Rasa Martens

Odė kavinei “Suokalbis”

Matyt tikrai daugelis žinojo, kad Vilniuje buvo kavinė “Suokalbis”, kurioje rinkdavosi Vilniaus bohema. Esu joje buvusi gal vieną kartą, tačiau dar prieš kokius metus sėdint “IN VINO” viena miela porelė ėjo pratęsti vakarėlio į ten ir mus labai kalbino..Atsisakėme, nuoširdžiai juokėmės, kad mus ten kvietė…nespėjome..ją uždarė.

Rinkdavosi čia poetai, dailininkai, kiti menininkai. Senoji ir jaunoji karta..

Ne taip seniai laikraštyje “Šiaurės Atėnai” skaičiau nepaprastai gražų straipsnį apie šitą kavinę. Staipsnį parašė išeivis Gint Aras (tikr.Karolis Gintaras Žukauskas), gimęs Čikagoje, baigęs Kolumbijos universitetą Niujorke. Iki dabar dėsto anglų kalbą Mortono koledže Čikagoje. 

Mūsuose gi rašoma šiek tiek kita gaidele, kad ši kavinė buvo jau mirusi ir praradusi senąją savo dvasią. Čia būdavo tik geriama, šūkalojama ir mušamasi..

Tačiau man labai patiko viena mintis pono straipsnyje, kad geriau buvo palaikyti tokią kavinę ir suteikti jai pagalbą, nei remti vamzdžio prie Neries gamybą. Juk tokia kavinė buvo tam tikras traukos centras ir turistams..pažiūrėti, pamatyti, pajausti bohemos dvasią.

Aš juk ir pati  daug dažniau prisimenu viešint Čikagoje aplankytus underground barus, kuriuose tamsu, gal net murzina, bet skamba gera gyva muzika, žmonės neagresyvūs, menininkai, nei beveidį prabangų restoraną.. tai tikrai senųjų laikų, neišblizginta Amerika.

Taigi, galbūt ir “Suokalbio” senoji Lietuva kažkam buvo įdomi..

Su kuo pakalbu, beveik visi žinojo ir buvo buvę “Suokalbyje”. Ir visi jį prisimena su šypsena veide. Tai nebuvo beveidė kavinė..

Miestelėnų iniciatyva Bonoje arba ar tu gali pakeisti kažką pats vienas mieste?

Ar gali vieno miestelėno skambutis ir iniciatyva padaryti įtaką miesto merui ir padėti pačiam miestui? Matyt priklauso koks tai miestas.. Vienas pavyzdukas: Bonos mieste, kai paskambindavai į jų savivaldybę( Burgeramt) ir reikėdavo laukti kol atsilieps operatorius skambėdavo siaubinga muzika ragelyje- žemiausio lygio balalaikininkų muzikėlė. Mūsų bičiulis, kuris nuo mažens gyvena mieste, nusprendė nebetylėti,  paskambino merui ir pasakė:

- Bona visame pasaulyje garsėja tuo, kad yra L.van Beethoveno miestas. Kodėl kai mes skambiname į savivaldybę turime klausyti tokio marmalo? Juk čia skambina ir daug užsieniečių, ir jaunų miestelėnų..o be to, mes juk turime kuo didžiuotis.

Ir ką manote? Po poros mėnesių paskambinus į savivaldybę ragelyje skambėjo L.van Beethoven muzika.

Smagu, nes:

1. Miestelenui ne vistiek koks jo miestas
2. Merui irgi ne vistiek
3. Visi klauso gražios muzikos ir toliau sieja Boną su kompozitoriumi.
4. Miestelėnai didžuojasi savo valdžia, nes juk visi galvoja, kad čia savivaldybė pati taip sugalvojo ir investuoja į miesto įvaizdį.

Žodžiu, visiems gerai.

O kaip yra pas mus?

Brunėjaus sultono haremo moterys

20.000 USD už 2 savaičių viešnagę pas vieną iš turtingiausių pasaulyje žmonių- Brunėjaus sultoną..gali nutikti taip, kad miegoti su juo arba jo broliu teks tik vieną kartą gal kasdien, tačiau visoms skrendančioms į svečius aišku, kad TEKS. Ir vistiek ten nori skristi tūkstančiai merginų..

Perskaičiau šiais metais išleistą knygą apie vienos niujorkietės gyvenimą ten, jos visą istoriją, kuri kelia šiurpą.  Brunėjuje ji su pertrauka buvo 18 mėnesių.

Įkurta visa agentūra, kuri pvz. Niujorke ieško merginų, tvarko joms dokumentus kelionei ir t.t. Tada merginos skrenda ten ir būna apgyvendintos apartamentuose, kuriuose turi būti visą dieną, o kiekvieną vakarą turi būti išsiruošusios į vakarėlius. Viso vienu metu gyvena apie 40 gražuolių iš viso pasaulio. Vakarėliuose visų pirma vyksta didelė konkurencija dėl sultono brolio Jefri dėmesio, o po to…

Labai įdomiai veikia Stokholmo simdromas, merginos nors ir atsiduoda už pinigus, bet vis tiek jaučiasi tarsi gyventų pasakoje ir būtų princesėmis. Visos jos greba, kad tik nebūtų išsiūstos namo, nors gyvena uždarytos. Beje, nei viena nebuvo nuskriausta mokant atlyginimą- visos gaudavo dar ir brangių dovanų, papildomų $$.  Jei tapdavai favorite, tada tu skrisdavai private jet apsipirkti į Singapūrą, kur pirkinių suma nebuvo ribojama ir t.t.

Žodžiu, sunku būtų patikėti, kad tai vyksta mūsų laikais, viskas civilizuotai ir be prievartos.

Negaliu atpasakoti visos knygos įspūdžių, tačiau dar keletas niuansų:

• sultonas ir jo brolis pasivadindavo pasauliečių vardais ir hareme moterys juos turėdavo vadinti tik šiais vardais;
• jie nemėgo kūdų merginų ir dažnai būdavo, kad labai kūdas išsiųsdavo namo po pirmo susitikimo.nepaisant to, merginos vis tiek norėdamos būti gražesnės viena už kitą gerdavo alkį malšinančius vaistus ir t.t.
• vakarėlio pabaiga būdavo tada, kai sultono brolis Jefri išeidavo miegoti, tačiau visi dar keletą minučių likdavo laukti salėje, nes jis dar gali persigalvoti, o jei tai įvykdavo visi turėdavo linksmintis toliau;
• merginos parskridę namo galėdavo JAV įsigyti prabangiausius namus už gautus pinigus ir gyventi kelis metus be darbo;
• vyrai ten geležinės sveikatos, nes mylėtis gali net po kelis kartus per dieną, valdyti šalį, prekiauti nafta ir linksmintis iki išnaktų;
• nepaisant visų šėliojimų, Jefri norėdavo ryte atsibusti šalia mėgstamos merginos ir kalbėti apie paprastus dalykus, nors visada ir būdavo įjungtas BBC kanalas.

Stebiuosi autorės drąsa. Kai ji išleido šią knygą, visuose Amerikos laikraščiuose ir TV laidos mirgėjo jos veidas..

Pasaka baigėsi, o gal tik prasidėjo…