Rasa Martens

Jausmas kankinant šuniukus ir keletas verslo pavyzdžių

Savo Blog’e nenoriu rašyti apie neigiamus dalykus, stengiuosi ( patikėkite, iš visų jėgų stengiuosi ) nerašyti apie politikos marazmus ir visą dabartinę situaciją, tačiau vieną dalyką vis tik parašysiu- mane labai stebina tie debilai, kurie taip kankina gyvūnus Lietuvoje.

Taip, mano akimis, tai tikri DEBILAI ( va, ir keiktis net pradėjau). Sutinku, kad gydytojai mane pasmerktų, kad naudoju šitą žodį pavadinti tuos kenkėjus, bet aš manau, kad pas juos galvose tikrai nelabai viskas tvarkoje.

Kitaip, argi galėtų žmogus mesti šuniuką nuo tilto arba pripilti jam į nosytę klijų ir dar visa tai filmuoti? Vis galvoju kas gi tose galvose žmonių?

Suprantu, kad reikia būti humanišku ir nenorėti atsilyginti tuo pačiu, bet aš labai džiaugiausi, kad numetusiam nuo tilto šunelį Pipirą vaikinui labai staigiai buvo teismas ir paskelbtas nuosprendis. Ir pagalvojau, kad visai gal nebūtų blogai pabandyti tam, kuris šuniui nosį su klijais klijavo irgi šiek tiek pabandyti noselę paklijuoti. Suvokiu, kad  nenorėti atsilyginti tuo pačiu blogiu yra nebrandaus žmogaus noras, bet šioje vietoje negaliu kitaip. Matant išgelbėto šunelio liūdnas akis ir drebantį visą kūnelį mintys tik tokios.

Kodėl tai reikia daryti?

Kad pasirodyti “kietu” ?

Bet juk tai rodai prieš silpnesnį, negalintį apsiginti.. Ir gyvenime visada yra kažkas, kas duotuoju metu yra stipresnis ir už tave..

P.S. PABAIGAI GERA ŽINIA apie puikų servisą. Tai dar vienas puikus pavyzdys mums Lietuvoje. Savo jorkšyriuka Vipuką kerpu labai trumpai ir tai darau šuniukų kirpykloje “Pet Style” . Perku nemažai ir skanumynų ( avių žarnų ir pan. ) šunims.

Ir štai sulaukiau skambučio, kad pro šalį važiuodama užsukčiau į saloną, nes po Kalėdų eglute mano Vipuko laukia dovanėlė. Ech, kaip smagu pasidarė.. Juk tai didelis dėmesys visų pirma klientui ir be to toks subtilus…

Čia panašiai kaip Vokietijoje, kur mano vyras pirko automobilį BMW salone ir kai jau atvykome jo pasiimti ( vyksta visa šeima, nes kol jį pagamins laukti reikėjo keletą mėnesių) vadybininkas apžiūrėjus visą automoblį atidaro bagažinę, o ten yra didžiausia rožių puokštė su šampanu ir sako:

- Šampanas jums abiems, o rožės Jūsų žmonai, nes juk automobilis vis tik šiek tiek didesnė šventė vyrams..o gėlės moterims visada pakelia nuotaiką.. Tą įvykį atismenu iki šiol. Ir man visai nesvarbu, kad kiekviena moteris gaudavo gėlių puokštę kai jos vyras pirkdavo automobilį, ir visai nesvarbu, kad automobilio kaina yra tokia, kad ta gėlių puokštė tikrai “įskaičiuota”.. Ne apie tai kalba. Reziumė yra tokia- po to mes ten pirkome dar keletą automobilių, o savo Vipuką ir kitą met vesiu į kirpyklą ” Pet Style”.

Taxi istorija

Ir vėl viena istorija nutikusi mums Vilniuje, kuri pasakoja apie paslaugas, t.y. taxi paslaugas.

Žodžiu, 2 skirtingos situacijos. Ta pati taxi paslaugų įmonė tik skirtingi vairuotojai. Ši istorija parodys kaip žmonės dirbantys įmonėje formuoja įvaizdį apie kompanijos paslaugas ir kaip jie patys nemoka užsidirbti arbatpinigių per savo žioplumą..

Prieš Kalėdas skrendant į Vokietiją išsikvietėme taxi, kad mus nuvežtų į oro uostą. Atvažiavo automobilis labai greitai, vairuotojas ( kokia 35 metų žmogus) pamatęs mus su lagaminais staigiai išlipo iš mašinos, atidarė mums dureles, o pats tuo metu sukrovė lagaminus į bagažinę. Žmogus tvarkingai apsirengęs, nesmirdi cigaretėmis, tylus, ramus..Nuvažiavus iki oro uosto taksometras rodė berods 17,30 lt. Vairuotojas skubiai išlipo iš  mašinos, užkėlė mūsų lagaminus ant vežimėlio ir gavo viso 30 litų. Kai aš pasakiau, kad grąžos nereikia, nes tai arbatpinigiai jam už tikrai gerą aptarnavimą, žmogus net nustėro..jis mums sakė, kad juk nieks neduoda tiek daug ir t.t.  Tačiau nusprendėme, kad jis tikrai buvo vertas tų pinigų, nes davė mums daug daugiau nei tikėjomės. O be to Kalėdos..

Parskridus atgal į Vilnių vėl išsikviečiau taxi, nes oro uoste stovinčių taxi paslaugomis nesinaudoju iš principo. Vieną kartą ir pati buvau apgauta ( 3 km kelio kainavo 40 lt, dienos metu), o be to, ne vienas mūsų viešbučio svečias buvo taip pat apgautas. Svečią atvežus nuo oro uosto iki mūsų “Mabres” buvo prašoma iki 60 lt.

Taigi, išsikviečiu taxi ir palaukus 10 min atvažiuoja smirdantis, piktas vairuotojas. Jis nenori kelti mūsų lagaminų į bagažinę ir sėkmingai laukia kol tai padarys mano vyras. Kai šis to nepadaro, tada nepatenkintas griebia lagaminą ir metą jį i bagažinę..man net juokinga buvo, kad jis taip įmetė..

Kelionė vyksta labai įdomiai..man paklausus ar yra darbo per Kalėdas žmogus pradeda kelkti savo kompanijos bosus, visą Lietuvą, klientus, nes iškvietimų nėra, o jam valgyti reikia. Vairuotojas kalbėjo tokiu pakeltu tonu, kad mano vyras netgi manęs paklausė ar ne ant manęs jis čia rėkia..

Kai atvažiavome iki mūsų namų taksometras rodė berods 15,20 lt. Taksistas ramiai sėdėjo automobilyje ir matyt laukė kol mes kuo greičiau išsinešdinsim ir pasiimsim savo lagaminus. Atskaičiavau lygiai tiek, kiek manęs buvo prašoma. Užmokėjau. Išlipusi pagalvojau, kad tokį darbuotoją iš karto atleisčiau iš darbo..gaila tik kad bosai dažnai to nesužino..

O aš kaio klientas, jeigu nežinočiau, kad toje kompanijoje dirba ir kitokių žmonių, niekada daugiau neskambinčiau jiems..

O juk šiuo metu situacija taxi kompanijoms nėra tokia palanki, kokia buvo prieš metus..

Graži meilės istorija per Kalėdas

Šį kartą būnant Bonoje ir dar per Kalėdas nutiko viena keista  istorija, kurią girdint tik šiaip galvotum, kad taip nebūna. Tačiau tai atsitiko su mano vyro brolio sūnumi, todėl netikėti  ja nėra pagrindo.

Žodžiu, du jauni, gražūs žmonės ( vaikinas 30, mergina 25 metų ) gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose. Jis- Kanadoje, ji- Australijoje. Abu gimę Vokietijoje, bet su tėvais išvykę į skirtingas šalis. Jis dirba IT srityje, ji- studijuoja ir turi piloto licenziją.

Per šias Kalėdas visa giminė sužino, kad jie tuokiasi, nors pamatė vienas kitą tik prieš 3 dienas. Nieko nesuprantame..juk jie netgi atneše gražiai išspausdintus kvietimus į vestuves; pasakoja, kad nuotakos suknelė jau siūdinama Olandijoje..

Taigi, pasirodo, prieš maždaug 4 mėnesius jie susipažino internete ir kasdien bendraudami Skype ir telefonu įsimylėjo viens kitą. Nie vienas, nei kitas tuo metu negalėjo skristi į svečius viens pas kitą, nes spaudė darbai ir mokslai..ir jie pagrindinį sprendimą padarė internetu.

Susitikimas buvo suplanuotas dabar, Vokietijoje, per Kalėdas, nes tuo metu abu turi atostogas. Vaikinas nupirko jai sužadėtuvių žiedą su deimantu ( pagal amerikonų ir kanadiečių tradicijas žiedo kaina turi būti tokia, kokia yra 2 mėnesių vyro alga ) ir atskrido į Vokietiją..

Rizika begalinė..tačiau kai jie vienas kitą pamatė, tai buvo tikra meilė.

Žinoma, daugelis iš mūsų negalėtų taip aklai nerti į santuoką nepažinus žmogaus, tačiau juk yra atvejų, kai žmonės vos kelis kartus pasimatę ir susituokę gyvena labai laimingai..

Ir tai dar vienas įrodymas, kad visai neblogas tas internetas. Beje, jie susipažino kažkokiame puslapyje, kur skelbiasi ieškantys pažinčių krikščionybę išpažįstantys žmonės.

P.S.Ir dar…jų vestuvės bus kovo pabaigoje, o medaus mėnesį, t.y. savaite, abu nusprendė praleisti Vilniuje. Na, aš tuo ypač džiaugiuosi..