Rasa Martens

Atsiverti tam, kad papildytum savo jėgas..

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Išmokti atsisveikinti..

Kartais turime tiesiog atsistoti, atsisveikinti ir išeiti.. Kai kurie mūsų atsisveikinimai nutinka visai netikėtai, be išankstinio perspėjimo. Kai kuriuos galima nujausti iš anksto. Kai kurie mūsų atsiveikinimai mums atneša lengvumo jausmą, o kai kurie nepaprastai didelį skausmą. Mes atsisveikiname su Žmonėmis, vietomis, įvykiais, dulkėmis apaugusiais mūsų nusistatymais ir elgesio normomis.

Dažnai savo kelionėje turime atsisveikinti ir su vienu svarbiausių dalykų- savo svajonėmis. Jos labai vertingos ir įleidžia savo šaknis į mūsų mintis ir jausmus. Bet jei mes nepastebime, mirę mūsų svajonės, kurias mes vistiek nešiojamės su savimi mūsų vidinį ir išorinį pasaulį daro labai sunkiu..

Tada mes bandome mirusių svajonių paliktas juodas tuščias vietas užkamšyti naujai sutiktais žmonėmis, naujais dalykais, tačiau dažniausiai tai būna nesėkminga. Ir matyt dėl to, kad ta iliuzija tiesiog blokuoja mūsų jausmus ir mes neesame pasiruošę naujoms svajonėms, naujoms vizijoms.

Jei savo akyse turime tik vakarykštes svajones ir dėl jų nematome šiandieninės arba rytojaus svajonės, reiktų pabandyti su jomis atsisveikinti.

Net jei tai būtų daug kainuojanti svajonė, didelė viltis ar aukštas tikslas, bet jauti, kad jis visiškai netinka tau nei šiandien, nei ateityje..turi su ja atsisveikinti ir neeikvoti savo jėgų. Atsisveikinant reiktų pasakyti, kokia brangi ir svarbi ta svajonė, tačiau atėjo laikas ją palikti ir judėti toliau..

Gerumo diena visoje Lietuvoje

Būdų parodyti savo širdies gerumą yra įvairių..svarbiausia, kad to gerumo būtų..svarbu ne tik galėti, bet ir norėti juo dalintis..labai svarbu anot Justino Marcinkevičiaus “nesumindyti širdies”..

Vakar buvau “LNK” televizijos surengtoje “Gerumo dienoje”. Tai nebuvo vien tik vienos televizijos projektas..tai mūsų visų gerumo ir reikiamo dėmesio parodymas, o gal greičiau atkreiptas dėmesys į problemą. Juk apie gripo epidemiją kalbama daugiau nei apie vėžį, nors pastarasis nusineša daug daugiau gyvybių ir atneša daug skausmo. Man rodos, kad Lietuvoje ir ne tik joje, nėra nei vienos šeimos, kurios ši liga nebūtų palietusi. Jei ne šeima, tai tada draugai, kolegos..

Kažkodėl manoma, kad vėžys yra toli ir jis tavęs nepalies. Apie šią ligą vengiama kalbėti, nes ji labai klastinga. Tam tikra prasme netgi bijoma apie ją kalbėti, tarsi tai būtų gėda ir tu pats tą gėdą užsitraukei.. Nepaisant visko, ji yra, ji “ima” vieną po kito žmones, nesirinkdama nei pagal turimus titulus ar turtus, amžių, lytį, nebaigtus darbus, neužaugintus vaikus..

Sutikau atvirai pasakyti kad ir man buvo ši liga dėl to, kad manau jog būtina visais būdais skatinti žmones nebūti abejingais savo sveikatai ir nuolat ją tikrinti. Visi daktarai sako, kad ankstyvoje stadijoje diagnozavus šią ligą ją įmanoma visiškai išgydyti. Aš taip pat dabar esu visiškai sveika, o galėjo būti ir kitaip..

Medicina iš tiesų pažangos dėka dabar vėžį diagnozuoja vos jam prasidėjus ir jį pilnai išgydo, bet reikia pačiam nueiti pasitikrinti. Čia man kažkuo primena anekdotą, kai žmogus meldžia Dievą laimėti loterjoje milijoną, o šis pataria žmogui pirmiausia nusipirkti loterijos bilietą.

Sutinku, kad darbų gausa, nuolatinis bėgimas, o gal kartais net nenoras sužinoti apie ligą verčia neiti tikrintis, bet manau didžiausia to priežastis yra tiesiog nesugebėjmas realiai vertinti esamos grėsmės. Žmonės instinktyviai bando saugotis nuo neigiamos informacijos ir ją tarsi ignoruoja.

Kai prieš kokius metus pirmą kartą parašiau čia apie savo ligą, gavau daug laiškų žmonių, kurie manęs visiškai nepažįsta, tačiau paskaitę arba patys nuėjo arba savo artimuosius nuvedė pasitikrinti ir jiems rado tai, ko jie visai nesitikėjo. Džiaugiuosi, kad jie užbėgo įvykiams už akių.

Tvirtai tikiu, kad Gerumo dienos metu surinkti pinigai išgelbės daug žmonių gyvybių, tačiau man rodos, kad dar daugiau išgelbės tai, kad tą dieną parodyti siužetai, filmai, išsakyti pamąstymai paskatins žmones laiku,t.y. profilaktiškai kreiptis į gydytojus, jei yra -surasti šią ligą ir ją pilnai išgydyti.

Juk gyvenimas iš tiesų yra nuostabus.