Rasa Martens

Klystame visi..( vyskupai taip pat )

Prieš keletą savaičių Vokietijos evangelikų bažnyčios vadovė vyskupė Margot Käßmann buvo pagauta vairuojanti išgėrusi. Jos kraujyje rasta 1,54 promilės alkoholio.

Moteris, 4 mergaičių mama; bažnyčios, kuri Vokietijoje vienija apie 25 milijonus tikinčiųjų galva, pasninko metu vairuoja girta..

Ji iš kart savo noru atsistatydino, tačiau labai įdomus momentas yra tas, kad Evangelikų bažnyčios taryba didžiąja dauguma siūlė jai neatsistatydinti ir išreiškė visokiariopą pasitikėjimą bei palaikymą..

Vis tik pati p.Margot Käßmann nusprendė, kad jos elgesys neatitiko vertybių, kurias ji propogavo ir ji negali toliau vadovauti, nes tai gali pakenkti bažnyčios reputacijai.

Taigi, žmogus supranta ir vertina savo darbą, gerbia žmones, kurie ja pasitiki..ir juos nuvylus jis padaro sprendimus. ( Prisiminkime didžiai gerbiamų Lietuvos politikų keliones išgėrus ir jų elgesį kai juos pagauna.. atsakomybę, supratimą..)..Na, bet aš esu pasižadėjusi čia nepolitikuoti.

Vienas gražus pastebėjimas apie žmonių klaidas:

Savo atsistatydinimo kalboje vyskupė Margot Käßmann labai gražiai pasakė apie nupuolimą..( bandysiu išversti iš vokiečių kalbos, bet sunkiai gausis tai padaryti su tokiu pačiu gražiu skambesiu)- kad ir kaip žemai mes krintame, pačiame dugne vis tiek mūsų laukia Dievo glėbys..

Unicef iškilminga vakarienė Rotušėje su seru Roger Moore

Jau beveik savaitė prabėgo nuo didelio ir gražaus įvykio Lietuvoje- UNICEF ambasadoriaus sero Roger Moore ir jo žmonos vizito Lietuvoje.

Apie tai buvo rašyta daug spaudoje, tačiau aš noriu šiek tiek savo įspūdžių papasakoti, nes kai žurnalistai klausia kas šio vizito metu paliko didžiausią įspūdį galiu paminėti du dalykus:

1. Roger Moore šventai tiki tuo ką daro ir stengiasi iš visų jėgų pakeisti pasaulį į gerąją pusę bei padėti nuskriaustiems. Jis nepaprastai nuoširdžiai ir nuolankiai dėkojo Rotušėje susirinkusiems už tai kad jie aukojo, jo veide nebuvo nuovargio ir susireikšminimo. Šiandien per TV mačiau, kad jis jau Voketijoje toliau dalyvauja renginiuose su vokiečių žvaigždėmis, kad padėti vaikams. Gerbiu tą žmogų.
2. Lietuviai nėra abejingi pasaulio vaikų bėdoms ir sugebėjo paaukoti tam virš 500.000 lt. Žinoma, buvo nepaprastai daug diskusijų kodėl parama bus skiriama Afganistano mokyklos statybai, juk pas mus irgi bėdų daug, tačiau surinkti pinigėliai parodė, kad sugebame matyti ir tuos, kuriems dar blogiau. Mes neesame uždari nuo viso pasaulio, sugebame matyti toliau už Lietuvos sienų.

Padėti reikia kuo daugiau ir visų pirmiausia saviems, tačiau kai kalba eina apie geriamą vandenį, maistą, pamokas, kad vaikas neliktų beraščiu ir toliau jam reikėtų humanitarinės pagalbos, tada viskas šiek tiek kitaip. Žinoma, per Lietuvos televizijos kanalus tokių dalykų rodoma labai mažai, galbūt kaip kam tada ir atrodo, kad baisiausia pas mus..tačiau jei nematai, tai nereiškia, kad to nebėra.

Pamenu, kai buvau Pietų Afrikoje, pasiprašėme vietinių, kad parodytų mums realų gyvenimą, t.y. jų kaimelį, o ne nuostabiai suorganizuotas ekskursijas, kuriose visi švarūs, gražūs ir malonūs.. Ką aš ten pamačiau? Alkanus vaikus, vaikų k9nelyje vaikščiojančius kirminus, ant žemės gulinčia purviną moterį, kuri rodės tuoj tuoj pagimdys ir pajaučiau nepaprastai didelę smarvę.. Va tada suvoki, kad gerai, kad mes gyvename Europoje. O juk vaikas nekaltas, kad jis gimė ten, galbūt bent jau šiek tiek galėčiau sutikti su argumentu, kad suaugusių žmonių ten nereikia gailėti, nes jie tinginiai ir t.t., tačiau vaikų..jie juk neturi pasirinkimo, negali apsiginti.

Žinoma, visa tai yra kiekvieno mūsų sąžinės ir pasirinkimo reikalas. Jokios prievartos niekada negali būti.

Bet aš esu labai dėkinga bendraminčiams už pagalbą..

Apie mūsų religiją..

Skaitydama buvusio muzikos įrašų pasaulinės studijos BMG generalinio menedžerio vokiečio Thomas M.Stein autobiografiją radau labai daug įdomių minčių apie katalikybę.

Tik nedaugelyje Europos šalių ( Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Italijoje) egzistuoja oficialus bažnyčios mokestis, kuris iš karto nuskaičiuojamas tau gavus pajamas. Vokietijoje tai užsilikęs dalykas nuo Veimaro respublikos laikų, tačiau katalikų bažnyčia dėl to labai gerai gyvena. Tokiu būdu jie tarsi išrūšiuoja žmones, t.y. tie kurie moka- reiškia tikinys ir geri, o tie kurie nemoka- …. Bet ar tikrai tas, kuris neina į bažnyčia, nemoka jai tiesiogiai mokesčio, tačiau padeda vargšams ir organizuoja dideles labdaros kampanijas yra netikintis? Thomas M.Stein kelia klausimą ar tai yra Dievo žodis ar tik kunigų nusistatymai?

Šis žmogus beveik vienu metu palaidojo savo moteris ( buvusią žmoną ir dabartinę). Abi moterys mirė nuo vėžio, tačiau viena iš jų nebuvo bažnyčios mokesčio mokėtoja ir dėl to esant  net -15 laipsnių šalčio jos nebuvo galima nešti į bažnyčią. 200 žmonių stovėjo lauke ir šalo ir tarp jų buvo nemažai, kurie tuos mokesčius yra mokėję..

Žodžiu, toliau jis dar analizuoja kaip būtų jeigu bažnyčia turėtų veikti taip, kaip ir sėkminga arba ne verslo bendrovė rinkoje. Tada kunigai turėtų stengtis surinkti kuo daugiau žmonių ir juos įkvėpti geriems darbams, taip pat aukoti bažnyčiai, o taip pat galvoti apie tęstinumą ir ateitį.

Dabar gi bažnyčioje yra begalė draudimų- to negalima, tas blogai, tas amoralu ir t.t. Susidaro toks jausmas, kad klysti negali, o jei suklydai būsi griežtai nubaustas dar žemėje ( gausi nurodymus ką ir kiek kartų turi padaryti, kad išpirktum kaltę arba iš vis būsi pasmerktas)..

Tokioje situacijoje reikia prisiminti budizmą, kur daug kas remiasi kaip tik tuo, kad žmogus gali klysti, kad jis gali pats taisytis ir vėl klysti.. absoliuti tolerancija žmogiškiems dalykams ir didelis NE prievartai.

Pas budistus netgi jei jų vienuolis jaunuolis, pabuvęs vienuolyne suvokia, kad jam per sunku ir jis nori išeiti į pasauliečių gyvenimą- jie jį paleidžia, o paskui bei pamokslavimų ir didelių kančių priima atgal..jei tas jaunuolis vis tik suprato, kad jam vienuolyne geriau..