Besparnis būtų gyvenimas, Tuščias, niūrus, vienareikšmis, Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys, Jei šviesus vaiko juokas Nepaglostytų mūsų širdies, Meilei jos nepažadintų, Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai. Sakau: tai mūsų sparnai – Jie privalo būti sveiki, švarūs, stiprūs, Kad mūsų gyvenimus pakylėtų, Kad nuskraidintų mus ten, Kur jau liestume viską jų rankom [ Daugiau ]
Gyvybė – mano ginklas, užuobėga menka, nesibaigiantis ginčas, nei karas, nei taika. Tiek būta, jausta, rėkta, kad jau spėliot imi: o kas gamtos norėta įrodyt manimi? Ko gero, jos mėginta visu manim pajust, kaip skaudžiai viskas krinta, ir kaip aš myliu jus. Justinas Marcinkevičius
Kategorija: Laisvalaikis
Šiandien vėl noriu prisiminti savo nuostabų eilėraštį apie rudenį..Tie, kurie čia lankėsi pernai jį tikrai prisimins, tačiau ir sau noriu jį dar kartą čia pasirašyti, nes jis niekada man nenueina užmarštin ir kai tik pradeda rudenėti ir kristi medžių lapai, mintyse aidi šie žodžiai..: “Rudeniu kankinasi gamta, Ji nemoka abejingai mirti. Džiaugsmas budi, jis čia [ Daugiau ]
Kategorija: Laisvalaikis
” Man vis atrodo, kam mane lieti ne rankom, o gėlėm. Skambumas pavasario aušrų, kai tu šalia! Vėl pievų švelnumu apsivelka dvasia, ir kūnas jau daugiau neprieštarauja. Nesuteršia ugnis, vanduo ir duona. Kalbėt tyliau arba visai tylėti ir žvilgsniais išauginti tiesų medį su meilės ir teisybės lapija. Jau grįžta paukščiai, jau ir aš skrendu per [ Daugiau ]
Kategorija: Laisvalaikis
Aš nesakysiu, kur skubu, namo sugrįžęs po darbų. Tegul spėlioja! Tegul pažiūri į akis. Gal akys ims ir pasakys: – Gyventi gera! Tegul paklausia jie širdies. Gal būt, ji pakuždom pridės: – Mylėti gera! O jeigu rankų prisilies- jos pasakys, neištylės: – Ir dirbti gera! Justinas Marcinkevičius 1953
Kategorija: Laisvalaikis
Aš visą gyvenimą Nemoku, kad medis tylėtų, Kad laukas ko nors neištartų Žaliu ir giliu bosu. Girdžiu, kaip šaukia akmuo – Turbūt užkliudytas prie vartų, Kaip meiliai kuždasi pievoj Milijonai žolės balsų. Nemoku, kad būtų tamsu, Kad nešviestų kas nors, neliepsnotų, Kad vis neįpūstų kas nors Beišblėstančias žarijas. O, kaip šviečiam, kaip giedam, Kai lenkiamės [ Daugiau ]
Kategorija: Laisvalaikis
Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami – kodėl ir kam. Jeigu šita žemė kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni – mes irgi kaip vaikai. Justinas Marcinkevičius 1966 Rytoj kalendorinė žiemos pradžia. Man ji visada asocijuojasi su [ Daugiau ]
Kategorija: Laisvalaikis
