Rasa Martens

“Auksinė blykstė” ir aš

Viena iš smagesnių laidų, kurioje dalyvavimas paliko puikų įspūdį buvo “Savaitės blykstė”. Ir dabar prisimenu ją ir juokiuosi..

Būtent šitą laidą pasižiūriu jei tik galiu ir man ji gana tinkančio formato- šiek tiek rimta, šiek tiek juokinga ir aišku, aktuali.

Esu bendravusi ir su laidos vedėja Živile, ir su Kristupu prieš tai, todėl nebuvo jokio nerimo dėl to ir baimės. Žinoma, tema į kurios filmavimą mane kvietė irgi buvo įdomi- pinigai.

Buvo smagu, kai pensininkas Vydas man restorane pasiūlė į meniu įtraukti naują patiekalą- ubagynę- vanduo, duona ir cukrus.

Tačiau pagrindinis laidos herojus buvo milijardierius Vladimiras Romanovas.  Su juo tokioje aplinkoje susitikau pirmą kartą, tačiau likau sužavėta- jis iš tiesų daro tai, kad jam patinka ir į nieką nekreipia dėmesio.

V.Romanovas kiekvienai temai turėto po eilėraštį, juos dedikavo ir vedėjai Živilei, ir man..o taip pat ir “barakudoms”. Jis pasakojo  asmenines istorijas visai nebijodamas kaip tai vertins žmonės. Klausydamas jo suvoki, kad tas žmogus turi žaibišką reakciją ir labai guvų protą. Jis į kiekvieną klausimą ar repliką turėdavo staigiai protingą ir kartu šmaikštų atsakymą.

Jam, beje, turėčiau būti dėkinga ir už galimybę sušokti su didžiai gerbiamu Saulėnu, nes būtent Vladimiras Romanovas vėlgi eteryje nesibodėjo pasiūlyti pašokti ir pakviesti visus tai daryti. Tada jau pensininkui Vydui bei Saulėnui neliko nieko kaip tik pakviesti ir mus.

Ir dar..laidos metu juokiausi beveik visą laiką ( išskyrus mane totaliai iš vėžių išmušusį klausimą apie ligas)ir buvo smagu ten būti.

Matosi, kaip “LNK” vertina savo pašnekovų laiką- viskas vyko be vėlavimų, grimas daromas greitai ir tiksliai. Visi susitelkę bendram tikslui, tačiau ir labai draugiškti,paprasti.  Respect -pasakytų ir Saulėns..

Mielosios avialinijos…

Turiu papasakoti apie vieną nepaprastai įdomią knygą, kuri yra pavyzdys, kaip tiesiog gana paprasta idėja gali virsti nepaprastai įdomiu eksperimentu ir po to, žinoma, verslu.

Taigi, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis pilietis Terry Ravenscroft yra visų pasaulio avialinijų siaubas, nes jis rašo joms įvairaus pobūdžio klausimus turinčius laiškus ir laukia atsakymų. Jis susirašinėja, t.y. klausinėja tol, kol avialinijų ryšių su visuomene skyrius jau nebeatrašo, nes supranta, kad čia yra arba išprotėjęs klientas arba tai daroma specialiai.

Taigi, knygoje sudėti laiškai ir nuskenuoti avialinjų atsakymai. Tai galima sakyti tam tikra prasme dokumentų knyga, bet joje tiek juokingų istorijų, kad imi galvoti, jog tikrai reiktų ją išversti į lietuvių kalbą. Gal gyvenimas pralinksmėtų..

Taigi, keletas istorijų:

AIR 2000: Terry rašo, kad jis skrido šiomis avialinijomis ir jam nepaprastai skanus buvo maistas, t.y. lazanija, kurią jis valgė lėktuve. Lazanija jam patiko dėl to, kad jis yra didelis gurmanas, kuris 5 kartus savaitėje mėgaujasi mikrobanginėje  krosnelėje pagamintu maistu.Taigi, jis labai norėtų tos lazanijos recepto. Avialinijos jam atsakė, kad recepto negali duoti, nes maistą gamina samdoma kita kompanija ir pabaigoje parašė vieną bendrinį mandagumo sakinuką, kuris skamba maždaug taip: mes labai džiaugsimės ir vėl galėdami jus pasveikinti savo avialinijų lėktuve, kur galėsite paskanauti mūsų maisto. Tada Terry jiems parašė, kad labai dėkingas už šį pakvietimą, ir tą jam skirtą nemokamą kelionę jis norėtų skristi į Floridą, nes ten dabar visi skrenda atostogauti. Avialinijos jam atsakė, kad čia jis ne taip suprato tą sakinį ir tai buvo ne kvietimas nemokamai skristi, o tiesiog mandagumo forma. Tada jau Terry parašė “piktą” laišką, nes jis pasirodo jau pasiėmė atostogas tam reikalui ir jau daugeliui draugų išreklamavo Air 2000 kaip labiausiai klientus mylinčią kompaniją..

AIR UK:  Terry parašė, kad kai skrido kompanijos lėktuvu jam labai patiko stiuardesių darbas ir nepaprastai gražios jų akys bei uniformos. Jis norėtų paprašyti nusipirkti vieną uniformą. Atsakymas atėjo neigiamas, nes uniformos yra griežtai tik avialinijų nuosavybė ir tai labai svabi saugumo detalė. Tada Terry parašė, kad jis garantuoja, kad uniforma bus naudojama tik jo miegamajame ir jo žmonos drabužių dydis yra 38 ir uniforma gali būti jau naudota ir nurašyta. Atsakymas žinoma vėl buvo neigiamas, nes netgi nurašytos uniformos yra griežtai apskaitomos ir utilizuojamos. Tada Terry atrašė vėl, kad iš moters su tokiu gražiu vardu ( ji avialinijų vardu pasirašinėjo laiškus) jis tikėjosi daugiau ir manė, kad ji turėtų suprasti, kad žmogui pagerinti jo seksualinį gyvenimą nėra taip jau ir blogai..

British Midland: Terry rašo, kad jo draugas ruošiasi skristi su žmona atostogauti ir rūpinasi, kad jei žmona sėdės prie lango ir kažkas su dideliu plaktuku išdauš jį, ar per langą oras ištrauks žmoną ir ar kitas keleivis, kuris sėdi šalia, bet bus prisisegęs saugos diržą liks sėdėti? Ar bus saugu? Avialinijos jam atsakė, kad skristi lėktuvu tikrai jau bent dėl tos priežasties yra saugu, nes nieks negali įsinešti didelio plaktuko į lėktuvo kabiną, o be to išmušti langą irgi neįmanoma. Tada Terry atrašė, kad po tokio avialinijos atsakymo jo draugas pasirinko atostogų kelionei iškylą laivu, nes ten viskas daug paparaščiau..

Kitose istorijose pasakojama, kad Terry nori skisti,bet sveria 250kg, arba jis nori pasiimti savo maistą, arba šalia sėdinti moteris apvėmė ir sugadino jo batus, arba jam perkant daiktus stiuardesė ne taip atidavę gražą ir t.t.

Žodžiu, visko nepapasakosiu, bet knyga tikrai labai juokinga, turint omenyje tai, kad avialinijos privalo atsakyti žmogui net ir į pačius kvailiausius laiškus.

O mano vienas kolega davė idėją pabandyti parašyti pvz.Air Baltic ar kitoms artimoms mums avialinijoms ir pažiūrėti kaip jie reaguotų..

Baltijos jūra per “visuotines” šventes

Visuotiniai laisvadieniai liepos švenčių proga man visada primena košmarišką nutikimą, po kurio aš niekada nesimaudau Palangoje, Baltijos jūroje.

Taigi, šios gražios mūsų valstybinės šventės proga turime visada labai ilgą savaitgalį, kurio metu visi kas tik gali traukia prie jūros.

Prieš keletą metų ( gal kokius 5 metus) aš taip pat su draugais, kurie turėjo didelį  namą Palangoje nuvykau į ten. Susiruošėme eiti prie jūros išsimaudyti  ir visi pasiėmę didelius rankšluosčius patraukėme į pliažą. Dabar jau nebegaliu tiksliai pasakyti kodėl mes ėjome į pliažą, esantį prie pagrindinio Palangos tilto, tačiau bet kuriuo  atveju šita idėja buvo kaip kam lemtinga.

Jau nuėjus prie jūros pamatėme masę žmonių ir niekaip neradome vietos net pasitiesti mažo rankšluostuko ir prisėsti. Taigi, pasidėjome krepšiuką su rankšluosčiais ir vieni nuėjo maudytis, o vienas kažkas liko saugoti daiktų. Grįžus iš jūros reikdavo labai atsargiai judėti, nes visur gulėjo žmonės.

Kai atėjo mano eilė maudytis apsidžiaugiau, nes buvo labai karšta. Taigi, ir jūroje buvo masė žmonių ir nubridus iki kažkurios vietos kur jau būtų galima bandyti plaukti aš visai šalia savęs plaukiantį š….  

Pirma mintis buvo kuo greičiau bėgti į kitą pusę, tačiau ir  kitoje pusėje šiek tiek toliau plaukė š..

Tada jau aš net nepamenu kokiu greičiu aš pradėjau “irtis” link kranto..net nepamenu kaip aš ten išlipau, tačiau tai buvo paskutinis kartas kai Palangoje buvau Baltijos jūroje.. Po kelių metų mes nusipirkome žvejų namelį prie tos pačios jūros, bet ten, kur nėra daug žmonių ir visuotinių pliažų..

Niekada nepateisinsiu ir nesuprasiu tokių dalykų.. Niekada nesuprasiu ir to, kaip tėvai savo vaikams kai jie užsimano pajūryje į tualetą pasako: “Eik į jūrą..”.  Tai jau vaikai nuo mažens “žino” kur reikia viską daryti..

Siaubingai man gaila tos mūsų Baltijos jūros ruoželio per tokias visuotines valstybines šventes..jai reikia nemažai iškentėti.

O aš tik džiaugiuosi, kad yra ir kitų vietų pasaulyje, kur nėra tiek daug žmonių koncentracijos paplūdimyje, arba tie žmonės yra šiek tiek kitokio auklėjimo ir savo būtiniausius reikalus atlieka tam skirtose vietose.