Rasa Martens

Su pavasariu..

Vieną rytą atėjusi į darbą radau savo draugų iš Kauno Alekso ir Giedrės atsiųstą emailą su eilėraščiu, sveikinimu su pavasariu bei gaivių minčių ir darnos sieloje palinkėjimu.

Visa diena buvo tokia šviesi.. šypsojaus ir džiaugiausi, kad turiu tokių draugų kaip jie.

Juk iš tiesų, kartais rodos maža dovanėlė padaro didelius dalykus.

“Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”,-
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų,
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų.
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos,
Ir trankės, klausinėdamas, kokios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: “Balta, balta, balta!”

(H.Radauskas)

Savęs išbarstymas vakarėliuose..

Vakar “Stiliuje” buvo labai gražus Izoldos Gudelis interviu apie žmonių tarpusavio santykius, vakarėlius ir dar daugelį kitų dalykų.

Jos mintys apie savęs išbarstymą pažįstamiems, o ne tikriems draugams – man labai patiko. Patiko ir kitiems, nes ir Facebook’e netgi buvo ta tema diskutuojama.

Turbūt būtini visokie etapai žmogaus gyvenime – siautuliai vakarėliuose, naujų pažinčių paieška, ramybės fazės namuose, vėl atradimas senų draugų ir t.t.

Aš pati dabar labai retai einu į kokį nors didelį žmonių srautą generuojantį vakarėlį. Galbūt tikrai pavargau nuo paviršutiniškų šnekų apie nieką, galbūt dėl rudens..nežinau. Siaubingai man žurnaluose atrodo moterys, kurios vakarėlyje demonstruoja savo vardinių batų padus ir labai gražiai šypsosi..

Tačiau aš jokiu būdu neesu nusistačiusi prieš vakarėlius, nes tokie susibūrimai kartais tikrai tau duoda galimybę surasti naujų TIKRŲ draugų, kurių galbūt niekada kitaip nebūtum sutikęs. Turiu tokių kelis..

Be to, kartais tokiame susibūrime sutinki savo seną pažįstamą, kurio tiesiog nesutinki, nes kasdieniniai darbai užgožia viską ir nepalieka tam laiko.. Ir tada aš nepaprastai džiaugiuosi, kad tas, kas organizavo tą vakarėlį, tarsi atnaujino bendravimą  ir privertė tave prisiminti tą ar aną žmogų.. Žinoma, tokie vakarėliai tada turi pratęsimą kokiame nors restoranėlyje, ramiai gurkšnojant vyną ir jau kalbant tyliai, nuoširdžiai ir be svetimų žmonių..

Ar “Facebooke” tik vieniši žmonės?

Visai neseniai vienas mano draugas pareiškė, kad “Facebooke” kabo tie žmonės, kurie yra vieniši- neturintys draugų, nelaimingi savo santuokoje ir pan.

Kadangi jis pats “Facebook”e labai aktyvus, tai šį jo pasakymą nutariau apmąstyti, o ne “išmesti į šiukslių dėžę” kaip pavyduolio pamąstymus.

Taigi, man asmeniškai visiškai neatrodo, kad “Facebook” yra vienišų žmonių susitikimo vieta, nes begalė mano pažįstamų, kurie yra ten, yra beprotiškai užsiėmę, aktyvūs ir laimingi savo šeimose. Jiems reikalingas dinamiškas bendravimas, o tai ir siūlo “Facebook”.

Čia būdamas žinai daugiau, greičiau kas kuo gyvena, kas vyksta ir neapsiriboji savo buvimo vieta. Kaip ir visur kitur, čia būna nemažai ir visai nereikalingų ir beverčių dalykų, tačiau čia jau paties pasirinkimas ar tai skaitysi ar nebe, ar su kažkuo draugausi ar nebe.

Žinoma, galima filosofuoti kas yra laimė, kada žmogus vienišas ir t.t. ir tik tada daryti išvadas..Sutinku, kad atsiradus kažkiokiai naujai veiklai ar meilei- žmogus daug mažiau praleidžia laiko prie PC, tačiau tai labiau priklauso nuo pačio žmogaus- juk kiti ir guledami lovoje rašo naujienas apie save..

Vieni čia labiau aktyvesni ir rašo į dieną po 10 kartų kaip jaučiasi ir ką veikia, kiti – tik keletą kartų per savaitę, kai kurie iš vis nerašo nieko apie save, tačiau skaito viską ir komentuoja.

Kiekvienas turi savo priežastį kodėl yra ten, kiekvienas turi savo tikslą ir manau, kad kol randami atsakymai ir tai visus tenkina – galime tik pasidžaigti, kad toks socialinis tinklas yra.