Rasa Martens

Žiedo simbolika meilėje

Vestuvės be apsikeitimo vestuviniais žiedais, ar tai įmanoma?

Baigėsi vasara, baigėsi ir masinių vestuvių sezonas..jausmas toks, kad kasmet vestuvių tik daugėja, nors Europos statistikos ir duoda mums žinoti, kad vis daugiau porų gyvena nesusituokę.

Šią vasarą tuokėsi ir vienas mano bičiulis, kuris nusprendė, kad vestuvinių žiedų jiems nebereikia ir jie nieko nereiškia. Nuotaka taip pat pritarė, nes jai bet koks žiedas ant rankos tik trukdo. Kai matau juos tokius laimingus, tikiu, kad jiems abiems taip gerai. Bet ar pati taip norėčiau?

Tada ir išsivystė diskusija ką vestuvinis žiedas reiškia kiekvienam ir mūsų, ar jis tik varžo ir mus savinasi ar jis kaip tik duoda bendrumo jausmą..

Nuo senų senovės pasikeitimas žiedais turi žmonių susijungimo simboliką, tai meilės ir ištikimybės simbolis. Jau senovės Egipte žmonės keisdavosi žiedais, tačiau juos mūvėdavo ant bevardžio piršti, nes tikėdavo, kad ten esanti arterija veda tiesiai į širdį.

Dažnai žmonės dėl darbo specifikos turi nusiimti žiedus, nes jie gali būti priežastis sužeidimui, tačiau bent jau savaitgalį tada jie nori užsidėti žiedą. Vestuvinis žiedas yra bene vienintelis papuošalas kuris leidžiamas dėvėti ir dirbant padavėju restorane.

Nemanau, kad svarbi žiedo kaina. Esu mačiusi žiedus ir iš paprastos vielutės, kurios dalis praėjus keliems metams buvo panaudota gaminat jau gana brangų žiedą su deimantu.

Gana keista atrodo ir mada Amerikoje, kai nuotakai privalai pirkti sužadėtuvių žiedą kainuojantį ne mažiau nei 2 tavo atlyginimai. Ir tada visi pamatę žiedą maždaug gali įvertinti jaunikio finansinę padėtį.. gana žiauriai čia gaunasi ir manau, kad su meile neturi nieko bendro.

Įdomu, o ką jums reiškia vestuvinis žiedas ir ar jis reikalingas?

Atsiverti tam, kad papildytum savo jėgas..

Kiekvienas iš mūsų turi papildyti savo jėgas.

Vieni tai daro bendraujant su kitais žmonėmis ( artimieji, kolegos, draugai), kiti jėgų gauna iš gamtos ( medžių, jūros, žemės, dangaus), treti po truputį iš vieno ir kito šaltinio..

Manau, kad svarbiausia neužfiksuoti arba neapsiriboti tik vienu šaltiniu, nes jo netekus jausiesi tarsi miręs.

Juk ir žmonės atsiranda mūsų gyvenime įvairiems laikotarpiams: vieni tik tada kai egzistuoja kažkokia konkreti problema ir jai išsisprendus jie dingsta iš mūsų gyvenimo, kiti atsiranda ilgesniam laikui ir mes semiamės iš jų gerų emocijų iki gyvenimo pabaigos.

Tik man rodos labai svarbu, kad netraktuotum to žmogaus kaip vienintelio tavo gyvenimo ramsčio ir gelbėtojo. Kai būtent taip ir nutinka, tada nusitveri jo tarsi erkė ir siurbi iš jo energiją be perstojo, reikalauji iš jo viso dėmesio ir tampi tiesiogiai nuo jo priklausomas.

Ir kai tu jį nuvargini jis tiesiog bandydamas išlikti pats- nuo tavęs bėga.. tuo griaudamas tavo pasaulį ir skaudindamas, nors to visai nenorėjo ir nedarė nieko, kad taip nutiktų..

Čia manau, kad labai svarbus saiko jausmas ir pačio atsakomybė už savo gyvenimą.

Galimybė rinktis gyvenimo draugą..

Šiuo metu skaitau knygą, kurią parašė mergina iš Arabų Emiratų. Ta knyga yra uždrausta ten ir mergina persekiojama.

Taigi, knygoje pasakojama tikra istorija apie keturias merginas iš labai turtingų šeimų, tačiau tai atspindi bendrą šeimos modelį ten.

Šeimos kuriamos visiškai ne iš meilės, o iš išskaičiavimo, t.y. tėvai parenka tau jaunikį arba netgi jaunąją. Nors mums dažnai atrodo, kad arabai ten bent jau vyrai renkasi žmonas, bet taip yra tik tada, kai renkasi jau antrąją žmoną. O dažniausiai pirmoji būna parinkta mamos arba tėčio. Ir visai nesvarbu, kad vaikinai mokosi JAV, Anglijoje įžymiuose universitetuose, keliauja visur- vesti turi tik iš savo rato ir dažnai netgi tolimesnės eilės puseseres.

Jau nekalbu apie merginų situaciją ten, nes jos ten iš vis NIEKADA neturi jokios teisės rinktis partnerio. Ir visai nesvarbu, kad jos taip pat labai išsilavinę, taip pat žiūri “Seksas ir miestas” ar “Nusivylusios namų šeimininkės”, taip pat dėvi “Prada” ir “Gucci”.. Iki vestuvių merginos būna mačiusios savo Žmogų vos vieną kartą ir galbūt bendravusios telefonu ( jei tėtė leido).

Aš manau, kad mes tada visi gyvename pačioje didžiausioje prabangoje, nes jau niekas negali prisiminti tų laikų kada reikėdavo tekėti ar vesti “iš išskaičiavimo” ir tėvai parinkdavo jaunikį ar jaunąją. Nors rodos mūsų proseneliai dar tokią situaciją yra turėję.

Dabar mes jau kalbame tik apie jausmus, meilę ir pabandome netgi pagyventi iki vestuvių. Suprasti reikia ar galesime gyventi kartu ar nebe.. Svarbu tampa žvilgsniai, kalbos, prisilietimai.. Tuo pat metu, ne taip toli nuo mūsų, Arabų Emiratuose, dažniausiai merginos gali apie tai tik svajoti..

Mano viena drauge nemažai gilinosi į šią temą ir priėjo išvados, kad vis tik ir mūsų visuomenėje ( t.y.Europoje, JAV  ir t.t.) vedybos iš meilės yra gana naujas dalykas ir dažnai žmogus net nemoka su tuo elgtis tinkamai..

Arabai sugeba išsaugoti šeimas ištekėję ar vedę be jokios meilės, o mes, rodos turėję pasirinkimą ir laisva valia padarę sprendimą, po kažkurio laiko suprantame, kad tai buvo klaida..

Man rodos, kad labai dažnai tai nutinka todėl, kad susituokus pagalvojama, kad tai jau tarsi galutinė stotelė, arba automobilių parkavimo aikštelė- pastatei automobilį saugiai ir ramu..taip nėra..santuoka iš meilės, tai nuolatinis mokymasis ir darbas suprasti vienas kitą, keistis ir vystytis kaip šeimai kartu, išmokti saugoti viens kitą..

Galimybė rinktis visada eina kartu ir su atsakomybe..