Rasa Martens

Kaip televizijos gelbėja žiūrovą nuo reklamos

Dar nežinojau, kad televizijos stengiasi, kad žiūrovai nežiūrėtų per jas transliuojamų reklamų. Bet smagu, kai tai nutinka.

Vienu metu, vienu laiku prasidėję tą patį žiūrovų segmentą prie ekranų pritraukiantys TV šokių projektai iš pradžių papiktino žiūrovus. Kam ta kova tarp kanalų, juk norisi žiūrėti ir ten ir ten. Tie, kurie domisi šokiais, niekada jais nepasisotina, o be to labai skirtingi veikėjai surinkti į tuos projektus.

Tačiau gera žinia tai, kad gali žiūrėti abu projektus, nes prasidėjus reklaminei pauzei viename tiesiog perjungi kitą kanalą ir žiūri šokius toliau. Taigi, taupai laiką, galbūt šiek tiek neįdomių kalbų praleidi, tačiau gali sekti eigą.

Bet kokiu atveju, tiek viename, tiek kitame kanale reklamos VISIŠKAI nežiūri. Taigi, mums gerai, o kaip reklamos užsakovams? Ar jie labai džiaugiasi?

Pvz.Vokietijoje, kai skirtinguose kanaluose rodomos itin didelį populiarumą turinčios laidos, kažkokiu mums nežinomu, o jiems patiems labai gerai žinomu būdu padaroma taip, kad reklamos visada beveik sekundė sekundei prasideda kartu skirtinguose kanaluose. Taigi, tu tiesiog lieki tame kanale, kurį žiūri, nes perjungti nėra prasmės. Tokiu būdu pasirenkam laida labai aiškiai.

Bet man labai smagu, kad per LNK galiu matyti savo buvusį šokių partnerį Artūrą, per TV3 klausytis komisijos pirmininko J.Smorygino ir t.t.

Stiprios moterys istorijoje..

„Maištingumas- proto, bet anaiptol ne išminties požymis.“

„Pirmiausia diplomatas buvo išmokytas diskutuoti ir ginčytis tiktai tada, kai yra vilčių pasiekti teigiamų rezultatų..“

„Grožis priklauso nuo to, kas į jį žiūri.“

„Paminklai turi priklausyti piliečiams, antraip jie neteks prasmės. Jie įsikūnija mūsų, kaip tautos, laimėjimus, o ne vieno žmogaus pastangas.“

„Komedijose visuomet buvo šaipomasi iš aukštuomenės ir galingųjų – tų išpuikėlių, kurių vardai nuolat sukdavosi kiekvienam miestiečiui ant liežuvio,- tad jas būdavo ypač smagu žiūrėti.“

“Tobulumas prie žiūrovų nesitaiko. Jis egzistuoja savaime, nuo nieko nepriklausydamas ir nepaisydamas to, ką apie jį pagalvos ar kam jį panaudos.”

( Karen Essex „ Atėnės pagrobimas“ )

Paskutiniu metu beveik nerašiau. Pavasaris..

Knygų perskaičiau ne tiek ir daug, tačiau vieną būtinai turiu paminėti- tai Karen Essex istorinis romanas „Atėnės pagrobimas“. Viršuje parinkau tik keletą citatų iš šios knygos, bet čia įdomių minčių gali rasti tiek vyrai, tiek moterys..

Mokykloje man patiko istorija, bet ne tiek, kad papildomai ja domėčiausi laisvalaikiu ( mėgstu tik biografines knygas), todėl kai į rankas pakliuvo ši knyga dar kartą pasidžiaugiau, kad galima puikiai suderinti  sausus istorinius faktus su pvz. man įdomia tema- moterų įtaka valstybės vyrams. Ir ta įtaka dažnai būna didelė, moterys labai protingos, o ne vien tik gražios. Subtili visuma daro stebuklus..

Taigi, šioje knygoje pasakojama apie dvi moteris ( Atėnų filosofę ir kurtizanę Aspasiją ir Napoleono laikais gyvenančią turtingą ambasadorienę škotę Merę), kurios gyvena visiškai kitais laikotarpiais, tačiau esmė ta pati- jos savo bendravimo ir žavesio dėka ( kartais vyrai bando tai vadinti jų manipuliavimu) sugeba pasiekti savo tikslą. Šiuo atveju jų tikslas buvo tolygus jų mylimų vyrų tikslams, t.y. Aspsija įkvėpė Atėnų prieštaringai vertinamą Periklį išdabinti Partenoną nuostabiais marmuro paminklais, o Merė po begalės metų sugebėjo tuos paminklus „išsaugoti“, t.y. išrūpino savo vyrui leidimą išgabenti jas į Angliją.

Manau, kad daugelis jau žino, kad iki šiol šios Partenono skulptūros yra Britų muziejaus galerijoje, tačiau iki šiol dėl jų vyksta nesutarimai tarptautiniu mastu vis dėl to kam priklauso tas lobis. Graikijos vyriausybė net pastatė 2009 metais naują Akropolio muziejų, kad turėtų kur  eksponuoti skulptūras, jai jiems pavyktų kada nors jas atgauti.. Įdomu, o kaip būtų vertinama moteris dabar, kuri savo protu ir žavesiu sugebėtų tai pasiekti?

Beje, dar įdomus pastebėjimas skeptikams, kurie galvoja, kad tuo metu moterims viskas buvo įmanoma tik „per lovą“- ledi Merė laukėsi vaikelio ir puikiai sutarė su savo vyru Anglijos pasiuntiniu Konstantinopolyje, kai Konstantinopolio turtingieji valdžios vyrai klojo po jos kojomis brangakmenius, pildė jos vyro užgaidas..

Žodžiu, įdomi istorija. Net neabejoju, kad ir dabar tokių stiprių moterų yra..

Ar gali būti, kad “Statoil” degalinė = virtuvė ?

Praėjusį savaitgalį sužinojau nemažai naujienų.

Visų pirma tai, kad degalinė gali būti vadinama virtuve. Be to, eilinį kartą įsitikinau, kad žmogiškasis faktorius paslaugų įmonėje yra pats svarbiausias sėkmės veiksnys ir vienas žmogus gali labai sugadinti įvaizdį.

Žodžiu, apie viską nuo pradžių.

Penktadienį važiuoju į Papę. Kaune esančioje “Statoil” degalinėje sustoju piltis degalų, kurie, beje, jau tampa prabangos preke ir pagal tai galėtume tikėtis geriausio serviso.

Kadangi negaliu automobilyje palikti vieno Vipo ( tiems kas nežino, tai mano 1,5 kg sveriantis šunelis)  ir jį užrakinti, nes jam judant kaukia automobilio signalizacija, eidama mokėti už degalus pasiimu jį ant rankų ir beveik įsisodinusi jį į savo rankinę užbėgu užmokėti. Žmonių degalinėje beveik nėra. Jaunas ir gražus vaikinas mane aptarnauja ir gana draugiškai pataria, kad kitą kartą į degalinę nesinesčiau šuniuko…Šiek tiek nustembu, nes man atrodo, kad užbėgusi užmokėti ir rankose laikydama šunelį nedarau nusikaltimo. Vaikinas man paaiškina, kad čia yra maistas ir dėl to negalima. Tada, aš pasakau, kad ir restoranuose galima svečiui ateiti su šuniuku. Vaikinas man maloniai paaiškina, kad čia yra VIRTUVĖ.

O į virtuvę galima eiti su benzinu smirdančiomis rankomis?

Aš atsiprašau ir ramiai išeinu. Tik tada pamačiau, kad iš tiesų ant durų užklijuotas lipdukas, kad su šunimis negalima užeiti. Aš visada gerbiu įmonės nuostatas ir jei jį būčiau pamačiusi iš karto, tikrai nebūčiau nešusis šunelio. Be to, aš neesu iš tų, kurie savo šunelį nešasi visur, visada ir negerbia kitų žmonių. Bet man vis tiek keista, kad tarptautinės kompanijos nuostatos būtent tokios. Jau kažkada rašiau, kad užsienyje su gyvūnais elgiamasi ypač tolerantiškai.

Sekmadienį važiuojant atgal į Vilnių sustoju Palangoje esančioje “Statoil” degalinėje, nors degalų man užtektų ir iki Vilniaus. Tačiau noriu kavos, o be to man įdomu ar ir ant šios degalinės užklijuota, kad negalima užeiti su šuniukais. Taigi, Vipą palieku neužrakintame automobilyje ir žygiuoju užsimokėti už benziną bei kavą. Degalinė tuščia. Laukdama kavos lyg tarp kitko užklausiu dirbančio vaikino ar galima pas juos užeiti su mažu šuneliu ant rankų užsimokėti. Jis nustemba ir sako: o kodėl gi ne? Kodėl Jūs to klausiate? Jei ant rankų, tai juk nieko nenutiks. Mums svarbu, kad klientai būtų patenkinti..

Aš šypsaus, padėkoju už šią informaciją ir išeinu.. Automobilyje laukia Vipas, o aš pasidžiaugiu, kad buvau degalinėje, o ne ligoninėje ar virtuvėje..