Rasa Martens

Draugų lūpomis..ne visai apie futbolą

Šiandien tęsiant trečiadieninę “Draugai apie..” rubriką skaitykime labai smagų straipsnelį, kurį parašė mano kolega Gintas Stankevičius ( kelionių agentūros “Incentive travel” direktorius ). Beje, Gintas dažniausiai mąsto gana netradiciškai ir tuo žavi ne vien tik mane.

“.Žiurėjau Anglijos Premier Lygos futbolo rungtynes ir atkreipiau dėmesį į vieną reklamą – “Nowadays we must reduce everything…, but not our creativity“ (šiuo metu mes privalome mažinti viską…, tik ne mūsų kūrybingumą). Net nepamenu kokia įmonė taip reklamavosi, bet man tai priminė vieną neseną darbinį epizodą.
Diskutuojant apie Fissler puodų reklamą, Rasa, kažkaip spontaniškai, pasiūlė reklaminį skelbimą spaudoje ir salono lange atspausdinti ryškiai žaliame fone …Ir matyt pati kiek išsigando ☺ Prestižiniai, brangūs gaminiai, mūsų supratimu, turi būti reklamuojami juodame arba raudoname fone. Turbūt du trečdaliai nuolaidų skelbimų šviečia raudonai, o čia staiga ryškiai žalia. Suabejojom, palikom juodą foną. Solidu, tvarkinga, bet ar pakankamai veiksminga?
Specialiai nuėjau pažiūrėti kaip ta reklama atrodo salono lange. Teisingai atrodo, solidžiai. Bet ar pastebima, ar išsiskiria? Ne itin ☹
Beje, tose futbolo rungtynėse žaidė mano mėgstamas “Liverpool“ klubas. Vienas iš pagrindinių jų rėmėjų yra Carlsberg, kurio logotipas žaliame fone visiems iki skausmo pažįstamas. “Liverpool“ gi žaidė raudona apranga ir Carlsberg logotipas šįkart puikavosi netradiciniame raudoname fone. Ir atrodė puikiai.
Gal kartais verta “aplaužyti“ kai kurias taisykles? Ar atkreiptumėte dėmesį į žalias Coca Cola etiketes? Esu nusistatęs prieš šį gėrimą, bet dėmesį atkreipčiau, turbūt netgi nusipirkčiau iš smalsumo ☺
Gal reikia neišsigąsti galvoti kažkiek kitaip.
Think positive, think differently (mastyk pozityviai, mastyk kitaip) – nežinau kas tai pasakė, bet man patinka ☺

Draugų lūpomis apie..suvokimą

Šiandien vienas pamąstymas, kurį man atsiuntė netgi 3 mano Blog’o skaitytojos. Labai apsidžiaugiau, kad visos jos pagalvojo, kad mano dienoraščiui ši istorija labai tiktų. Iš tiesų, tai nepaprastai graži ir pamokanti istorija.Ačiū Audrone, Danute ir Irena.

Atsisėdęs vyras pradėjo groti Vašingtono metro stotyje. Buvo šaltas sausio rytas.
Jis grojo 6-ias Bacho kūrinius, apytikriai 45 minutes. Kadangi buvo piko valanda, apskaičiuota, jog pro šalį praėjo tūkstančiai žmonių, dauguma iš jų į darbą.

Tik praėjus trims minutėms vidutinio amžiaus vyras pastebėjo
grojantį smuikininką. Jis sulėtino tempą ir sustojo kelioms sekundėms, bet
greitai nuskubėjo savo keliais.

Po minutės smuikininkas gavo pirmąjį vieno dolerio banknotą. Jį
įmetė nė nesustojusi moteris. Po kelių minučių praeivis atsirėmė į sieną,
kad paklausytų smuikininko. Bet vyriškis pažiūrėjo į laikrodį ir nuskubėjo
savo reikalais. Aiškiai vėlavo į darbą. Tas, kuris atkreipė didžiausią
dėmesį, buvo 3 metų vaikas. Jis įsistebeilijo į muzikantą ir stovėjo tol,
kol mama grubiai jį patempė už rankos ir jis atsukęs galvą buvo priverstas
eiti su mama. Tai pasikartojo net su keliais vaikais – visi tėvai privertė
juos nueiti šalin. Per 45 minutes kol muzikantas grojo tik 6 žmonės trumpam
buvo sustoję “valandėlei”. Apytiksliai 20 žmonių įmetė pinigus į smuiko
dėklą. Per 45 minutes muzikantas surinko 32$.

Kai jis baigė groti ir aplinkui tapo tylu, niekas to nepastebėjo.
Nebuvo nei ovacijų, nei jokių atpažinimo požymių. Niekas nesusigaudė, kad
čia pat grojo vienas iš garsiausių pasulyje smuikininkų Joshua Bell .
Smuiku, kurio vertė 3,5 mln $, jis grojo vienus iš gražiausių kūrinių
kada nors parašytų smuikui. Juolab jie nežinojo, kad dvi dienas iki šio grojimo metro stotyje, į Joshua Bell koncertą Bostono Teatre buvo parduota bilietų už 100 000$.

Tai tikra istorija. Joshua Bell incognito grojimą metro organizavo “Washington post” kaip socialinį tyrimą apie žmonių suvokimą, skonį ir
prioritetus.

Tyrimo tikslas buvo: banalioje aplinkoje, netinkamą valandą ar
mes suprasime grožį, ar atpažinsime talentą netikėtame kontekste?
Jei mes nerandame laiko, kad sustotume ir išgirstume vieno iš garsiausių pasaulyje muzikų, grojančių vieną iš gražiausių kada nors parašytų kūrinių, kiek daug gerų dalykų mes pražiopsome savame gyvenime?

Šis eksperimentas yra nufilmuotas.

Paklausykite, kaip groja Joshua Bell.

Kiekviena Jūsų gyvenimo diena yra didžiausias stebuklas, sustokite minutėlei ir pasidžiaukite juo.

Apie sprendimus..

Šiandien “Draugų lūpomis apie..” rubrikoje labai įdomūs Egidijaus Tutkaus ( mano Blog’e beveik visos fotografijos jo ) pamąstymai apie sprendimų jėgą, sprendimus visam gyvenimui ir t.t. Netradiciškas požiūris. Kaip ir pats Egidijus.

Žmogus gali padaryti tai, ką gali. Negali reikalauti padaryti to, kam jis nėra pajėgus konkrečiu momentu. Žmogus negali kažko konkretaus padaryti, pasakyti, pasiekti, kol neateina tinkamas laikas.

Suprasti kada, TAS TINKAMAS LAIKAS atėjo (beje, jis niekada neateina savaime, o tik lydimas didelių pastangų), reikia labai daug išminties. Netgi supratus, kad “štai, jau laikas” reikia daug vidinės jėgos, disciplinos ir drąsos, kad pradėtum daryti tai, kas atrodo teisinga ir reikalinga.

Visi turi daug galimybių, tačiau mažai kas jomis pasinaudoja.

Labai svarbu žinoti savo galimybes ir savo norus. Aplinka nepasikeis, pasikeis pats žmogus (žinant ko nori ir dirbant su savimi) ir tai, kas anksčiau atrodė neįmanoma – pasidaro įmanoma. Reikalinga aktyvi pozicija. Mano gyvenime, ten kur pozicija būdavo pasyvi – visuomet pralaimėdavau. Gaila, kad protas vaikšto iš paskos poelgių, tačiau, bent jau tai yra pamokos, kurių niekuomet nepamiršti. Ir, sprendimuose, jeigu planuoji juos ilgam, negalima išnaudoti, naudotis ar kenkti aplinkiniams. Jeigu tai santykiai, jie privalo būti tik lygiaverčiai, tuomet jie bus stabilūs ir ilgalaikiai.

Neišmintinga yra imtis to, kam nesi pasirengęs, nesi įvertinęs daugelio kintamųjų, neturi tvirtos nuostatos, ištisai ieškai patvirtinimo iš išorės. Neišmintinga kažką pradėti, kol nepabaigi to, ką darei anksčiau. Kol VIDUJ visko neužbaigi.

Tam reikia laiko ir reikia vidinės ramybės. Laiko galima surasti, galima susiplanuoti poilsio, bet kaip įgauti vidinę ramybę?…

Apie pažinimą ir mokymąsi vėl pamąsčiau paskaitęs Norbekovo knygą “Opyt duraka ili kliuch k prozreniyu”. Priimant spendimus labai svarbu išnaudoti anksčiau gyvenusių žmonių patyrimą (man visuomet malonu, kai randu knygose tokias pačias išvadas, kurias aš pats kažkada padariau savarankiškai).

Pirmąjį kartą apie savo kelią ir mokymąsi, savaip, susimąsčiau dar tik pradėjęs studijuoti, perskaitęs Herman Hesse knygą “Sidharta”. Tai labai reikšminga knyga mano gyvenime. Būtent “Sidharta” paskatino ieškoti savo pažinimo ir suvokimo kelio. Tai savaip perpasakota Budos nušvitimo istorija. Joje sulyginti du žmonės – Sidharta, kuris ėjo savo keliu (su aukštais pakylimais ir labai skaudžiais nuosmūkiais) ir galiausiai pasiekė, pavadinkim – tobulumą, nušvitimą. Ir Govinda, kuris laikėsi kitų žmonių sukurtų taisyklių ir apeigų. Govinda išlavino savo kūną ir protą, tačiau tikslo nepasiekė.

Labai svarbu eiti savo keliu.

Ta pati Norbekovo knyga dar labiau sujudino ir taip klibantį tikėjimą, kad kitų žmonių protingos mintys reiškia kažką labai vertingo (taip, tai vertinga, tačiau tai ne mano gyvenimo išvados). Aš augau tarp knygų ir citatų, o sprendimai buvo daromi remiantis knygine patirtimi ir knyginiais dėsniais. Tai buvo DIDŽIAUSIA mano gyvenimo klaida. Klaidos esmė tame, kad pirminė sąlyga, suvokiant aplinką (pvz., kad žmonės atsakingi ir sąmoningi, turi bendrumo jausmą), buvo buvo klaidinga. Suvokiant ir komunikuojant, kalbant apie nervų sistemos darbą, išskiriamos, taip vadinamos, dvi signalinės sistemos.

Pirmąją signalinę sistemą galima suprasti kaip instinktus, paprastus jausmus, pojūčius (duoda – imk, muša – bėk), tai seniausia sistema, bazinė. Antroji signalinė sistema – tai aukštoji nervinė veikla, intelektas, tiksliau, intelekto pakoreguotos emocijos -  sudėtingi jausmai (meilė, paguoda).

Tai va, knyginio suvokimo didžiausia problema ta, kad knygose labai išryškinama antroji signalinė sistema, o realiame gyvenime absoliučiai dominuoja pirmoji. Gaila, bet nežiūrint prieinamos ir privalomos švietimo sistemos, visuotinio raštingumo, ne kažkas pasikeitė nuo antikinių laikų. Tas pats instinktų dominavimas ir poelgiai, planuojant tik vieną žingsnį į priekį, kaip ir antikoje, kaip ir viduramžiais.

Daugelis sprendimų daromi pagal patinka/nepatinka (be to pagal momentinę nuotaiką), todėl apie sprendimų jėgą ir išbaigtumą nėra net kalbos.

…sprendimai visam gyvenimui.

Klaidos nėra baisu (jų nepadaro tas, kas nieko nedaro, tačiau tokių gyvenimas – yra viena, nesibaigianti klaida).
Baisu yra likti klaidoje, todėl, jeigu nepavyksta jos ištaisyti, nereikia likti klaidoje.
Savaime niekas neišsisprendžia. Kai ateina laikas, esi priverstas rizikuoti. Laimi arba pralaimi. Tačiau, kovoji, stengies iš visų jėgų. Kovoji su klaida ir vardan to, kad viskas būtų geriau.
Galbūt nepavyks, tačiau būsi kovojęs dėl to, kas tau yra svarbu. Kovojęs dėl savo asmeninės legendos.
Ir bent jau nežudys mintis, kad “galėjau, bet nepadariau, galėjau, bet išsigandau…”