užuobėga menka,
nesibaigiantis ginčas,
nei karas, nei taika.
Tiek būta, jausta, rėkta,
kad jau spėliot imi:
o kas gamtos norėta įrodyt manimi?
Ko gero, jos mėginta visu manim pajust,
kaip skaudžiai viskas krinta,
ir kaip aš myliu jus.
Justinas Marcinkevičius
Šiandien vėl noriu prisiminti savo nuostabų eilėraštį apie rudenį..Tie, kurie čia lankėsi pernai jį tikrai prisimins, tačiau ir sau noriu jį dar kartą čia pasirašyti, nes jis niekada man nenueina užmarštin ir kai tik pradeda rudenėti ir kristi medžių lapai, mintyse aidi šie žodžiai..:
“Rudeniu kankinasi gamta,
Ji nemoka abejingai mirti.
Džiaugsmas budi, jis čia pat, greta,
Tik sunku nuo skausmo jį atskirti.
Tik sunku atsisakyti to,
Ko galbūt iš viso neturėjai.
Pakartok, dar sykį pakartok.
Kaip mane mylėjai – nemylėjai.
Kaip buvai arti, labai arti,
Taip arti, kad net sunku tikėti.
Žmonės tampa viens kitam kiti
Ir be dulkių pradeda pilkėti.
Mes dar galim būti dideliais
Kaip kad rytas gali eit į dieną.
Tik nėra kam pasakyt – atleisk,
Nes abu privalom būti vienas.
Tu mane nuprauski savimi,
Savo lūpom tu mane pagirdyk
Ir paverski laiką ugnimi
Dangui matant, žemei viską girdint.”
Justinas Marcinkevičius 1962 metai
” Man vis atrodo, kam mane lieti
ne rankom, o gėlėm. Skambumas
pavasario aušrų, kai tu šalia!
Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia,
ir kūnas jau daugiau neprieštarauja.
Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona.
Kalbėt tyliau arba visai tylėti
ir žvilgsniais išauginti tiesų medį
su meilės ir teisybės lapija.
Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu
per mylinčių mane akių žydrynę,
kartodamas tik tuos kelis žodžius:
dievus, kuriems aukojome, užmirškim.
Aukas, kurias aukojom, prisiminkim.”
Justinas Marcinkevičius
1974 metai
