Rasa Martens

Ar gali būti, kad “Statoil” degalinė = virtuvė ?

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ.

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..

Jausmas kankinant šuniukus ir keletas verslo pavyzdžių

Savo Blog’e nenoriu rašyti apie neigiamus dalykus, stengiuosi ( patikėkite, iš visų jėgų stengiuosi ) nerašyti apie politikos marazmus ir visą dabartinę situaciją, tačiau vieną dalyką vis tik parašysiu- mane labai stebina tie debilai, kurie taip kankina gyvūnus Lietuvoje.

Taip, mano akimis, tai tikri DEBILAI ( va, ir keiktis net pradėjau). Sutinku, kad gydytojai mane pasmerktų, kad naudoju šitą žodį pavadinti tuos kenkėjus, bet aš manau, kad pas juos galvose tikrai nelabai viskas tvarkoje.

Kitaip, argi galėtų žmogus mesti šuniuką nuo tilto arba pripilti jam į nosytę klijų ir dar visa tai filmuoti? Vis galvoju kas gi tose galvose žmonių?

Suprantu, kad reikia būti humanišku ir nenorėti atsilyginti tuo pačiu, bet aš labai džiaugiausi, kad numetusiam nuo tilto šunelį Pipirą vaikinui labai staigiai buvo teismas ir paskelbtas nuosprendis. Ir pagalvojau, kad visai gal nebūtų blogai pabandyti tam, kuris šuniui nosį su klijais klijavo irgi šiek tiek pabandyti noselę paklijuoti. Suvokiu, kad  nenorėti atsilyginti tuo pačiu blogiu yra nebrandaus žmogaus noras, bet šioje vietoje negaliu kitaip. Matant išgelbėto šunelio liūdnas akis ir drebantį visą kūnelį mintys tik tokios.

Kodėl tai reikia daryti?

Kad pasirodyti “kietu” ?

Bet juk tai rodai prieš silpnesnį, negalintį apsiginti.. Ir gyvenime visada yra kažkas, kas duotuoju metu yra stipresnis ir už tave..

P.S. PABAIGAI GERA ŽINIA apie puikų servisą. Tai dar vienas puikus pavyzdys mums Lietuvoje. Savo jorkšyriuka Vipuką kerpu labai trumpai ir tai darau šuniukų kirpykloje “Pet Style” . Perku nemažai ir skanumynų ( avių žarnų ir pan. ) šunims.

Ir štai sulaukiau skambučio, kad pro šalį važiuodama užsukčiau į saloną, nes po Kalėdų eglute mano Vipuko laukia dovanėlė. Ech, kaip smagu pasidarė.. Juk tai didelis dėmesys visų pirma klientui ir be to toks subtilus…

Čia panašiai kaip Vokietijoje, kur mano vyras pirko automobilį BMW salone ir kai jau atvykome jo pasiimti ( vyksta visa šeima, nes kol jį pagamins laukti reikėjo keletą mėnesių) vadybininkas apžiūrėjus visą automoblį atidaro bagažinę, o ten yra didžiausia rožių puokštė su šampanu ir sako:

- Šampanas jums abiems, o rožės Jūsų žmonai, nes juk automobilis vis tik šiek tiek didesnė šventė vyrams..o gėlės moterims visada pakelia nuotaiką.. Tą įvykį atismenu iki šiol. Ir man visai nesvarbu, kad kiekviena moteris gaudavo gėlių puokštę kai jos vyras pirkdavo automobilį, ir visai nesvarbu, kad automobilio kaina yra tokia, kad ta gėlių puokštė tikrai “įskaičiuota”.. Ne apie tai kalba. Reziumė yra tokia- po to mes ten pirkome dar keletą automobilių, o savo Vipuką ir kitą met vesiu į kirpyklą ” Pet Style”.

Savaitgalis prie jūros

Vėl labai greit prabėgo savaitgalis Papėje.  Jūra kaip visada nuostabi. Šį kartą ji buvo kiek ramesnė..

Vaikščiojau pajūriu ir beveik nesutikau žmonių, pajūrys ten jau visiškai tuščias..

Tik kažkaip labai daug surinkome stiklo šukių, dar nepilnai sudaužytų lietuviškos degtinės butelių..

Eini pajūriu besileidžiant saulei ir galvoji, kad jei sutiktum tokius piliečius, kurie daužo butelius kopose ir palieka šukes, tikrai galėtum pasiūlyti jam pasijausti tikru fakyru ir ant tų šukių pavaikščioti.

Priešpaskutinis savaitgalis prieš mokslo metus viliojo visus miestiečius važiuoti prie jūros, nes vakar važiuojant į Vilnių autostrada buvo pilna automobilių..

Turbūt jau tik kitą vasarą jūra sulauks tiek svečių..