Rasa Martens

Atsiverti tam, kad papildytum savo jėgas..

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Su pavasariu..

Vieną rytą atėjusi į darbą radau savo draugų iš Kauno Alekso ir Giedrės atsiųstą emailą su eilėraščiu, sveikinimu su pavasariu bei gaivių minčių ir darnos sieloje palinkėjimu.

Visa diena buvo tokia šviesi.. šypsojaus ir džiaugiausi, kad turiu tokių draugų kaip jie.

Juk iš tiesų, kartais rodos maža dovanėlė padaro didelius dalykus.

“Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”

(H.Radauskas)

Savęs išbarstymas vakarėliuose..

Vakar “Stiliuje” buvo labai gražus Izoldos Gudelis interviu apie žmonių tarpusavio santykius, vakarėlius ir dar daugelį kitų dalykų.

Jos mintys apie savęs išbarstymą pažįstamiems, o ne tikriems draugams – man labai patiko. Patiko ir kitiems, nes ir Facebook’e netgi buvo ta tema diskutuojama.

Turbūt būtini visokie etapai žmogaus gyvenime – siautuliai vakarėliuose, naujų pažinčių paieška, ramybės fazės namuose, vėl atradimas senų draugų ir t.t.

Aš pati dabar labai retai einu į kokį nors didelį žmonių srautą generuojantį vakarėlį. Galbūt tikrai pavargau nuo paviršutiniškų šnekų apie nieką, galbūt dėl rudens..nežinau. Siaubingai man žurnaluose atrodo moterys, kurios vakarėlyje demonstruoja savo vardinių batų padus ir labai gražiai šypsosi..

Tačiau aš jokiu būdu neesu nusistačiusi prieš vakarėlius, nes tokie susibūrimai kartais tikrai tau duoda galimybę surasti naujų TIKRŲ draugų, kurių galbūt niekada kitaip nebūtum sutikęs. Turiu tokių kelis..

Be to, kartais tokiame susibūrime sutinki savo seną pažįstamą, kurio tiesiog nesutinki, nes kasdieniniai darbai užgožia viską ir nepalieka tam laiko.. Ir tada aš nepaprastai džiaugiuosi, kad tas, kas organizavo tą vakarėlį, tarsi atnaujino bendravimą  ir privertė tave prisiminti tą ar aną žmogų.. Žinoma, tokie vakarėliai tada turi pratęsimą kokiame nors restoranėlyje, ramiai gurkšnojant vyną ir jau kalbant tyliai, nuoširdžiai ir be svetimų žmonių..