl kai mes skambiname į savivaldybę turime klausyti tokio marmalo? Juk čia skambina ir daug užsieniečių, ir jaunų miestelėnų..o be to, mes juk turime kuo didžiuotis.

Ir ką manote? Po poros mėnesių paskambinus į savivaldybę ragelyje skambėjo L.van Beethoven muzika.

Smagu, nes:

1. Miestelenui ne vistiek koks jo miestas
2. Merui irgi ne vistiek
3. Visi klauso gražios muzikos ir toliau sieja Boną su kompozitoriumi.
4. Miestelėnai didžuojasi savo valdžia, nes juk visi galvoja, kad čia savivaldybė pati taip sugalvojo ir investuoja į miesto įvaizdį.

Žodžiu, visiems gerai.

O kaip yra pas mus?

Brunėjaus sultono haremo moterys

20.000 USD už 2 savaičių viešnagę pas vieną iš turtingiausių pasaulyje žmonių- Brunėjaus sultoną..gali nutikti taip, kad miegoti su juo arba jo broliu teks tik vieną kartą gal kasdien, tačiau visoms skrendančioms į svečius aišku, kad TEKS. Ir vistiek ten nori skristi tūkstančiai merginų..

Perskaičiau šiais metais išleistą knygą apie vienos niujorkietės gyvenimą ten, jos visą istoriją, kuri kelia šiurpą.  Brunėjuje ji su pertrauka buvo 18 mėnesių.

Įkurta visa agentūra, kuri pvz. Niujorke ieško merginų, tvarko joms dokumentus kelionei ir t.t. Tada merginos skrenda ten ir būna apgyvendintos apartamentuose, kuriuose turi būti visą dieną, o kiekvieną vakarą turi būti išsiruošusios į vakarėlius. Viso vienu metu gyvena apie 40 gražuolių iš viso pasaulio. Vakarėliuose visų pirma vyksta didelė konkurencija dėl sultono brolio Jefri dėmesio, o po to…

Labai įdomiai veikia Stokholmo simdromas, merginos nors ir atsiduoda už pinigus, bet vis tiek jaučiasi tarsi gyventų pasakoje ir būtų princesėmis. Visos jos greba, kad tik nebūtų išsiūstos namo, nors gyvena uždarytos. Beje, nei viena nebuvo nuskriausta mokant atlyginimą- visos gaudavo dar ir brangių dovanų, papildomų $$.  Jei tapdavai favorite, tada tu skrisdavai private jet apsipirkti į Singapūrą, kur pirkinių suma nebuvo ribojama ir t.t.

Žodžiu, sunku būtų patikėti, kad tai vyksta mūsų laikais, viskas civilizuotai ir be prievartos.

Negaliu atpasakoti visos knygos įspūdžių, tačiau dar keletas niuansų:

• sultonas ir jo brolis pasivadindavo pasauliečių vardais ir hareme moterys juos turėdavo vadinti tik šiais vardais;
• jie nemėgo kūdų merginų ir dažnai būdavo, kad labai kūdas išsiųsdavo namo po pirmo susitikimo.nepaisant to, merginos vis tiek norėdamos būti gražesnės viena už kitą gerdavo alkį malšinančius vaistus ir t.t.
• vakarėlio pabaiga būdavo tada, kai sultono brolis Jefri išeidavo miegoti, tačiau visi dar keletą minučių likdavo laukti salėje, nes jis dar gali persigalvoti, o jei tai įvykdavo visi turėdavo linksmintis toliau;
• merginos parskridę namo galėdavo JAV įsigyti prabangiausius namus už gautus pinigus ir gyventi kelis metus be darbo;
• vyrai ten geležinės sveikatos, nes mylėtis gali net po kelis kartus per dieną, valdyti šalį, prekiauti nafta ir linksmintis iki išnaktų;
• nepaisant visų šėliojimų, Jefri norėdavo ryte atsibusti šalia mėgstamos merginos ir kalbėti apie paprastus dalykus, nors visada ir būdavo įjungtas BBC kanalas.

Stebiuosi autorės drąsa. Kai ji išleido šią knygą, visuose Amerikos laikraščiuose ir TV laidos mirgėjo jos veidas..

Pasaka baigėsi, o gal tik prasidėjo…

Vartojimo instrukcija vis kitai šaliai

Vos nusileidus Frankfurto oro uoste knygyneliuose mirga knygos apie Pietų Afriką..geriausiose lentynų vietose, įvairios..tik po kiek laiko suvokiu, kad šitaip reaguojama į tai, kad šiais metais būtent Pietų Afrikoje bus futbolo čempionatas.

Taigi, vokiečiai moka daryti staigiai iš kiekvienos progos biznį ( beje, šiuo metu visi be išimties restoranai siūlo įvairiausius patiekalus iš šparagų, nes kaip tik jų laikas. :)  Net su Vienos šniceliu ir tuo siūlomi šparagai).

Kitas momentas, knygos apie šalis ( šiuo metu Pietų Afriką), kurios taip ir vadinamos- vartojimo instrukcijos. Jos yra daug įdomesnės nei sausi ir techniškai parašyti kelionių gidai apie šalis jau vien dėl to, kad jas rašo vienas ar du autoriai kaip atskirą knygą su savo įspūdžiais, išgyvenimais, anekdotinėmis situacijomis. Be abejo, istorinės vietos nėra pamirštamos.

Esu skaičiusi tokias instrukcijas apie Ameriką, apie Vokietiją, apie Kiniją ir visos jos buvo nepaprastai skirtingos ir su didele humoro doze. Apie Vokietiją skaičiau netgi dviejų skirtingų autorių- vienas vokietis, kita amerikietė gyvenusi Vokietijoje 5 metus – ir buvo smagu atrasti jau mano pačios atrastas vokiečių savybes.

Taigi, nejučia peršasi idėja, kad Lietuvai taip pat būtų labai smagu turėti tokią “instrukciją” svetimšaliams, kuri būtų su tam tikra humoro gaidele, su nutikimais ir gyvenimo pavyzdžiais..

Žodžiu, gyva knyga apie Lietuvą ir lietuvius. Manau, kad ir patiems lietuviams būtų labai smagu tokią knygą paskaityti ir atpažinti save.